Įsižiūrėjus – daug prasmių

Kūčių vakarienės susėdę keli žmonės – veikiausiai šeimos nariai, o gal ir artimi bičiuliai. Pamaldžiai palenktos galvos, vienas ranką prispaudęs prie širdies, kitas ištiesęs kalėdaičio link. Po staltiese – žolynai, o šeimos namai – ant žvaigždėmis nukabinėto medžio, kurio šaknys smenga gilyn į žemę.

Jau visai netoli šiltų ir jaukių namų – Kūčių vakarienės svečias avinėlis. O kaipgi be jo, juk protėviai tikėjo, kad apsilankęs avinėlis priguls ant šieno, padėto po stalu.

Taip atrodo pasvalietės tautodailininkės Leonoros Stravinskienės vienas didžiulės kantrybės reikalaujantis, įspūdingas karpinys. O tokių panašių – jau labai daug.

Moteris ilgai negalvoja, kaip pavadinti savo kūrinius, nes žmonės, žvelgdami į paveikslus, suranda savų prasmių. O jos susijusios su jų pačių gyvenimu, viltimis, patirtimi.

Paklausta, ar šis karpytasis paveikslas išties įrėmintas į angelo figūros kontūrą, ar tai tik mano vaizduotės vaisius, L.Stravinskienė ima plačiai šypsotis – išties šeima atrodo apgaubta saugiais angelo sparnais.

„Iki šiol nebuvau į tai dėmesio atkreipusi“, – juokiasi kūrėja ir sutinka, kad į jos karpinius nepakanka užmesti žvilgsnį.

Mat kuo ilgiau į juos žiūri, tuo daugiau atsiskleidžia paslėptų prasmių.

Ir karpinį gal reikėtų vadinti pjaustiniu, nes menininkė dirba ne žirklėmis, o aštriu peiliuku.

Medžio šaka – tai kelias?

Kalėdos atsispindi ir visiškai kitokiame L.Stravinskienės karpinyje. Šiame jau nėra žmonių ir angelų, o jo centre – namas tarp kalnelių, šalia didžiulio trimis žvaigždėmis padabinto baltakamienio medžio, galbūt ąžuolo, ir miško netoliese.

Viena medžio šaka – tai kelias grįžtantiesiems į jų dar vis laukiančius namus. Iš kamino į viršų plačiomis juostomis kyla dūmai, vadinasi, viduje kūrenama ugnis, veikiausiai žmonės jau valgo Kūčių vakarienę.

Kitos medžio šakos apglėbusios snaiges, o galbūt – žvaigždes, jų dosniai paberta ant žemės ir dangaus skliaute.

Kūrėja ne tiktai nepatvirtina, ar būtent tai turėjo galvoje, dargi pati klausia, ką mes įžiūrime paveiksle.

Bet kūrinio akcentas aiškus kiekvienam – Kūčias simbolizuojanti Vakarinė žvaigždė.

Dar paslaptingesnis L.Stravinskienės karpinys, kuriame vaizduojami trys kryžiai. Didžiausias papuoštas liaudišku motyvu – saulute ir tarsi medis leidžiantis šaknis į žemę.

Angelas skambina varpu. O didžioji intriga – gulsčia bažnyčia.

L.Stravinskienė šįkart padeda rebusą išpainioti – kryžius ir bažnyčia sudaro rakto simbolį. Tokį simbolinį raktą savyje radęs žmogus galės atrakinti širdį į tikėjimą ir viltį.

Pašers tokį pat senutį šunį

Pora L.Stravinskienės kūrinių graudinančiai, bet šviesiai kalba apie neišvengiamą gyvenimo dalį – senatvę.

Viename iš jų močiutė neša dubenėlį ir šers tokį pat senutį šunį. Liūdesį išsklaido angelas, jo sparnai ne tik kaip angelo, bet ir kaip medžio šakos. Ant vienos šakos tupi paukštukas sulig vaiko kumšteliu – gyvybės simbolis.

Medis-angelas šįkart ne šaknis į žemę leidžia, o vaikšto basomis pėdomis. Jos atkartoja močiutės – senatvės – basas kojas. Joms nešalta, nes po žemės paviršiumi – daugybė susiraizgiusių šaknų.

Ar šis paveikslas simbolizuoja seno žmogaus gerumą, rūpestį kitu, tai, kad kiekvienas darbas bus pastebėtas angelų? To paklausta, L.Stravinskienė tik kukliai linkteli.

Apie senatvę ji kalba ir paveiksle, kuriame vaizduojamas pavasaris. Lazda, kibiai įaugusia į žemę, besiramsčiuojantis senukas ir priešingybė – inkilai su pavasarį namo parskridusiais paukščiais. Kuprą sunkiai slegianti gyvenimo našta ir paukščiai inkiluose. Pradžia ir pabaiga. Artėjanti mirtis ir nuolatinis gamtos atgimimas.

Dvi gervės, bet skirtingos

Nustebus, kad karpiniai gali sukelti šitiek minčių ir emocijų, kūrėja kuklinasi, kad yra kur kas geresnių už ją meistrų, iškarpančių neįtikėtinai sudėtingus piešinius.

Pašnekovė lygina, kad jos moksleiviai Petro Vileišio gimnazijoje galėtų parodyti netgi neprastesnių karpinių, bet pripažįsta – šie jau yra tradiciniai, simetriški, karpomi žirklėmis sulanksčius popieriaus lapus.

O štai, sakykime, jos karpinys su gervėmis – antro tokio niekur nerasi. Abi gervės ištiesusios kaklus į saulę ir vynuoges, bet viena suskliaustu snapu, o kita išsižiojusi. Viena išskleidusi marguolį sparną, kita – suglaudusi. Gėlės žiedas paukščius ir jungia, ir skiria.

Karpinius L.Stravinskienė paįvairina neryškiomis, dažniausiai žemiškomis spalvomis, bet labai saikingai, subtiliai.

Maga paliesti nosį

Karpiniai – tik vienas iš L.Stravinskienės pomėgių. Ji yra dirbusi Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje, ir lankytojai dar puikiai pamena, pavyzdžiui, iš vasarą surinktų ir sudžiovintų augalų jos kurtas kompozicijas.

Teko dirbti ir Krašto muziejuje – pagal jo eksponatus ji tapė aliejumi ant drobės ar kartono. Pavyzdžiui, viename paveiksle pavaizdavo kaukolę, kitame ąsotį, duonos kepalą, mums jau pamirštą, o gal ir niekad nematytą buities įrankį – medinį košės plaktuvą.

Parodose žmonės žavisi jos veltais paveikslais. Vieni patraukia spalvomis, kiti – formomis. Pavyzdžiui, viename suveltas žmogaus veidas. Tautodailininkė juokėsi, kad parodų lankytojams tiesiog nagai niežti jį už nosies patampyti, tad tekdavo susigrąžinti paveikslą šiek tiek apipešiotą ir apterliotą.

Mokinius ji moko keramikos darbų, tad ir namuose turi molinių švilpynių. Linksmieji jūros arkliukai, o gal žirgeliai, spindi žalia glazūra. Kiti darbai – iš nespalvoto balto arba raudono molio.

Na, o riešinių ji tiek primezgusi, kad nebetelpa į porą dėžių. Parodo, kaip ant siūlo reikia verti karoliukus, juos suskaičiuoti, pagal spalvas atrinkti.

Bet lieka aišku tik tai, kad, norint išmegzti sudėtingesnį ornamentą, pavyzdžiui, Vytį, reikia įdėti daug kruopštaus darbo.

Menininko vizija

Balandis nuvijo blogį – juodą vanagą

Leonora STRAVINSKIENĖ

Šis karpinys vaizduoja Nojaus laivą ir balandį su alyvmedžio lapu.

Pagal Bibliją, nuo pasaulinio tvano besigelbėjanti Nojaus arka su žmonėmis, žvėrimis ir gyvuliais septinto mėnesio septynioliktą dieną sustojo Ararato kalnuose. Vandenys nuolat seko, kol pasirodė kalnų viršūnės. Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs, ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.

Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.

Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.

Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.

Karpinyje tai ir pavaizdavau – balandis neša šviesą, maistą, viltį, o blogis pasitraukia juodo vanago pavidalu.

Prierašai po nuotraukomis:

1. E.Stravinskienės nulipdyti moliniai žirgeliai turi paslaptį, iš tiesų jie yra linksmos ir išradingos švilpynės.

2. Prie Kūčių stalo susėdusi šeima apgaubta angelo sparnais.

3. Tik mezgantieji riešines žino, kiek labai daug reikia įdėti triūso.

4. Parodų lankytojams itin patinka spalvingi piešiniai.

5. Gyvenimo našta ir namo sugrįžę paukščiai – kaip pabaiga ir pradžia.

6. Į saulę ir vynuoges ilgus kaklus tiesia gervės, bet abi jos – kitokios.

7. Senutė eina šerti tokio pat seno šuns, ją lydi basas angelas.

8. Užkoduotas raktas galbūt atrakins kieno nors širdį į tikėjimą.

9. Kai kam labai jau knieti patąsyti velto veido nosį.

10. Nutapytoji kaukolė visiškai nebaugina.

11. Vakarinė žvaigždė – virš vaikų, vis dar laukiančių namų.

A.Švelnos nuotraukos