Rašė ne apie džiaugsmą, o apie šimtmečio kančią
„Šiandien dienoraščio rašyti nereikėtų. Diena be liūdesio ir džiaugsmo. Per 3 valandas knygą perskaičiau, su chalatu vaikščiojau, gerklę skaudėjo, radijo akumuliatorius išsibaigė. Man reikėtų prisėst ir sutvarkyt keletą eilėraščių. Ak, tas mano rinkinys! Visiškai be noro jį rengiu, žinodama, kad jo vis tiek niekas neišleis. Nieko aktualaus jame. Apie šimtmečių kančią rašau, kada reikalaujama dainuoti apie šios dienos džiaugsmą“, – taip savo dienoraštyje 1940 metų rudenį rašė Rokiškio rajone, Panemunėlyje, gyvenusi žydaitė Matilda Olkinaitė.
Dienoraštį ji užrakindavo spynele. Kūrė ir eilėraščius.
Jauna mergina nė jos šeima tuomet dar net nenutuokė, koks kraupus likimas jų laukia.
Jau kitą vasarą Olkinų šeima, kurioje augo keturi vaikai, ir žydai Jofės buvo arkliniu vežimu nuvežti į pelkėtą mišką, vadinamą Sacharos durpynu, kankinti, sušaudyti ir čia pat sumesti. Matildai buvo 19 metų.
Ilgą laiką nebuvo žinoma tiksli jų žūties vieta.
Ėmė kilti kaip į kalną
Prieš daugiau kaip trejus metus rokiškietė režisierė Neringa Danienė ėmėsi atgaivinti Matildos gyvenimo istoriją teatre. Ji pastatė spektaklį „Nutildytos mūzos“.
Bet viena yra žinoti nužudytųjų skaičius, kas kita – gilintis į konkrečios mergaitės tragišką likimą.
„Vasara tokia buvo – vaikai maudosi ežere, o aš guliu ant pievos, skaitau dienoraštį ir verkiu“, – prisipažino režisierė, kiek pačiai tai kainavo.
Baisu, sunku, graudu buvo.
Matildos dienoraštis tada jau buvo išspausdintas kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“. Daug medžiagos apie Olkinų šeimos likimą surinko Panemunėlyje gimusi ir augusi muziejininkė Violeta Aleknienė.
Iš pradžių galvota tik apie spektaklį su Rokiškio liaudies teatru ir moksleiviais. Bet viskas ėmė kilti kaip į kalną: buvo sukurtas dar mini spektakliukas „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ su Panemunėlio jaunuoliais, pasirodė eilėraščių knyga „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“.
Pažymėta ir vieta, kur amžiams liko šios dvi žydų šeimos.
Visam tam, kaip sako režisierė, įkvėpė pati Matilda.
Dienoraštis mistiškai sugrįžo
„Matildą pamilti lengva. Todėl negali nuslysti paviršiumi pasakodamas apie jos gyvenimą. Man kartais sako, kad tiek daug dėl jos padariau. Bet kiek daug man Matilda davė! Tai tiesiog stebuklas, likimo dovana“, – pasakojo N.Danienė.
Pirmiausia – tai išskirtiniai žmonės, su kuriais likimas suvedė renkant medžiagą, statant spektaklį, po to rūpinantis eilėraščių knyga ir paminkliuku.
Viena iš tokių žmonių yra germanistė teatrologė profesorė Irena Veisaitė. Kaip tik į jos rankas pateko Matildos dienoraštis, kurį Panemunėlio klebonas Juozapas Matelionis slėpė po bažnyčios altoriumi.
Profesorei dienoraštį perdavė vargonininkas Alfredas Andrijauskas. Mistiškas sutapimas, kad I.Veisaitė gyvena tame pat name, kur studijuodama universitete gyveno ir Matilda.
„Vėliau visa komanda rinkdavomės Irenos namuose. Ji – tikras tolerancijos pavyzdys, be to, surado neįtikėtinų sąsajų su Matilda. Pasirodo, geriausia jos draugė – iš Panemunėlio ir gerai pažinojo vieną iš Matildos seserų“, – kalbėjo režisierė.
Žinia pasklido po pasaulį
Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, dabar – kultūros ministras, yra knygos „Atrakintas dienoraštis“ sudarytojas. Pradėjo, kai dar nėjo aukštų pareigų, o vėliau pradėto darbo nemetė.
N.Danienė prisiminė susitikimą su išeivijos rašytoja vertėja Laima Vince Sruoginis. Susitiko jos namuose. Išvažiavusi netrukus sulaukė skambučio telefonu.
„Jei net negausit pinigų ir neturėsit iš ko mokėti, eilėraščius vis tiek išversiu. Turiu tai padaryti“, – pasakė vertėja N.Danienei.
Ji išvertė visus Matildos eilėraščius į anglų kalbą ir publikaciją anglų kalba paskelbė interneto žurnale.
Kūryba susidomėjo amerikiečiai žurnalistai, žinia apie Matildą pasklido po pasaulį.
Keli eilėraščiai išspausdinti pasaulinės reikšmės antologijoje „Poetry of the Holocaust“.
Rinkosi kaimo salytėje
Mintis išleisti knygą ar bent jau brošiūrėlę ir pažymėti žūties vietą kilo šiek tiek vėliau. Iš pradžių N.Danienė galvojo tik apie spektaklį.
Čia reikalai irgi nesiklostė kaip sviestu patepti. N.Danienė tuo metu buvo išėjusi iš darbo Rokiškio kultūros centre, taigi nebuvo ir vietos repeticijoms.
Liaudies teatro aktoriai ir moksleiviai susirinko nedidelėje Bajorų kaimo salytėje.
Krebždėjo ir nerimo kirminas: ar verta išvis pradėti?
„Kol neapsisprendėme, buvo sunkiau negu jau ištarus: statysime spektaklį. Tuomet prasidėjo darbas. Teatro aktoriai susipažino su moksleiviais. Gal sunkumai kaip tik suartino, visa komanda tapome kietu kumščiu“, – prisiminė režisierė.
Nė vienas neišėjo
Spektaklį rokiškėnai rodė 20 kartų. N.Danienei labai įsiminė išvykos į mokyklas.
„Moksleiviai gerai priima spektaklį, kai vaidina bendraamžiai. Spektaklis trukdavo ilgiau nei pamoka. Vienoje mokykloje direktorius iš anksto ėmė atsiprašinėti, kad po skambučio dalis moksleivių greičiausiai pakils iš savo vietų ir išeis. Pridūrė: žinote, taigi paaugliai“, – prisiminė režisierė.
Skambutis nuskambėjo, bet niekas neišėjo. Moksleiviai susikaupę toliau sekė, kas vyksta scenoje.
N.Danienė mano, kad jei neprikišamai pasakosi istoriją, ne grasinimais, ne jėga versi žiūrėti iki galo, o rodysi tarsi kino filmą, paaugliai susidomės. Jie geba ir suprasti, ir pajausti, ir nori sužinoti, kuo baigsis jiems pasakojama istorija.
Sukūrė skirtingą charakterį
„Mūsų spektaklis – ne apie mirtį, o apie gyvenimą – saulėtą, viltingą. Jame šokama, dainuojama. Matildos vaikystė buvo laiminga, rodome, kaip ji augo“, – kalbėjo pašnekovė. Skamba ištraukos iš dienoraščio, eilėraščiai. Mirtis – tik vienas iš epizodų. Spektaklis tapo didžiule patriotizmo, tolerancijos, istorijos, žmogiškumo pamoka vaikams ir suaugusiesiems.
Matildą šiame spektaklyje vaidino Viktorija Krivickaitė.
„Ji taip pat stebuklingas atradimas – su savo jautrumu, trapumu ir kartu gaivališka jėga. Kitaip Matildos nebeįsivaizdavome“, – kalbėjo režisierė.
Tuomet Viktorija buvo abiturientė, bet ėmėsi užduoties. Dabar ji studijuoja vokalą Anglijoje.
Atsisveikinusi su spektakliu, N.Danienė sukūrė penkiolikos minučių literatūrinę kompoziciją Panemunėlyje. Kur kas trumpiau, bet vis tiek papasakotas šeimos likimas. Taip pat paremtas faktais, be jokių interpretacijų.
Čia pagrindinį vaidmenį atlieka Urtė Šakalytė – charakteriu stipresnė ir tvirtesnė nei Viktorija. Ir Matilda taip pat tampa kitokia.
Panemunėliečiai šį mini spektaklį rodo per renginius, yra kviečiami į mokyklas.
Pakako žinutės feisbuke
„Rokiškyje šiuo metu litvakų palikuonių negyvena. Bet buvo metas, kai jie sudarė apie 70 procentų gyventojų. Įsivaizduokite, per savaitę neliko pusės žmonių, nors visi kuo puikiausiai sutarė, draugavo. Lietuviai rizikavo, bandė žydus gelbėti. Tuo baisesnis yra žudynių beprasmiškumas“, – kalbėjo N.Danienė.
Tad šitaip įsigilinę ne tik į Matildos šeimos, bet visų žydų tragediją, su bendraminčiais apsisprendė išleisti eilėraščių knygą, kurioje būtų įžanginiai straipsniai apie M.Olkinaitę, jos dienoraštis ir poezija.
Režisierė šypsojosi, kad ir čia neapsieita be stebuklų.
Vis nepavykdavo gauti iš fondų lėšų knygai išleisti. Ir tuomet vertėja L.Vincė Sruoginis savo feisbuko paskyroje pasidalijo nuoskauda, kad nebežino, ką daryti – knyga parengta leidybai, o pinigų nėra.
Ir iš visų pasaulio kampelių pasipylė klausimai, kuo kas gali prisidėti. Per dešimt dienų buvo surinkta visa pinigų suma. Dalį buvo skyrusi ir rajono savivaldybė, buvo ir šiek tiek surinkta per spektaklius.
Tuomet jau teko prašyti žmonių nebeaukoti.
Galop surinktų lėšų pakako ir paminkliukui.
Surado tikslią vietą
Kur guli Olkinų ir Jofių šeimų kūnai, buvo žinoma tiktai apytikriai. Lįsti į apaugusį, užžėlusį pelkyną ir ieškoti apgraibomis niekas nesiryžo.
Bet užpraėjusią vasarą atvyko amerikiečiai, su specialiais aparatais randantys objektus po žemės sluoksniu. Jie ir nurodė vietą.
Taip prie Kavoliškio Rokiškio rajone atsirado holokausto vietos nuoroda. Kūnai – už kokių 50, gal už 70 metrų.
N.Danienė sakė, kad žymuo yra vienintelis dalykas, už kurį teko sumokėti.
Kitkuo pasirūpinti padėjo verslininkai, seniūnija atsiuntė į pagalbą darbuotojų, nors buvo rugpjūtis, pats darbymetis. Gavo ir transportą, akmenų. Iš jų savo rankomis sudėliojo takelius.
Akyse – vėjo nešiojami pūkai
N.Danienė džiaugėsi, kad dar pavyko pakalbinti gyvus amžininkus, išgirsti prisiminimus iš pirmų lūpų. Daugelis negali sulaikyti ašarų.
„Šnekėjausi su egzekuciją mačiusia gyventoja. Tuomet ją, mergaitę, taip baisiai sukrėtė, kad nebegalėdavo praeiti pro tą vietą. Pakeitė net mokyklą – kad tik kelias vestų į kitą pusę. Ir suaugusi grybaudavo kituose miškuose“, – prisiminė režisierė.
Tai pasakojusi moteris mirė praėjus dviem mėnesiams po pokalbio.
Kita tragedijos liudininkė prisiminė, kaip dvi šeimas pražudę baltaraiščiai visiškai girti atėjo į jų kiemą ir prašė dar degtinės.
Mainais siūlė suplėšytas pagalves – tikėjosi rasti pinigų ar aukso.
Moteris režisierei pasakojo, kad ir po daugybės metų jai akyse – vėjo nešiojami pūkai iš žudikų supjaustytų pagalvių.
Mokosi skleisti tik šviesą
Kamajų Antano Strazdo gimnazijoje besimokanti U.Šakalytė prisipažino, kad gavusi režisierės pasiūlymą poetinėje kompozicijoje vaidinti Matildą – ir apsidžiaugė, ir susijaudino.
„Ar tikrai pavyks perteikti Matildos išgyvenimus? Juk žmonės išsineš tokį paveikslą, kokį aš sukursiu“, – klausė savęs.
Tai, kad dienų dienas, o gal ir naktis, teks gyventi vis prisimenant Matildą, mąstant apie jos tragišką likimą, Urtės negąsdino. Skaitė Matildos eilėraščius, dienoraštį.
Rado visko – linksmų, džiugių akimirkų, bet ir daug vidinės sumaišties, jaudulio dėl ateities.
Pasibaigus repeticijai, Urtei nepavykdavo už uždarų durų palikti užplūdusių emocijų. Nuolat galvodavo apie Matildą.
Apie tai, kad jaudindamasi dėl savo pačios, savo šeimos, tautos likimo, ji sugebėjo skleisti šviesą, viltį. Būtent to ji iš Matildos mokosi.
Džiaugiasi išpildyta svajone
„Dar išmokau iš Matildos nepasiduoti. Kad ir kas nutiktų“, – kalbėjo Urtė.
Ji keletą kartų buvo mačiusi Rokiškio liaudies teatro spektaklį, bet nekopijavo ten Matildą vaidinusios Viktorijos. Kūrė savaip, taip, kaip pati jautė ir įsivaizdavo.
Urtei šiek tiek apmaudu, kad mokykloje apie Matildą kalbama paviršutiniškai.
„Be manęs, kompozicijoje vaidina ir klasiokas. Kai mes pasakojame apie tai, ką išgyvenome kurdami šią kompoziciją ir joje vaidindami, matau, kad kiti irgi susidomi. Nes mums patiems tai svarbu, artima“, – kalbėjo Urtė.
Pirmoji jos pažintis su Matildos gyvenimo istorija buvo prieš keletą metų, kai padėjo tvarkyti žydų žūties vietą.
„Nepaprastai džiaugiuosi tuo, kad išsipildė Matildos svajonė išleisti eilėraščių knygą. Ir tuo, kad žinia apie ją pasklido po pasaulį“, – kalbėjo devintokė.
Turėtume didelę poetę
Sostinėje gyvenanti profesorė I.Veisaitė sakė, kad gavusi Matildos dienoraštį negalėjo miegoti tris savaites.
„Atrodė, esu kalta, kad Matildą nužudė, o aš gyva. Jai tebuvo devyniolika metų, ir ji buvo talentinga. Turėtume didelę poetę“, – kalbėjo profesorė.
Įtaką Matildos kūrybai darė Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Vytautas Mačernis.
Galbūt jau rudenį knyga „Atrakintas dienoraštis“ pasirodys anglų kalba.
Spektaklis žadina atjautą
I.Veisaitė džiaugėsi, kad rokiškėnai spektaklyje su meile atskleidė Olkinų šeimos gyvenimą, Matildos viltis, lūkesčius.
„Spektaklis žadina atjautą ir supratimą, kad Hitlerio kraupus planas išžudyti žydus taip pat yra ir lietuvių, visos šalies, tragedija“, – kalbėjo I.Veisaitė.
Jai draugė panemunėlietė Genovaitė Šukytė-Grigėnienė pasakojo, kad pažinojo Olkinų šeimą, draugavo su Matildos jauniausia sesute Grunia. Kai vokiečių okupantai žydus uždarė į klojimą, ji nešdavo tris kilometrus jiems valgyti.
Į klausimą: „Negi mus sušaudys?“ tuomet 12 metų G.Šukytė atsakė: „Kas gi matė, kad gyvus žmones šaudytų?“
Kitą dieną atvežusi pietus Genovaitė nieko neberado, klojimas buvo tuščias.
„Labai skaudu, kad žudė baltaraiščiai. Bet niekada negali kaltinti tautos, nes buvo ir gelbėjusiųjų žydus. Jie rizikavo ir savo, ir savo vaikų gyvybe. Tad kalti būna konkretūs žmonės“, – kalbėjo nuo žudynių taip pat išgelbėta I.Veisaitė.
Toks jaudulys, atrodydavo, kad nustosiu kvėpuoti
Viktorija KRIVICKAITĖ
Atsimenu, dalyvavau dainavimo stovykloje „Kuriu ir mokausi“ prieš pat dvyliktą klasę ir paskutinę stovyklos dieną režisierė N.Danienė mane pasisodino, šiek tiek papasakojo apie Matildą ir pasiūlė pagrindinį vaidmenį spektaklyje. Iš pradžių dvejojau, ar tikrai reikėtų imtis tokio didelio vaidmens. Tuo labiau kad niekada nesimokiusi vaidybos.
Ne kartą repetuojant ar pasibaigus repeticijoms pratrūkdavau verkti. Dvylikta klasė jau ir taip yra sunkus išbandymas, o aš dar ir muzikos mokyklą lankiau, dainuodavau visuose renginiuose ir turėjau kitų veiklų. Todėl kartais visko pasidarydavo per daug.
Bet po spektaklio pristatymo viskas, atrodo, pasiteisino – ir didelis bei sunkus darbas, ir laikas, ir išgyvenimai.
Pamačiau, kad žmonėms Matilda ir jos šeimos istorija tokia artima, ir supratau, kodėl tai darome.
O ir Matildos istorijoje radau daug savęs. Manau, kad kūrybos žmonės yra daug stipriau jaučiantys, ir atrodė, kad iš dalies žiūrovams pasakoju apie save.
Apie holokaustą, kaip daugelis, žinojau iš anksčiau. Tai baisu, jaučiausi labai dėkinga, kad man neteko tokiu laikotarpiu gyventi.
Bet pradėjus su režisiere ir aktoriais gvildenti visą Olkinų šeimos istoriją, pajaučiau kitokį ryšį su visu tuo. Manau, kad nesusidūrus su tam tikrais išgyvenimais sunku juos įsivaizduoti. Todėl „pagyvenusi“ su Matilda pažvelgiau į jos tautos istoriją kitaip. Aš vis dar negaliu įsivaizduoti, ką jiems teko patirti, manau, būtų kvaila tai sakyti, bet stengiuosi suprasti ir gilintis į tai. Tad dar stipriau pradėjau vertinti tai, ką turiu.
Esu beprotiškai dėkinga susipažinusi su žmonėmis, kuriuos sutikau statant spektaklį. Man, visiškai naujokei, jausti tokį didžiulį palaikymą ir tokią meilę buvo labai gera ir šilta.
Nors scena man ne naujiena, bet visus tuos kartus jaudulys buvo toks didelis, kad, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės ir nustosiu kvėpuoti. O tai paaiškinti tikriausiai galima ir tuo, kad labai norėjau giliai, ne paviršutiniškai, įprasminti šią istoriją ir nenuvilti žydų tautos. Manau, kad tai ir buvo didžiausias šio spektaklio „uždarbis“.
Mano tauta
M.OLKINAITĖ
Dvi juodos akys vėl užsiliepsnojo
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.
O jie – pro šalį eina ir praeina,
O man, o Viešpatie, taip neapsakoma.
Jūs girdit? Girdit klaikų juoką?
Kalnai, kalnai drebės nuo jo –
Ir upės alps, ir jūros alps –
Ir verks akmuo, ir verks akmuo.
Jūs juokiatės? Jūs einat ir praeinat.
O man, o Viešpatie, taip neapsakomai baugu.
Tas juokas – toks klaikus… Ir akys juodos dega
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. U.Šakalytė iš Matildos mokosi nepasiduoti, kad ir kas nutiktų. Nuotr. iš asociacijos „Rokiškio teatras“ archyvo
2. Panemunėliečiai kompoziciją apie nužudytąją kraštietę rodo su ypatinga meile.
3. Matildą suvaidinusi V.Krivickaitė (stovi centre) sublizgėjo, ją pastebėjo teatro mėgėjai ir kritikai.
4. N.Danienė sako, kad Matildą pamilti lengva.
5. V.Aleknienė ir I.Veisaitė dalyvavo atidarant stogastulpį Panemunėlyje.
6. Tokia – gilaus žvilgsnio, su lengva šypsena lūpose – liko Matilda nuotraukoje.
7. Matildos tėvas prie savo vaistinės su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus močiute.
"Panevėžio kraštas", 2020 04 28
