Prisivijęs pakvietė į pasimatymą
„Aš – homoseksualo mama ir nebijau apie tai kalbėti“, – ramiai taria 55 metų panevėžietė Jolanta Vaitiekūnienė.
Su ja atviram pokalbiui sutariam susitikti miesto centre.
Prie bibliotekos manęs laukia nedidukė, taškuota suknele vilkinti liekna moteris. Basutės žemakulnės, jokio makiažo, šviesūs plaukai suimti į uodegą. Iš tolo manytum, kad studentė (taip pat ir basutės vaikams).
Pažindintis nė nereikia, pokalbis savaime mezgasi apie jaunatvišką išvaizdą.
„Štai ir šiandien, kai ryte sportavau, pasivijo dviratininkas ir pakvietė į pasimatymą. Mano sūnaus metų. Matė mane iš nugaros, apsigavo“, – kvatoja ji.
Esą visą gyvenimą dėl išvaizdos taip nutinka, vis jaunesne palaiko.
Kiekvieną rytą – kaitra, lietus ar sniegas – sėda ant dviračio ir numina apie 10 kilometrų. Stengiasi nepersivalgyti. Prisimena močiutės Rozalijos perspėjimą: „Žiūrėk, tik nenusipenėk, negalėsi per pilvą daržų ravėt.“
Niekaip negalėjo neklausyti
„Babytė buvo beraštė, gal net Vilniuje nėra lankiusis, bet turėjo savą gyvenimo filosofiją kaip yra teisinga gyventi. Jos taisyklių nenuginčysi, viskas buvo paremta logika, racionalumu ir sveiku protu. Ji nuo mažumės man įdiegė, kas yra tėvynė, šeima, namai“, – pasakoja apie labai svarbų jai žmogų – tėvo motiną.
Rozalija gyveno Pajuostyje, prie namo buvo 15 arų sklypas, jame daržai – anūkų gyvenimo pradžiamokslis.
„Man jau buvo 30 metų, skambina 7-ą ryto, stebisi, kad dar miegu, ir liepia greit lėkti braškių ravėti. Negaliu neklausyt, šoku ir lekiu į braškes“, – juokiasi pašnekovė.
Tokia nuo mažumės buvo taisyklė – jei nori valgyti, turi užsidirbti.
„Močiutė visiems vaikams liepė nesitikėti palikimo, savo namus statytis, nes šitas namas jos“, – prisimena naudingą raginimą savarankiškai stotis ant kojų.
Žmonės daug ką nutyli
Klystu manydama, kad šitie prisiminimai labai tolimi mūsų temai.
Tai, kad ji turi drąsos viešai kalbėti apie nepatogius dalykus, irgi babytės Rozalijos auklėjimo pasekmė.
Šioji buvo labai tiesi ir atvira, apie problemas ar sudėtingas situacijas kalbėdavo tiesiai šviesiai, nevyniojo žodžių į vatą, tiesos neslėpė.
Čia pat paaiškina, kodėl senos moters įtaka buvo gal net didesnė nei tėvų.
„Kai man buvo 8 metai, o sesei 5, mes netekom mamos, babytė mus globojo“, – sako.
Apie motinos savižudybę ji nuo pat tragedijos dienos irgi kalbėjo atvirai, nevengė tos temos.
Buvo vaikas, bet šeimą ištikusią nelaimę gerai mena. Motina prieš save ranką pakėlė dėl užsitęsusios pogimdyvinės depresijos.
Moteris prisimena, kad gimus seseriai mama tapo kitokia, lyg nesava, jos būklė vis blogėjo. Dabar supranta, kad motina pražūtingam žingsniui ilgai ruošėsi.
„Žmonės daug ką nutyli, iš to nieko gero. Išsikalbėjimas išlaisvina, išsikalbėjus siela sveiksta“, – dalijasi mintimis.
Čia ne mada, kuri užeina ir praeina
Pašnekovė paaiškina, kodėl reikia garsiai ir nuolat kalbėti apie homoseksualius žmones.
„Gal ir šiandien gimė kūdikis, kuris bus netradicinės lytinės orientacijos. Tėvai juo džiaugsis, mylės, o kaip pasielgs, kai ateis brendimo laikas ir paaiškės, kad jis kitoks nei tėtis ir mama, nežinia. Gal supras ir priglaus, o gal dėl nežinojimo ir nesusivokimo atstums“, – kalba moteris.
Pasak jos, kalbėjimas yra vienintelis būdas šviesti visuomenę, nes būtent šiuo klausimu daugelis turi labai mažai arba visai neturi jokių mokslu paremtų žinių, fobijas susikuria prisiklausę paskalų lygio plepalų.
„Kol mūsų šeimai taip nenutiko, aš pati žodį „homoseksualas“ baisesne forma buvau girdėjusi tik iš Petro Gražulio“, – prisipažįsta pašnekovė.
Moters įsitikinimu, tos bendruomenės žmonės ir taip labai ilgai tylėjo, tarsi jų nė nebūtų.
Tylėjo, nes neturėjo progos prabilti, nes homofobija sklido iš politikų, bijojo pasmerkimo ir dėl savęs, ir dėl šeimos narių, kas galėjo, tyliai emigravo į užsienį.
„Mes nežinom, kiek nusigėrė, nusižudė, įniko į narkotikus. Tas tylėjimas – nuodai. Būtina apie tai kalbėti, patinka tai žmonėms ar ne. Čia ne mada, kuri užeina ir praeina. Žmogus savo noru nepakeičia seksualinės orientacijos“, – sako pašnekovė.
Pasak J.Vaitiekūnienės, pagal pasaulinę statistiką, kitokios lytinės orientacijos žmonių yra apie 10 procentų. Tas skaičius beveik nekinta. Nes priklauso ne nuo žmogaus valios, o yra prigimtinis dalykas, pačios gamtos parėdytas.
„Jis mūsų vaikas – ir taškas“
J.Vaitiekūnienė pateikia vienintelę savo atvirumo sąlygą: neminėti sūnaus vardo ir nedėti į laikraštį jo nuotraukų.
„Taip su sūnum esam sutarę. Jis viešai pranešė apie savo orientaciją ir nebenori eskaluoti tos temos, o kai norės – pasisakys pats. Aš kalbu nuo savęs, ką matau ir jaučiu“, – sako ji.
Anot moters, kam bus smalsu, pasikapstys internete ir ras.
Pradedam iš tolo, nuo sūnaus gimimo dienos 1987 metais. Pašnekovė netiki prietarais, įvykį pasakoja dėl „spalvos“.
Į palatą maitinti atnešusi kaip kokoniuką suvyniotą naujagimį seselė nusistebėjo: „Kokia graži mergytė.“ Jauna mama užginčijo, kad tai berniukas.
„Jis buvo dieviškai gražių bruožų“, – supranta, kodėl medikė apsiriko.
J.Vaitiekūnienė sovietmečiu dirbo pardavėja Laisvės aikštėje buvusioje „Šypsenoje“, dabar turi savo siuvimo dirbtuvėles. Bendraamžis sutuoktinis Bronius Vaitiekūnas yra futbolo klubo „Panevėžys“ direktorius.
Tuomet, kai sūnus viešai pranešė apie savo orientaciją ir ta žinia pasirodė šalies spaudoje, aplinkinių akys smigo į tėvus.
Tuo sunkiu laiku sutuoktiniai vaikščiojo susikibę už rankų.
„Mes jau žinojom, bandžiau verkšlenti, bet vyras nukirto: jis mūsų vaikas – ir taškas. Jokių diskusijų. Net šiek tiek pykau ant vyro, kad jis manęs neguodžia. Dabar įvertinu jo tvirtą ramybę, tas „ir taškas“ reiškė, kad mes besąlygiškai mylim savo vaiką“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, sutuoktinis niekada niekam nejautė jokio pykčio, kartais jam net prikaišiodavusi, jog yra visiems geras.
Toks sūnus mamai – lyg saldainis
Pasak J.Vaitiekūnienės, vis būna, kad kažkas nusistebi: „Kaip nematei, nepastebėjai, kad jis kitoks?“
„O į ką žiūrėt? Vaikas aktyvus, draugų ir draugių apsuptas, su mumis bendrauja“, – sako nebuvus jokio akivaizdaus signalo.
Iš jokių ženklų negalėjo nuspėti, kas dedasi bręstančio paauglio viduje.
Dabar jau, per laiko atstumą, turi įžvalgų.
Buvo 13–14 metų, mokėsi „Saulėtekio“ vidurinėje ir kartą pasakė, kad pereis į Juozo Balčikonio gimnaziją, nes jam negerai su klasiokais ir mokytojais.
„Gyvenom kukliai, pati savo vyrams mezgiau megztinius, sūnui numezgiau iš siūlų likučių tokį margą. Bendraklasiai dėl to megztinio jį užgauliojo, neleisdavo praeiti“, – atpasakoja moksleiviškus konfliktus.
Pasak moters, sūnus mylėjo gyvūnus, po pamokų važiuodavo į gamtininkų stotį jų šerti, nelankė futbolo ar krepšinio treniruočių, klasiokams tai irgi kliuvo.
Kai draugės dejavo, kad jų berniukai nuolat susimuša, apsidrasko, J.Vaitiekūnienė džiaugėsi, jog jos vaikas niekad neprašė nupirkti šautuvo ar kardo, vietoj agresyvių žaidimų rinkosi biblioteką, lankė dramos būrelį, linko prie estetikos.
„Toks vaikas man buvo saldainis“, – neslepia džiaugsmo pašnekovė.
Ne meilės, o mokslai buvo galvoje
„Kai buvo 9-oje klasėje, klausiu, gal turi kokią meilę? Būdami tokių metų mes su jo tėčiu, slidėm nušliuožę į Berčiūnus, jau bučiavomės“, – prisimena.
Vaitiekūnai yra bendraklasiai, draugavo nuo mokyklos suolo, susituokė vos baigę vidurinę.
Tą kartą vaikinas atkirto, kad jam dabar ne meilės galvoje, o mokslai ir būsimos studijos.
Kai ruošėsi stoti į Muzikos ir teatro akademiją, motina vėl pristojo su klausimu, ar pasirinkęs tokią profesiją ras laiko šeimai? Tąkart sūnus tarstelėjo, jog gal niekada ir nesukurs šeimos.
„Tada sukirbėjo maža abejonė, bet save užginčijau – ar mažai kultūros žmonių bešeimių“, – prisimena.
Akys turėjo atsiverti, kai nuvažiavę į Vilnių aplankyti studento jo kambaryje ant sienos pamatė vaivorykštinę vėliavą.
„Nieko apie LGBT žmones ir jų simbolius dar nežinojau. Tarstelėjau, kad graži vėliava, paklausiau, iš kur gavo“, – prisimena.
Sūnus pasakė, kad vėliavą parsivežė iš Italijos. Ir tiek.
Sulaukė naktinio skambučio
„Akis man atvėrė sūnaus kūryba“, – sako.
Jaunas vyras kūrė muziką ir tekstus. Motinai įstrigo žodžiai: „Mano draugai – nekenčiama mažuma, mano tėvynė – mažoji Lietuva“. Kituose tekstuose irgi rado daug poteksčių.
„Tada jau nebeabejojau, kad sūnus homoseksualus. Bet jo neklausiau, vis neišdrįsau“, – neslepia.
Vieną naktį ji sulaukė sūnaus skambučio. Buvo antra valanda. Vaikinas mamai pasakė, kad jaučiasi labai blogai, vaikšto vienas po senamiestį, žiūri į dangų ir galvoja, koks vienišas yra šiame pasaulyje.
„Iškart prisiminiau savo nusižudžiusią motiną, išsigandau dėl jo būklės“, – prisimena.
Ji sūnui kalbėjo, kad normalu žmogui kartais taip jaustis, esą būna, jog esi nesuprastas, nepritapęs. Dar primygtinai siūlė kreiptis į psichologą, nebūti vienam, pasikalbėti su bendraamžiais draugais.
Po kelių dienų jiedu susiskambino, sūnus pasakė, kad jaučiasi geriau.
Dabar J.Vaitiekūnienė supranta, jog naktiniu skambučiu sūnus troško išsipasakoti, bet neišdrįso.
Sukrėtė vaiko kančios
Pasak pašnekovės, toliau gyvenimas tekėjo įprastai, sūnus į Panevėžį grįždavo retai, kas pusmetį. Daug dirbo, Vilniuje nusipirko vieno kambario butą.
Tuomet mama vėl pasmalsavo: butas mažas, kaip gyvens, jei ves ir vaikus augins?
Jaunas vyras atsakė, jog artimiausius 15 metų tikrai šeimos nekurs.
Tuojau po to jis pranešė tėvams, kad atvažiuoja į Panevėžį, laukia ne telefoninis pokalbis.
„Paklausiau, ar bus išpažintis? Jis patvirtino, kad taip“, – sako ir priduria, kad prieš susėdant akis į akį jau žinojo sunkaus pokalbio temą.
Sūnus pasakojosi.
Žinia motinos nei pritrenkė, nei nustebino, apstulbino kitkas – vaiko patirtos kančios, apie kurias jie, tėvai, nė nenumanė.
„Jis kalbėjo, kaip nuo vaikystės buvo baisu, kai patikdavo draugas. Kaustė baugulys, kas čia darosi? Bijojo klausti, bijojo pasisakyti, buvo vienas pats su tais nesuvokiamais jausmais“, – kalba moteris.
Sūnus tada viską išdėstė nuosekliai, bet ne tragiškai, aiškino, kaip jaučiasi tokie žmonės: išsigąsta, atsiranda nerimas, aplinkinių nuostatos stumia į kampą, informacijos nėra kur gauti.
Gyvenant Panevėžyje jam buvo labai sudėtingas periodas, pats neigė, kad taip su juo gali vykti, bandė turėti draugysčių su merginomis, ir tame fronte gerai sekėsi. Bet prigimtis vis stipriau reiškėsi, prieš gamtą nepašokinėsi ir neapsimesi.
Atsiprašė už nežinojimą
„Sūnus kalbėjo apie tai, kad meilė, seksas – tik instinktai, yra dar dvasinė trauka. Man lūpos drebėjo, jaučiausi nevykėlė, kad apie tuos žmones nieko nežinau, nes niekad nesidomėjau“, – visi sūnaus išgyvenimai motinai buvo naujiena.
Sunkiausia buvo priimti ne faktą apie seksualinę orientaciją, o žinią, kaip baisiai sūnus kentėjo.
„Svarsčiau: jei dabar ką pasakysiu prieš, jį nužudysiu. Įsijungė savisaugos instinktas, jog turiu daryti viską, kad tik jo daugiau nesužaločiau, nes visuomenė jį jau žaloja. Atėjo suvokimas, kad privalau savo vaiką apsaugoti nuo visuomenės tamsumo“, – atpasakoja, ką tuomet jautė.
Ji paprašė sūnaus duoti literatūros paskaityti apie homoseksualius žmones.
Dar paklausė, kodėl taip ilgai delsė, neatsivėrė.
„Sūnus prisipažino, kad bijojo mano neadekvačios reakcijos. Aš emocionali, šeimoje esu triukšmautoja ir bangų kėlėja. Sakė, kad draugų patirtis visokia, yra išvarytų iš namų, išsižadėtų“, – prisimena pokalbį.
Sūnus atvežė knygų, brošiūrų, nurodė dokumentinių filmų.
„Aš vaiko atsiprašiau, kad sunkiausiu metu negalėjo į mus, tėvus, atsiremti. Atsiprašiau už nežinojimą ir nesuvokimą“, – prisipažįsta moteris.
Ieškojo savo klaidų
Dabar J.Vaitiekūnienė jau žino, kad tokiais gimstama, o ne tampama.
Pasak jos, iš medicininės literatūros sužinojo, jog nėštumo metu, kai formuojasi lytis, dėl įvairių priežasčių gali pakisti hormono estrogeno norma, o tai ir nulemia homoseksualumą ar translytiškumą. Hormono pokyčius gali išprovokuoti išgąstis, stresas, sunki emocinė situacija.
„Išskirtinio streso lyg ir nebuvo, bet dabar jau sunku prisiminti nėštumo laikotarpį“, – neatseka, kas jai galėjo nutikti.
Moteris prisipažįsta, kad iš pradžių manė pati padariusi kokių nors klaidų auklėdama, kažkur kažką pražiūrėjusi, bet dabar, perskaičiusi gausybę medžiagos, save reabilitavo – čia jau nieko pakeisti negalima, vaikas toks gimė.
Abu su vyru patarė sūnui apie savo orientaciją pasakyti viešai. Sūnus tam jau anksčiau ruošėsi.
Subūrė pulką tokių pat
„Pasakiau draugėms, giminaičiams, norėjau, kad iš pirmų lūpų sužinotų, o ne iš paskalų. Vienai pažįstamai atrodė baisu, kad anūkų neturėsiu. O kaip gyvena žmonės, neturintys vaikų?“ – svarstė pašnekovė.
Ji jautė instinktyvų poreikį susipažinti su kitų homoseksualų mamomis. Sūnus tvirtino, kad tokių nepažįstąs, jo draugai seksualinę orientaciją nuo tėvų slepia.
Praėjus gerokai laiko visgi tokie ryšiai užsimezgė.
Dabar panevėžietė yra subūrusi apie 20 moterų, kurių sūnūs homoseksualai, dukterys lesbietės ar vaikai translyčiai.
Moterys kartą per mėnesį susitinka Vilniuje, būna užsiėmimai su psichologu, emocinės terapijos.
„Man palengvėjo, kai išgirdau, kad visos išgyveno šoką, keistumą, nuostabą, ašaras. Buvo, kas vaikų atsisakė, buvo, kad ieškojo kelių, kaip pakeisti jų orientaciją. Čia žmogiška reakcija, kai išsigąsti, ieškai būdų, kaip „sugedusį“ vaiką pataisyti. Bet čia gi ne liga, jos neišgydysi. Prireikia ne vienos dienos, kad ateitų supratimas“, – sako pašnekovė.
Verkiančių neguodžia, pataria klykte išsiklykti
Pasak pašnekovės, į susitikimus atvažiuoja motinos iš Pasvalio ir Biržų, mažuose miestuose joms dar sunkiau, yra labiau matomos.
„Mes stengiamės savo vaikus palaikyti, apkabinti juos meile, nes pasaulis juos spardo“, – paaiškina.
Panevėžietė nuolat sulaukia tokio pat likimo moterų skambučių.
Dažniausiai skambinančios verkia. J.Vaitiekūnienė jų neramina, atvirkščiai, sako: „Verk, verk, reikia išsiklykti. Verk ir nebark savo vaiko, nenorėk pakeisti, nežalok jo.“
Būna, kad mamos prisipažįsta, jog vaiką dar labiau myli sužinoję, kad jis kitoks.
„Vaikai mūsų neprašė paleisti į gyvenimą tokius. Nepažįstu nė vieno, kuris sąmoningai norėtų būti kitokios orientacijos. Tai gamtos duota, orientacija nekinta. Žmonės iš nežinojimo suveda viską į seksą. Bet čia kitoks instinktas“, – taip ji aiškinasi su mamų susibūrimo naujokėmis.
Duoda gyvą pavyzdį: savo vyrą įsimylėjusi ne dėl sekso, anais laikais apie artimus santykius iki vestuvių nė pagalvot nebuvo galima, įsimylėjo už raštelius per pamokas siuntinėtus, už ėjimus kartu į kiną, norėjimą būti greta.
„Jie irgi įsimyli, nori susitikti, būti kartu“, – sako.
Dažnai dėl žinių trūkumo žmonės tapatina homoseksualus su pedofilais – nusikaltėliais, išnaudojančiais nepilnamečius.
Anot panevėžietės, vienintelis kelias į toleranciją kitokių žmonių atžvilgiu – nuolatinis kalbėjimas, aiškinimas. Ji įsitikinusi, kad jei tėvai ir artimieji nuolat skleis žinią, aiškins, kad čia štai mūsų vaikai, kuriuos mes mylim, jie ne nusikaltėliai, jų tokia prigimtis, jie nedaro nieko draudžiamo, ta homofobija, liguista baimė iš visuomenės pasitrauks.
Prierašas po nuotrauka:
Dabar panevėžietė yra subūrusi apie 20 moterų, kurių sūnūs homoseksualai, dukterys lesbietės ar vaikai translyčiai. A.Švelnos nuotr.
