Slaugytoja buvo itin atkakli
Pasvalietė 38 metų Laura Jurkšaitienė su vyru Mariumi augindama tris sūnus mėgavosi gyvenimu ir nė neįtarė, kad likimas jai yra parengęs sunkių išbandymų.
Moteris nesiskundė jokiais sveikatos sutrikimais, tad žinia apie ligą jai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Moteris prisiminė, kad gegužės pabaigoje iš Pasvalio poliklinikos gavo trumpąją žinutę apie vykdomą gimdos kaklelio vėžio prevencijos programą ir pasiūlymą nemokamai išsitirti. Bet tam ji pritrūko laiko, nusprendė, jog kada nors vėliau tikrai apsilankys pas ginekologą.
Sveikatos bėdų ji neturėjo, niekas neskaudėjo. O kad nuolat norėjo miego, nurašė nuovargiui – argi lengva rasti laiko bent trumpam numigti, kai auga trys vaikai, daugybė rūpesčių.
Po kelių dienų telefone ji pamatė net du praleistus skambučius. Ai, pamanė, jei jos kam nors labai reikės, tai paskambins dar kartą.
Ir paskambino. Tą pačią dieną, po pietų, pasvalietė vėl sulaukė atkaklios slaugytojos skambučio ir raginimo ateiti pasitikrinti sveikatos.
„Vyrui dar pasijuokiau, kad jei manęs taip įkyriai ieško, vadinasi, reikia eiti, gal ką tikrai negero ras. Marius dar padrąsino, kad nebedelsčiau, o greičiau registruočiausi ir eičiau pasitikrinti. Ėjau be jokio baimės jausmo, nebuvo net menkiausio įtarimo, kad šis vizitas apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis“, – vizitą pas gydytoją prisiminė jauna moteris.
Nerimas atsirado tada, kai apžiūros metu pasikeitė gydytojo veido išraiška.
Vėžinių ląstelių net nerado
Pacientę apžiūrėjęs medikas iš karto pasakė, kad echoskopijos metu pamatė darinių, kurių pilve neturėtų būti.
L.Jurkšaitienė negaili padėkos žodžių ją atidžiai apžiūrėjusiam gydytojui. Būtent jis pirmasis pamatė vešėti jau pradėjusius darinius. Pasvalyje atlikti vėžio žymens tyrimai rodė tik nedidelius pakitimus.
Ir dar keistenybė – po kelių savaičių atėjusiuose gimdos kaklelio tyrimuose jokių vėžinių ląstelių nebuvo nustatyta.
Pasvalietė, neprarasdama vilties, kad pirmasis gydytojo įtarimas dėl vėžinio susirgimo gali būti klaidingas, kuo skubiau nuvyko į Panevėžį pasikonsultuoti su Vėžio institute dirbančia specialiste.
„Apžiūra truko labai ilgai. Man jau buvo prasidėjusi ligos neigimo stadija, tad netgi nelabai supratau, kad čia viskas vyksta su manimi. Gydytojos dar naiviai paklausiau, ar yra bent kokia viltis, kad mane užpuolė ne piktybinis vėžys. Gydytoja nedaugžodžiavo. Ji palinkėjo tik niekada neprarasti vilties ir pasakė, kad man atsiveria nebe žaliasis, o žaibinis koridorius į Vėžio institutą“, – pasakojo pašnekovė.
Skubiai atlikus būtiniausius tyrimus, kiek daugiau nei po savaitės moteris buvo operuota.
Net neabejoja – šoks visų sūnų vestuvėse
L.Jurkšaitienė prisipažino, kad nuo to laiko, kai išgirdo diagnozę, verkė vos porą kartų.
Pirmas ašarų protrūkis ištiko ją po konsultacijos Panevėžyje, antras – po operacijos.
Po paros apmąstymų atėjo suvokimo ir užtikrintumo jausmas, kad viską įveiks. Todėl rytą Laura gydytoją pasitiko su plačia šypsena.
„Nesu aš išskirtinė, nemanau, kad baisi liga turėjo mane aplenkti ir nusitaikyti į kitą moterį. Jei duota, vadinasi, man tokį kelią praeiti reikia. Ir aš jį praeisiu tvirtai, nedvejodama dėl ateities. Keistai nuskambės, bet aš esu Aukščiausiajam dėkinga, kad šią ligą atsiuntė būtent man, o ne kuriam nors šeimos nariui. Negalėčiau atlaikyti skausmo, jeigu susirgtų vaikai ar man brangūs žmonės. Aš net ne-abejoju, kad ne tik pati užauginsiu sūnus, bet ir šoksiu jų vestuvėse“, – kalbėjo tikra optimistė.
Prieš operaciją gydytojai pacientę tikino, kad pjūvis bus vos kelių centimetrų ilgio. Tačiau pabudusi po narkozės ligonė negalėjo pasikelti. Pjūvis buvo smarkiai didesnis.
Šalinant išplitusias metastazes, teko daryti pjūvį nuo pilvo apačios iki pat „saulės rezginio“. Operacija truko net penkias su puse valandos. Galutinė diagnozė: piktybinis trečios stadijos pilvaplėvės vėžys.
Tai rečiausia vėžio forma, ankstyvos stadijos ją pastebėti yra itin sudėtinga.
Mažyliai staiga tarsi užaugo
Pasvalietė ligoninėje praleido 10 dienų. Tai buvo pats ilgiausias laikas, kai sūnūs buvo be mamos.
L.Jurkšaitienė su vyru Mariumi augina 9 metų Mantą ir ką tik antrąjį gimtadienį atšventusį Simą. Su pora kartu gyvena ir moters sūnus iš pirmosios santuokos abiturientas Natanas.
„Labai bijojau iš ligoninės grįžti namo. Galvoje kirbėjo mintis, kaip reaguos mūsų mažylis. Jis toks mažas, o aš po operacijos negalėsiu jo pakelti. Vos tik atidarius namų duris, prie manęs pribėgo Simukas. Vyras pakėlė jį ant rankų, visi apsikabinome ir aš jaučiau, kaip iš laimės plaka jo širdelė. Paaiškinome vaikui, kad aš sergu ir negalėsiu jo panešioti, jis akimirksniu viską suprato“, – jautrią akimirką prisiminė moteris.
Nuo to laiko mažasis sūnus užsiropščia ant kelių mamai tiesiog pasėdėti, o pakelti jį prašo tėčio ar močiutės.
Visų didelei nuostabai, per tas dešimt dienų berniukai tarsi užaugo ir tapo labai savarankiški.
Peruką laiko padėjusi į šalį
Po operacijos praėjus vos keliolikai dienų, L.Jurkšaitienei vėl tenka varstyti Vėžio instituto duris. Šįsyk reikia iškęsti chemoterapijos injekcijas.
Plaukai moteriai pradėjo slinkti atlikus jau pirmą procedūrą. Ji neverkšleno, kai kirpėja vienu ypu nurėžė juosmenį siekusius plaukus.
„Dar gulėdama ligoninėje save jau įsivaizdavau be plaukų. Man toks įvaizdis netgi gražus. Draugė padovanojo peruką, bet jį vos porą kartų buvau užsidėjusi. Aš pati tai nebijau viešumoje rodytis plika galva, tik aplinkiniai keistai reaguoja. Vieni net atsisukdami žiūri, kiti, atvirkščiai, nudelbia akis. Gal tik prie vaikų jaučiuosi nepatogiai, jie smalsūs ir klausia, kodėl nusiskutau plaukus. Tada pati kiek sutrinku, nes nemoku vaikams paaiškinti“, – sako pašnekovė.
L.Jurkšaitienė prasitarė, kad iki ligos ji labai puoselėjo odą, nagus, plaukus, rūpinosi savo kūno linijomis. Išvaizda moteriai buvo labai svarbi.
„Likimas turėjo iškrėsti man pokštą, kad suprasčiau, jog visa tai – bereikšmiai dalykai. Išmokau nebematyti problemų menkaverčiuose dalykuose“, – pridūrė.
Užuojautos tikrai neprašo
Moteris dirba Pasvalio „Riešuto“ mokykloje. Rugsėjį moteris ketino po motinystės atostogų grįžti į darbą.
Ši vasara jos šeimai turėjo būti ypatinga. Pasvaliečiai planavo pakeliauti, kuo daugiau laiko praleisti drauge. Tačiau gyvenimas šeimai parašė kitokį scenarijų.
Savo ligos istoriją viešai pasakojanti pasvalietė neieško užuojautos. Ji nori įkvėpti moteris ir vyrus nevengti vizitų pas gydytojus, pasinaudoti galimybe išsitirti pagal ligų prevencijos programas ir rūpintis savo sveikata.
Didžiausias moters ramstis – vyras Marius. Po chemoterapijos injekcijos vyrui reikia važiuoti į darbą, tenka rūpintis ne tik mažais vaikais, bet ir slaugyti negaluojančią žmoną. Moterį labai palaiko artimieji ir draugės. Į pagalbą atskuba ir buvęs sutuoktinis. Nors pora pasuko skirtingais keliais, tačiau draugais išliko iki šiol.
„Noriu pasakyti, kad ir kas gyvenime benutiktų, net ir tai, ko mes nesitikime ir nelaukiame, priimkime tai kaip dovaną. Gyvenkime šios dienos realybe, o ne dvejonėmis dėl praeities ar nežinomybe dėl ateities. Jeigu turite pakankamai jėgų vienai dienai, vadinasi, šiandien to ir pakanka“, – tokia filosofija vadovaujasi sunkia liga susirgusi jauna moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Didžiausias sergančios moters ramstis – vyras Marius.
2. L.Jurkšaitienei iki ligos labai svarbi buvo išvaizda.
3. Jurkšaičių sūnūs Mantas ir Simas po mamos ligos tapo daug savarankiškesni.
V.Jurkšaitienės asmeninio albumo nuotraukos
