Norėdami užčiaupti išsiuntė į patį pakraštį
Biržų rajono miestelį Nemunėlio Radviliškį ir Latviją skiria dviejų upių santaka. Apaščia į Nemunėlį vandenis atplukdo ypač gražioje vietoje, slėnyje tuoj už katalikų ir reformatų bažnyčių, miestelio pakrašty.
Šiapus, šalia bažnyčios tvoros, įkastas pasienio stulpas. Apačioje matyti į vandenį įsibridęs žvejys.
Gamta bunda. Upių krantus apaugę medžiai pilni čiulbėjimo.
Tikriausiai labai panašiai miestelį išvydo ir 1959 metais čia sovietų valdžios atitremtas būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Su saugumiečiais bendrauti atsisakiusį ir visokeriopai nepaklusnų tuometinį vyskupą V.Sladkevičių stengtasi kiek įmanoma užčiaupti išsiunčiant į tolimiausią šalies pakraštį.
Jis kaltintas reakcingumu ir nacionalizmu, atsisakymu bendradarbiauti su saugumiečiais, jaunimo atitraukimu nuo komunistinio auklėjimo bei sovietų valdžios diskreditavimu.
Tiesiog padarė stebuklą
Tremtyje dvasininką nuolat sekė du saugumiečiai, vis pranešinėjo apie jo nuotaikas. KGB būstinę pasiekė žinios ir apie vyskupo kalbas dėl neteisėtos okupacijos ir būtinybės Lietuvai susigrąžinti nepriklausomybę. Ne kartą jis saugumiečių buvo tardomas.
Tikėtasi, kad nuošalioje vietovėje jo asmenybės spindesys ir tikinčiuosius taip traukusi dvasinė jėga priblės, kad dvasininkas bus primirštas, o gal net visiškai užmirštas.
Anaiptol! Atsidūręs tikinčiųjų gausa ir pamaldumu negalėjusioje pasigirti parapijoje, vyskupas padarė stebuklą: čionykštę bažnyčią užtvindė minios. Užkampyje slapta susitikdamas su kitais aukštais dvasininkais jis padėjo įsiūbuoti ir sąjūdžio bangą.
Jo vidinė šviesa buvo tokia stipri ir ryški, kad neužgeso iki šiol.
Kepurę kėlė net prieš vaikus
„Visa vaikystė prabėgo su juo, jis turėjo įtakos mano gyvenimo kelio pasirinkimui“, – sako tikybos mokytoja Sandra Balodytė.
Ji prisimena save baukščią ir nedrąsią, ir tą momentą, kai vyskupėlis (vietiniai gyventojai jo kitaip ir nevadino) imdavo už rankos, vesdavosi į kuklutę kleboniją ir vaišindavo šeimininkės iškeptais blynais. Arba saldainiais. Jais apdalydavo visus pakely sutiktus vaikus.
Mažuosius ypatingai mylėjo – glostydavo galveles, drąsindavo, kalbėdavosi.
„Jam nesvarbu, mažas ar didelis, kokios pareigos, su visais bendravo vienodai maloniai, visiems šypsojosi, prieš kiekvieną sutiktą nukeldavo skrybėlę, taip darė net ir su mažu vaiku sveikindamasis. Mums, vaikams, tai buvo kažkas tokio!..“ – prisimena moteris.
Į bažnyčią ėmė plūsti minios
Anot pašnekovės, pradžioje miestelėnai nelabai ir suprato, kodėl vyskupas čia atsiųstas, manė, jei jau išsiuntė tolyn nuo didmiesčių, vadinasi, kažką yra padaręs. Dėl to pradžioje į naujoką žiūrėjo kiek atsargiai.
Vietinių požiūris labai greit pasikeitė.
„Kai ėmė eiti į bažnyčią, pamatė kaip bendrauja, koks šiltas jo žvilgsnis, išgirdo, ką kalba, viskas iš karto pasikeitė“, – pasakoja tikybos mokytoja.
Pasak jos, iki atvykstant V.Sladkevičiui šitas kraštas katalikų tikėjimo atžvilgiu buvęs sunkus. Anuomet čia labiau vyravo reformatų tikėjimas. Tikintieji tarpusavyje sutarė, bet ir vienų, ir kitų buvo tik saujelė. Didžioji dalis miestelėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų save laikė ateistais.
„Čia buvo stiprokas pasipriešinimas prieš tikėjimą, mokytojai mokinius saugojo nuo bažnyčios, stovėdavo prie durų ir tikrindavo, kad kas į pamaldas neitų“, – prisimena pašnekovė.
O V.Sladkevičius viską apvertė aukštyn kojom, jam kunigaujant į bažnyčią ėmė plūsti minios.
„Nebuvo galima, bet žmonės veržėsi. Bažnytinės šventės buvo nerealios, didžiulės, vaikus masiškai leido pirmos komunijos, mūsų miestelis to nebuvo matęs. Dabar jau veržtis galima, bet niekas nebesiveržia“, – palygina du laikotarpius.
S.Balodytė tvirtina, kad V.Sladkevičiaus kunigavimo laikotarpiu Nemunėlio Radviliškis išgyveno ypatingo pakilimo metą. Bažnyčion plaukė ne tik vietiniai, slaptai krikštyti ir tuoktis važiavo iš visos Lietuvos.
„Kai jį iškraustė į Pabiržę, tikintieji išliejo daug ašarų. Suvokė, kad dabar jau viskas, nebebus kaip buvo. Ir nebebuvo. Lankančių bažnyčią ėmė mažėti“, – liūdnai konstatuoja.
Pasak S.Balodytės, dar kurį laiką tikintieji pas savo mylimą vyskupėlį važinėdavo į Pabiržę.
Mokytoja samprotauja, kad tikėjimas neturėtų priklausyti nuo kunigo, ir dabar tikintieji raginami neprisirišti prie ganytojų, o kunigams primenama neprisirišti prie parapijų, tačiau kaip ten bebūtų, kunigas yra parapijos lyderis ir vadas. Ir jo įtaka tikintiesiems didelė.
„Dirbusiems po V.Sladkevičiaus buvo nelengva. Po tokios asmenybės ką čia begali pasirodyti“, – numoja ranka.
Suprato, kad kažkas vyksta
Mokytoja pasakojo, kad paprasti žmonės ne viską matė ir žinojo, tačiau suprato, jog V.Sladkevičiui atvykus čia prasidėjo kažkoks judėjimas, į miestelį nuolat atvykdavo žymūs dvasininkai, vienuoliai.
Vėliau, jau suaugusi, ji sužinojo, jog kaip tik tuo laiku Nemunėlio Radviliškyje užgimė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (V.Sladkevičius ją palaimino, sugalvojo pavadinimą). Taigi iš čia sklido žinios pasauliui apie okupacinį sovietų režimą.
Net ir bažnyčios nelankantieji rodė vyskupui pagarbą, vietiniai partiniai jo neskundė.
Vyskupas pas save prisikviesti sugebėjo net apylinkės pirmininką.
Bažnyčioje ruošti vaikų komunijai sovietų valdžia neleido, tėvai tą daryti galėjo tik namie, bet V.Sladkevičiaus laikais kartu su juo atvykusi vienuolė mažiukus ne tik mokė tikėjimo tiesų, bet ir slapta bažnyčios varpinėje buvusiame kambarėlyje rodydavo filmus.
„Mūsų nuošaliame miestelyje vyko toks intensyvus dvasinis gyvenimas, kad nežinau, kur toks net ir šiais laikais galėtų vykti“, – sako ji.
Nukėlė kepurę, ir akmuo nuo širdies nukrito
Veriame bažnyčios duris, čia mūsų laukia pašnekovės, norinčios pasidalinti prisiminimais apie labai mylėtą vyskupėlį.
Ona Lanskoronskytė sako anuomet su tėvais gyvenusi Žąsiškių kaime. Kai pradėjo eiti į mokyklą miestelyje, V.Sadkevičius jau dirbo.
„Prisimenu pirmą susitikimą: einu iš autobuso ir kojos dreba iš nežinojimo, kaip reikės pasisveikinti su vyskupėliu. Pakeliu akis, o jis jau priešais, mato, kad jaudinuosi. Nusišypsojo, nusiėmė kepurę ir tarė :“Labas rytas“. Kaip akmuo nuo širdies nusirito“,– dabar iš anų baimių juokiasi moteris.
Prisimena ir epizodą su broliu. Prieš Kalėdas mama įdavė pinigų nupirkti kalėdaičių. Brolis per pertrauką bėgte į kleboniją ir tik atsidūręs prieš vyskupėlį susigriebė, jog tebėra su pionierišku kaklaraiščiu, susinepatogino baisiai ir bandė jį rankomis užsidengti.
Vyskupas uždėjo ranką ant peties, liepė nesijaudinti, nes esą tokie laikai, nieko nepadarysi.
Ypatingą vyskupo gebėjimą savo pusėn patraukti parapijiečius prisimena ir Pranė Šernienė. Sako, kas anuomet bažnyčios nepasigesdavo, atvykus V.Sladkevičiui ėmė nuolat pamaldose lankytis, jaunos poros suskato vaikus krikštyti.
Vaikams pabirus, Šernų šeima spėjo pas V.Sladkevičių ir du savuosius pakrikštyti, trečiojo sūnaus krikštyti važiavo jau į Pabiržę.
Janina Luizienė prisimena nejaukumą, kai leido vaiką prie pirmos komunijos.Teko pasisakyti vyskupui , kad yra komjaunuolė, seniai nebuvo išpažinties ir su vyru gyvena be „šliūbo“. Manė, kad gaus pylos, o vyskupėlis liepė nesijaudinti, pasidžiaugė, kad dabar šeima į Dievą gręžiasi. Pats surado liudininkus ir tuojau pat davė „šliūbą“.
Iš žolynų nupynė bromą
„Kai į Nemunėlio Radviliškį atsikrausčiau, V.Sladkevičius čia jau dirbo. Buvau mokytoja, tad į bažnyčią retokai ėjau, bet jo pamokslus atsimenu iki šiol“, – sako dailės ir technologijų mokytoja Janina Prascienienė.
Ryškiausias vyskupėlio prisiminimas – iš šiek tiek vėlesnio laiko.
Sąjūdžio priešaušryje, kai kunigui tremtiniui, šalies pakraštyje gyvenusiam net 23 metus, buvo leista grįžti į vidurio Lietuvą, į Kaišiadoris, kur jis pradėjo savo ganytojo kelią, ir kai jau buvo pakeltas į kardinolus, jis aplankė Nemunėlio Radviliškį.
„Tiek žmonių šventoriuje dar nebuvau mačiusi! Jie prie bažnyčios iš žolynų nupynė vadinamąją bromą, sutikom plakatu „Savas tarp savų“. Išlipo iš mašinos toks mažutis, kuklus, visus pasveikino, visiems lenkėsi, kitiems mojavo, Jis visus mus prisiminė, atsiminė net užaugusių vaikų vardus, buvo toks pat paprastas kaipo čia gyvendamas, visiems tiesė ranką“, – pasakoja J.Prascienienė.
Moterys sprisimena kažkieno ištartą frazę, kai V.Sladkevičius iš Nemunėlio Radviliškio buvo iškeltas: „ Be V.Sladkevičiaus nebe ta bažnyčia ir tartum Dievas nebe tas“.
Visų mylėto vyskupėlio tarnystę Švč.Mergelės Marijos bažnyčioje dabar primena ąžuolinė atminimo lenta, o pasakojimai apie aną laiką iš lūpų į lūpas perduodamomis legendomis.
Filmą apie Nemunėlio Radviliškį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tikybos mokytoja S.Balodytė vaikystėje daug bendravo su būsimu kardinolu, iki dabar mena jo gerumą ir padrąsinimus, nulėmusius gyvenimo kelio pasirinkimą.
2. V.Sladkevičiaus kunigavimo metais į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią suplūsdavo minios tikinčiųjų, to nebuvo nei prieš jį, nei po jo.
3. O.Lanskoronskytė prisiminė, kad vyskupas net mažus vaikus sveikindamas gatvėj visada pakeldavo kepurę.
4. J.Luizienė buvo komjaunuolė, bet ir jos naujasis ganytojas neatstūmė, ir vaikus pakrikštijo, ir bažnyčioje sutuokė.
5. P.Šernienė du vaikus spėjo pakrikštyti pas V.Sladkevičių Nemunėlio Radviliškyje, o trečiojo krikštyti vyko jau į Pabiržę.
6. Mažai religingame krašte V.Sladkevičius padarė stebuklą, priimti pirmosios šv.Komunijos susirinkdavo būriai vaikų.
7. Tikėjimui prikėlęs Nemunėlio Radviliškio parapiją, V.Sladkevičius (centre) ištremtas į Pabiržę, ir ten pritraukdavo minias tikinčiųjų.
8. Į kardinolus pakeltas V.Sladkevičius aplankė savo tremties vietą – Nemunėlio Radviliškį.
9. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia šiandien yra lygiai tokia, kaip V.Sladkevičiaus kunigavimo laikais. A.Švelnos nuotr.
