Teko skristi be būgnelio
Skrisdami į folkloro festivalį Ispanijon jau penktą dešimtmetį gyvuojantis rokiškėnų folkloro kolektyvas „Gastauta“ mūsų šalies oro uoste niekaip negalėjo išsiderėti, kad į lėktuvo saloną leistų įsinešti būgnelį. Pasirodymui reikalingą muzikos instrumentą teko palikti Vilniuje.
Ansamblio vadovė Nida Lungienė sakė, jog anksčiau su panašia situacija nebuvo susidūrusi.
„Tas būgnelis kaip ir atitiko į saloną leidžiamų pasiimti daiktų išmatavimus bei svorį, bet buvo ne tokios formos, kaip „Ryanair“ keturkampis matavimo rėmas“, – apgailestavo ji.
Skrydžių bendrovės atstovai keliauninkus tikino, jog problemos nėra – lai susimoka 60 eurų ir būgnelį skraidina bagaže.
Medinį, oda aptrauktą muzikos instrumentą įmesti tarp sunkių lagaminų? Po skrydžio su bendru bagažu iš jo būtų tik blynas likęs.
„Skrendant atgal vėl tiek pat mokėti? Pasitarėm, kad neišlaidausim“, – nutarė ansambliečiai.
Kūnas šlapias, bet kvėpuoja
Liaudies kolektyvų festivalis vyko Kosta Bravos regione, Calleloje, nedideliame miestelyje, esančiame tarp Barselonos ir Loret de Mar kurorto.
Iš Baltijos šalių jie buvo vieninteliai, nors birželio gale vykusiame festivalyje dalyvavo 16-ka kolektyvų. Rokiškėnų viešnagė tęsėsi penkias dienas.
Tuo metu oro temperatūra laikėsi gerokai virš 30 laipsnių karščio, naktimis tik šiek tiek atvėsdavo.
Ansambliečiams koncertuoti su storais tautiniais kostiumais nebuvo lengva.
„Kažkaip ištvėrėm. Suvoki, jog kitaip nebus, ir išbūni. Mūsų rūbai iš natūralios vilnos, lino, medvilnės, kūnas sušlampa nuo prakaito, bet visgi kvėpuoja. Karštis svečiose šalyse mums ne naujiena, kartą svilinant daugiau nei 30 laipsnių žygiavom net tris kilometrus eisenoje“, – pasakojo ilgametė vadovė.
Anot N.Lungienės, pasirodymai prasidėdavo 20-tą valandą, o gastautietės rėdytis pradėdavo jau 18-tą, mat nemažai laiko sugaišdavo, kol gražiai užsirišdavo nuometus.
Skrisdami į festivalį rokiškiečiai vylėsi, kad būgnelį iš kokio kito kolektyvo pasiskolins. Kur tau! Mušamąjį instrumentą turėjo tik gruzinai, bet jis buvo geležinis, netiko.
Visas kurortas skambėjo
Festivalyje lietuviai koncertavo tris kartus, visus vakarus pasirodė pirmieji. Koncertų erdvė – aikštė prie bažnyčios, net scena rėmėsi į šventovės sieną.
Tik nulipusios nuo scenos moterys skubėdavo nusivynioti nuometus ir puldavo prie vėsinančių gėrimų.
„Savo programoje dainavom, giedojom sutartines, rodėm šokius ir grojome skudučiais, jie žiūrovams labai patiko“, – pasakojo vadovė.
Pasak N.Lungienės, „Gastauta“ smarkiai skyrėsi nuo kitų dalyvių savo programa, kostiumais. Ir amžiumi, mat buvo vyriausi. Gal ir dėl to daug kas fotografavosi su lietuvių kolektyvu.
Laisvalaikiu rokiškiečiai žvalgėsi po Barseloną, važiavo į Monserat vienuolyną.
„Teko prisitaikyti prie vietinio ritmo. Ne veltui ispanai turi siestą, po pietų ir mūsų kūnai prašydavosi horizontalios padėties, krisdavom pailsėti“, – pasakojo.
Bet lietuviai nebūtų lietuviai. Jau nuo pirmo vakaro visas Callelos kurortas žinojo, kad čia vieši balsingoji „Gastauta“.
„Vos tik susėdam kavinėje pavakaroti, nesusilaikom ir tuoj imam dainuoti. Atbėga savininkai, šokinėja aplink, limončelą – tokį specifinį likerį – mums vaišinti neša. Praeiviai paklausyti sustoja, kavinė akimirksniu užsipildo“, – šypsosi pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į festivalio atidarymą lietuviai žygiavo su tautine vėliava ir dainomis.
2. Skudučių muzika žiūrovams buvo naujovė ir juos sužavėjo.
3. Koncertuoti per karštį su storais kostiumais buvo nemenkas iššūkis.
4. Stebėti kolektyvų pasirodymų kas vakarą žiūrovų prisirinkdavo gausiai.
5. Laisvalaikiu rokiškiečiai žvalgėsi po įdomiausias Barselonos vietas.
Nuotraukos iš „Gastautos“ archyvo
