Žiede apsuko kelis ratus
„Visos kelionės – kaip kaleidoskopas, vienodos, visai jų neprisimenu. Bet šitos niekad nepamiršiu, tokios dar nėra buvę“, – po kelionės autobusu į Šveicariją, iki Monblano, ir Šiaurės Italijos ežerų atsidūsėjo gidė.
Bet šypsodamasi pridūrė, kad ir tokios linksmos kompanijos iki šiol nebuvo buvę. Kaip ir to, kad moterų ir vyrų – kone perpus. O juk dažniausiai nusveria kelionių mėgėjos moterys.
Dar išvykdami iš Kauno ėmėme kraipyti galvas, kaip čia viskas bus. Mat žinojome, kad nuvažiuosime apie 4700 kilometrų, bet atvyko ne naujoviškas autobusas, o kažkokia seniena.
Maža to, įsukdamas į stovėjimo aikštelę autobusas nerangiai persigriozdojo per bortus, o išvažiuodamas kelis kartus apsuko ratus žiede.
„Kaip pasieksime Monblaną, jeigu neranda išvažiavimo iš Kauno?“ – išgirdome už mūsų sėdinčio vyriškio, realisto, balsą.
Vėliau iš Vilniaus iki Kauno atvežti mūsų bendrakeleiviai pasakojo, kaip jų vairuotojas nustėro pamatęs ir autobusą, ir labai jau brandaus amžiaus vairuotojus.
„Šituo važiuosite?.. Sėkmės jums“, – nutęsė.
Paaiškėjo, kad autobusas ir vairuotojai – iš Latvijos. Nei įprastų pasisveikinimų su keleiviais, nei šypsenų, nei pagalbos sudedant lagaminus į bagažinę. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mažiausia bėda.
Užkaista autobuso variklis
Pirmąją kelionės dieną turėjome pervažiuoti Lenkiją, pasiekti Čekiją. Čia laukė pirma nakvynė.
Pakeliui įlipa žmonių Marijampolėje, Kalvarijoje, ir prisirenka pilnas autobusas. Pirmieji žvilgsniai, lengvi pokalbiai apie viską ir apie nieką nudžiugina – tai rodo, kad kompanija bus linksma ir draugiška.
Tik autobusas išties per ankštas – kojoms vietos per mažai, atlošai baisiai nepatogūs.
Mano kelionės draugė nusistebi, kam vairuotojai įjungė šildymą. Gidė paaiškina, kad tai autobuso variklis ėmė kaisti.
Net apsidžiaugiu dėl autobuso gedimo. Vadinasi, kelionių agentūra turės atsiųsti kitą. Kokį beatsiųstų, blogesnio jau nebus.
Kurgi ne! Vairuotojai visus išleidžia pasivaikščioti, o patys krapšto autobusą. Netrukus išgirstame, kad viskas gerai – gedimas sutvarkytas. Pajudame toliau.
Būtent – pajudame. Žiūrėdama į kelią savo draugės klausiu, kokiu, jos manymu, greičiu važiuojame. Mums jau dabar aišku, kad autobusą reikia keisti. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Galop ir gidė sako, kad 50 kilometrų per valandą greičiu Šveicarijos nepasieksime. Tad lauksime degalinėje, kol atvažiuos kitas autobusas. O mes jau Lenkijoje.
Sustojus gidė pataria pasivaikščioti, pavalgyti ir susirinkti prie autobuso po valandos.
Realistas šaiposi, esą už kokios dar valandos? Užstrigome tikrai kelioms valandoms.
Nutolome nuo viešbučio
Laikas slenka, žinių jokių. Gidė liepia tiesiog laukti. Vargu ar pati ką nors žino. Degalinėje kas užkandžiauja, kas pro langą spokso. Lietus ir nulyja, ir liaujasi. Suguža motociklininkų būrys, ir tas išvažiuoja. Nėra net į ką vėpsoti, atrakcijų mažai.
Po kelių valandų pasirodo kitas autobusas, sulipame. Tuomet dar gerą pusvalandį sėdime ir laukiame, kol tarpusavyje išsiaiškins vairuotojai.
Atvykęs jaunas vairuotojas pasiryžęs toliau vairuoti, o štai pirmieji du akivaizdžiai praradę norą.
Tik išvažiavus iš degalinės iš autobuso galo pasigirsta keleivės klausimas, ar Lenkijoje stosime pavalgyti. Gidė net sustingsta – nejaugi neužteko šių kelių valandų?!
Toji atšauna, kad degalinės maistas jai ir jos draugei netinka. Grasina skambinti į kelionių agentūrą, skųstis.
Išties skambina. Savaitgalis, agentūroje niekas nieko aiškinti joms neskuba, dėl to alkanosioms dar pikčiau. Net autobuso priekyje girdisi jų šnypštimas.
Gidė pasidžiaugia, kad pagaliau esame jau Čekijoje, prie Prahos. Mūsų viešbutis visai čia pat.
Įsivaizduojame, kaip kuriamės nakvynei, bet autobusas stoja degalinėje, einame pramankštinti kojų. Po to dar vienoje degalinėje, po to dar vienoje…
Gidė tik rankomis neviltingai skėsteli. Ji nesupranta, kaip taip nutiko, bet vairuotojai nuo viešbučio nutolo ir dabar neberanda kelio.
Beveik vilties nelieka, kad iki ryto pateksime į viešbutį. Bet jau po trečios valandos nakties jį privažiuojame.
Užuot piktinęsi, šmaikštauja
Viešbutis švarus, patogus, pusryčiai taip pat geri, visko ir visiems pakanka. Bet bėda ta, kad vairuotojai kone iki pietų negali sėsti prie vairo, privalo ilsėtis nustatytas valandas. O mūsų planuose – Vokietijos viduramžių miestas Rotenburgas prie Tauberio ir Reino kriokliai – vandeningiausi Europoje.
Į kitą viešbutį turime nuvykti laiku, antraip užstrigsime vėluodami kiekvieną dieną. Gidė siūlo pakeliui aplankyti kitą miestą – mažesnį, bet arčiau krioklių. Iš ten – tiesiai į viešbutį. Taip sutaupytume laiko.
Visi sutinka, bet viena keleivė pareikalauja pirmiausia vykti prie krioklių, tik po to į miestą.
Mat ji nori krioklius pamatyti dieną, o ne sutemus.
Kiti į ją žvairuoja, bet kol kas nieko nesako. Realistas stebi navigaciją ir nuolat negarsiai šūkaudamas stebisi, kurlink važiuojame, kiek laiko nuklydę vėl sugaišime. Jo prognozės kaskart pasitvirtina.
Ne veltui jis stebisi. Mes vėl kažkur klaidžiojame. Linksmieji bendrakeleiviai ima dalintis užkandžiais. Kitus vaišina ir dėl paklydimo galvų nesuka, pokštauja, šmaikštauja, juokiasi.
Iš autobuso galo vėl alkanųjų klausimas, kada gi stosime pavalgyti. Neapsikentęs realistas į jas atsisuka ir konkrečiai paaiškina, kodėl stoti nėra laiko.
Gidė sako, kad į jokį miestą nebespėsime. Bet kriokliai ir naktį veikia, dargi spalvingai apšviesti. Išties, stovėdamas šalia nepažabojamos vandens stichijos jauti ir susižavėjimą, ir pagarbią baimę gamtos galybei. Per srovės gaudesį sunku susikalbėti.
Užtat šveicarai įsileidžia netikrindami. Gidė sako, kad bent čia pasisekė, nes būna, kad ilgam sustabdo.
Ežeras, aprašytas Maironio
Nakvojame Šveicarijos stilingame viešbutyje. Prieš tai gidė pasakoja apie keistus šveicarų įpročius. Ypač gerbdami kaimynų poilsį, jie vengia naktį namuose tualete nuleisti vandenį. Į kalėjimą dėl to nesėsi, bet sulauksi piktų žvilgsnių. Merginoms, avinčioms batukus aukštais kulnais, irgi geriau grįžtant juos nusiauti, nieko nenervinti kaukšėjimu.
Apie vėlų vakarą įjungtą siurblį, skalbimo mašiną, garsią muziką ir kalbos nėra.
Pritylame, bet gidė juokiasi, kad turistams naktį viešbutyje galima ir maudytis duše, ir vandenį nuleisti.
Iš ryto keliaujame į Šveicarijos perlu vadinamą Liucerną prie Keturių kantonų ežero.
„Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu, / Laivą be irklo varė, lingavo vėsos dvelkimu. / Saulė už Alpių leidos sustingus; varpai Liucernos / Dievui aukojo darbus vargingus žmogaus ir gamtos“, – taip rašė Maironis eilėraštyje „Vakaras ant Keturių kantonų ežero“.
Mes irgi plaukiame tuo ežeru, bet namas, kur gyvendavo Maironis, dar toliau. Jo nepamatome.
Pačiame miestelyje gidė rodo stačiakampę dėžę. Žmonės joje palieka maistą, kurio nebesuvalgys. Kam reikia, tas atsidaro ir pasiima, taip vengia maisto mėtymo į kairę ir į dešinę.
Bandome ir mes patikrinti, kas gi ten gero, bet šįkart ji tuščia.
Aplankome seniausią Europoje medinį dengtą tiltą, miesto simbolį – liūto monumentą. Jis gausiai lankomas, pilna įvairių tautybių turistų.
Atlekia nevaldomas motociklas
Toliau – Arės upės kanjonas, žavintis nenusakomai blyškia, lyg drumzlinai žalsva vandens spalva. Kelias veda per tarpeklį palei sraunią srovę, išteka krioklys.
Mums priešais pasirodo turistai neįgaliųjų vežimėliuose, kai kurie sergantys cerebriniu paralyžiumi. Truputį liūdna, kad mums dar taip toli iki tokio rūpesčio silpnaisiais.
Puiku, kad geros oro sąlygos – ir pakylame į Susteno perėją, fotografuojamės ledyno fone. Kalnų grožis neapsakomas, vingiai, tarpekliai, prarajos – ir nusileidę į apačią vairuotojams jau plojame, pamiršę jų klaidžiojimą keliais.
Staiga pamatau kelyje tiesiai į mūsų pusę atlekiantį nevaldomą motociklą. Žmogus nuo jo nuslysta anksčiau. Autobusas sustoja visai prieš nugriuvusį motociklą.
Realistas šaukia, kad greičiau važiuotume, nes policija vėl užlaikys kelioms valandoms.
Mašinos, motociklai prasiskirsto ir važiuoja, taip pat ir mes. Žmogus tarsi juda, viliamės, kad jis tiktai sužeistas.
Po nakvynės viešbutyje linksmoji kompanija rytą dalijasi įspūdžiais apie plonas linijas, vakarinį pasivaikščiojimą ir jų netyčia aplaužytas tvoras.
Mūsų autobusas vėl nuvažiuoja priešinga kryptimi – suka siaurais keliukais, po to apvažiuoja ratą, grįžta pro mūsų viešbutį ir tik tuomet pagaliau pataiko į kelią Ženevos link.
Šunis veda pas psichologus
Vaikštome po Ženevą su vietos gide. Prabangių parduotuvių, bankų, viešbučių durys, vitrinos ir sienos užkaltos faneros plokštėmis. Taip miestas pasirengė demonstrantų antplūdžiui, eitynėms prieš kapitalizmą, išnaudojimą. Mat netoli Eviane, Prancūzijoje, vyko Didžiojo septyneto viršūnių susitikimas, protestuotojai tokio įvykio paprastai tylomis nepraleidžia.
Net garsusis Gėlių laikrodis – nuimtomis strėlėmis. Miestas ramus, žmonių mažai, gatvelės tvarkingos, siauros. Fontanuose prisipilame vandens buteliukus. Gidė rodo, kad šalia fontano – ir žemas fontaniukas. Paaiškina, kad tokie buvo naudojami arkliams girdyti, taip ir liko.
Bet kita pasakojimo dalis mums jau sunkiau suprantama. Pasirodo, šveicarai linkę namuose veikiau laikyti katę nei šunį. Už šunis reikia mokėti mokesčius, su jais lankyti kursus. Jei loja, yra agresyvus – vesti pas šunų psichologus. Po to – laikyti egzaminą. Niekas nedrįso paklausti, kas daroma su šunimis, jei šie vis tiek loja.
Maisto produktų kainos aukštos, niekas nesusigundo nei salotomis, nei skanumynais.
Laukia pagrindinis kelionės tikslas – kilimas keltuvais iki aikštelės, nuo kurios atsiveria aukščiausios Alpių viršukalnės – Monblano – vaizdas. Jau pakilę stebime, kaip į jį kopia alpinistai.
Svarbiausioji atrakcija – nusifotografuoti stikliniame namelyje virš prarajos.
Aukštai pakilus šiek tiek galva svaigsta, bet laikas ribotas, ir man būtent čia jo labai pritrūko.
Mums labai pasisekė, kad orai buvo tinkami, nes dar prieš porą savaičių į viršukalnę liftai visai nekilo.
O papėdėje – jaukus Šamoni miestelis. Daug turistų su kuprinėmis, kelionių batais ir – šypsenomis.
Kačių namelį filmuoja
Italijoje aplankome antrą pagal dydį Gardos ežerą ir Strezo miestelį. Mus nuplukdo į Isola Bela salos rūmus. Tarp daugybės augalų, skulptūrų vaikšto gražuoliai povai ir fazanai.
Bet Italijoje jau užklumpa karščiai, ir noriai sėdame į autobusą. Toliau – Madžorės ežeras ir Sirmionės miestelis pusiasalyje su Skalingerio pilimi. Tik per šios tvirtovės vartus galima patekti į miestelį.
Jis buvo itin mėgstamas Veronos turtuolių, ir čia didžiulėje viloje gyveno legendinė dainininkė Maria Kalas.
O prie bažnyčios – namelis laukinėms katėms su užrašu, kad jas skriausti draudžiama. Yra įspėjimas, kad piktavalius filmuoja kameros.
Paskutinis gardus kelionės gurkšnis – Austrijoje, prie Viorterio ežero, esantis šiuolaikinis Pyrmidenkogelio apžvalgos bokštas. Jis virš kalnų pakilęs į 70,6 metro aukštį. Iš jo atsiveria Alpių, slėnių, ežero, miestelio vaizdai.
Nakvynė Čekijoje, prabangiausiame šios kelionės viešbutyje. Bet paradoksas, kad būtent čia mes su drauge nerandame nė vieno rankšluosčio.
Buvo puiki kelionė, o nesklandumai – kaip tie aitrieji pipiriukai, viską tik paskanino.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Puikūs orai lėmė, kad pakilome keltuvais į apžvalgos aikštelę ir pamatėme milžiniškąjį Monblaną.
2. Šamoni miestelyje susitinka kalnų mėgėjai ir įsimylėjėliai.
3. Kas namelyje renkasi sūrius, o kas kabarojasi aukštyn pamatyti šio grožio.
4. Liucernos simbolis – sužeistas ir mirštantis liūtas, skirtas pagerbti narsiems Šveicarijos gvardiečiams.
5. Į Sirmionės miestelį gali patekti vieninteliu keliu – pro pilies vartus.
6. Arės kanjonas mus veda vingiais ir zigzagais, o kartais – per tunelius.
7. Net 150 metrų pločio ir 23 metrų aukščio Reino kriokliai taškosi vandens purslais.
8. Kaipgi išvyksi iš Liucernos, nepasivaikščiojęs seniausiu Europoje mediniu dengtu tiltu! Juo žavisi daugybė atvykusių turistų.
9. Ženeva nustebino užkaltomis parduotuvių, bankų, viešbučių vitrinomis.
10. Sirmionės prabangias vilas saugojo draugiškas ir mielas šuo.
11. Šalia vandens fontanų žmonėms šveicarai įrengė fontanus arkliams.
L.Rušėnienės nuotraukos
