Pati remontuoja vonią
Su Edita Voveryte, Panevėžyje retai matoma jau 13 metų, susitinkame jos bute Vasario 16-osios gatvėje. Prieš 3 metus jį įsigijusi moteris sako, kad iki tol nežinojo, kaip gera turėti savo namus.
Dviejų kambarių bute tvyro bohemiška netvarka, ji nuteikia labai jaukiai. Paveikslai, nuotraukos, knygos, didelis medinis stalas su fotografijomis, pieštukais.
Fotomenininkė medituoja spalvindama.
E.Voverytė rodo nebaigtą remontuoti vonią. Nė vienas meistras neįtiko, tad ji užsispyrė pati pabaigti remontą ir būtinai ekologiškomis medžiagomis – žalsvu molio tinku.
„Kol išvažiuosiu į Edinburgą, būtinai turiu pagulėti naujoje, pilnoje vandens vonioje. Užsidegti daug žvakių, paskaityti knygą“, – juokiasi fotomenininkė.
Moteris skaito psichologinę literatūrą, ji išblaško kartais užplaukiantį liūdesį.
Išvykusi ilgai negrįžo
Jos gyvenimą galima pavadinti drama. Kaimyno nužudyta 47 metų mama jai buvo geriausia draugė. Ją nužudė romų tautybės žmogus, iki šiol ji su tuo negali susitaikyti.
Dar anksčiau mirė seneliai. Tėvas gyvena Panevėžyje, tačiau su dukterimi nebendrauja.
Iš pradžių ji nesuprato, kodėl išvažiavo toli nuo Panevėžio. Juk čia kūrė, buvo žinoma, rengė parodas. Vėliau suvokė, kad iš Panevėžio išginė mamos žūtis, noras pagyventi visuomenėje, kurioje žmonės bendrauja kitaip, neagresyviai.
Galbūt pastūmėjo ir buvusios studijos. Baigusi Šiaulių universitete audiovizualinio meno specialybę, pagal mainų programą mokėsi Norvegijoje, vėliau Švedijoje. Grįžus po mokslų užsienyje, jai pradėjo trūkti oro.
„Ten bendraujama kitaip, žmonės galvoja, ką kalba, šiurkštumas ar įžeidimas yra blogo tono ženklas“, – sako panevėžietė.
Pirmą kartą išvykusi į Didžiąją Britaniją, ilgai negrįžo.
Daug laiko praleidžia kapinėse
Tik po to, kai nusipirko butą, ji pradėjo grįžti kas 2 mėnesius, kartais ir ilgesniam laikui.
„Jaučiu, kad sėda baterijos, ir grįžtu namo. Pabūnu, vėl reikia judėti, lekiu atgal. Vienoje vietoje negaliu ilgai būti. Ir vėl viskas nauja, ir vėl daug įspūdžių. Tada lengviau kvėpuoju“, – prisipažįsta panevėžietė.
Grįžusi ji dar aiškiau mato daugelio tautiečių šiurkštumą ir užgaulumą. Moteriai sunku prisitaikyti ir bendrauti. Todėl iš oro uosto parvykusi ji pirmiausia pabūna namuose ir važiuoja į kapines.
„Čia mano šaknys ir aš jaučiu, kaip jų man trūksta. Būnu ilgai. Kalbuosi su seneliais, mama, pasakoju jiems, kaip man sekasi“, – neslepia E.Voverytė.
Pradžia – be galo sunki
Per tuos 13 metų E.Voverytė užsienyje patyrė visko. Ilgai gyveno Anglijoje, Liverpulyje, o prieš keletą mėnesių persikraustė į Škotijos sostinę Edinburgą.
Moteris tarsi bėgo nuo savęs, norėjo atsitraukti ir pagalvoti, ką daryti su savo gyvenimu. Iš pradžių apsistojo mažame Prestono miestelyje netoli Liverpulio. Darbo nėra, kultūrinė dykuma, kažkokia skylė.
„Negalėjau suvaldyti minčių. Viduje viskas sustojo. Tuštuma ir tyla. Nebegalėjau fiziškai funkcionuoti, rytais pykino, užvaldė nerimas, kankindavo panikos priepuoliai“, – pasakoja E.Voverytė.
Praėjo nemažai laiko, kol susirado gydytoją. Kai diagnozavo depresiją ir generalizuotą nerimo sutrikimą, viskas tarsi atsistojo į savo vietas.
„Dabar manau, kad mane valdo vaikystės traumos. Nenoriu vaidinti aukos, bet mano vaikystė buvo sunki. Mama dirbo, mane augino seneliai. Buvau jautresnė negu kiti, nežinojau, kas man yra. Neieškojau pagalbos, maniau, kad taip jaučiasi daugelis“, – prisimena fotomenininkė.
Prieš keletą metų pradėjo domėtis psichiatrija, psichologija ir psichoterapija. Sako išmokusi pažinti žmones, mato, kad daugelis turi psichologinių problemų, kenčia, tačiau tik patys to nesupranta.
Pas psichoterapeutą – kaip į pasimatymą
„Man, mergaitei iš Panevėžio, Liverpulis atrodė toks didelis miestas. Įsivaizduokite, aš viena dideliame mieste. Neįsivaizdavau, ką daryti. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuriam galėčiau paskambinti“, – tokią ten gyvenimo pradžią prisimena E.Voverytė.
Sulaukti psichologinės pagalbos nėra taip paprasta ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje. Be to, ji labai nekokybiška.
Moteris pakeitė net kelis psichoterapeutus. „Čia tas pats kaip eiti į pasimatymą“, – paaiškina.
Liverpulį panevėžietė pamilo iškart.
Prestone ji darbo paieškas pradėjo nuo to, ką moka – fotografuoti. Tuomet jai atsakė, kad čia tokių darbų nebūna. Tad Liverpulyje šios klaidos nebekartojo. Teisybė, galėjo fotografuoti vestuves, krikštynas, bet nenorėjo.
„Toks darbas – ne menas. Norėjau dar pasilikti energijos kūrybai“, – sako fotomenininkė.
Darbas ligoninėje paskatino sveikai maitintis
Liverpulyje pradėjo dirbti kosmetikos produktų gamykloje. Keldavosi 5-ą ryto ir keliaudavo ištuštėjusiomis Liverpulio gatvėmis.
Sutikdavo tik apsimiegojusius benamius. Išsigąsdavo, bet nenorėdama jų įžeisti nepereidavo į kitą gatvės pusę.
Ir teisingai elgdavosi, nes sulaukdavo benamių komplimentų.
„Labas rytas, gražuole, būtų buvusi eilinė diena, jeigu nebūtum praėjusi pro šalį“, – šaukdavo jai.
Ilgiausiai, 9 metus, ji dirbo ligoninėje. Visiškai nelikdavo laiko kūrybai, ir tai ją žudė. Darbas buvo paprastas – reikėdavo suklasifikuoti ligos istorijas pagal datą, pagal paciento specialybę. Šiuos duomenis nuskenuodavo ir įvesdavo į sistemą internete.
Moteris pasakoja, kad ligos istorijose prisižiūrėdavo visko, tačiau kraupiausia buvo žiūrėti į nuotraukas iš operacijų, avarijų. Jei nuotraukos būdavo labai žiaurios, kolegos prisegdavo raštelį, kad jautresniems nepataria žiūrėti.
„Jei užrašyta nežiūrėti, kaip nežiūrėsi? Aš į nuotraukas žiūrėdavau iš meninės pusės. Stebėdavausi, kaip įdomiai atrodo akies vidus ar kraujagyslės. Vienas fotografas yra pasakęs, kad mūsų fotografijose atsispindi perskaitytos knygos, matyti filmai, klausyta muzika ar mylėti žmonės“, –sako E.Voverytė.
Kasdien matydama, kokiomis ligomis serga žmonės, kaip jie nesveikai gyveno, ji metėsi į sveiką gyvenimo būdą – dabar valgo tik žuvį, kruopas, vaisius, uogas, grybus, sėklas ir daržoves. Per atostogas leidžia sau viską.
Išsitatuiravo statybos kranus
Panevėžietei trumpai teko valyti ir apartamentus. Tokį darbą sunku gauti. Patiko, nes niekas nestovėjo už nugaros, apartamentai nebūdavo labai apšniurkšti.
„Aš į visus darbus žiūrėdavau meniškai. Galbūt tai mane gelbėjo nuo brutalios realybės. Tvarkydama kambarius klausydavausi džiazo. Iš mažų smulkmenų galėdavau suprasti, kokie žmonės gyvena, kokie jų tarpusavio santykiai, kokia gyvenimo istorija“, – pasakoja fotomenininkė.
Ji beprotiškai žavisi statybos kranais, juos išsitatuiravo ant kojos. Kiekviename mieste pirmiausia ieško statybos kranų, dailės galerijos, sveiko maisto restorano ir džiazo klubo.
Menininkė sako, kad visus įvykius, reiškinius stebi kaip meninį veiksmą. Gal todėl Liverpulyje išsinuomojo butą pačiame centre, gatvėje, kurioje gyvena 47 vaiduokliai. Bent jau tokią legendą papasakojo vieno šalia namų esančio seno viskio baro pagyvenę barmenai.
Pozuotojai kelia iš lovos
Dešimtmetį ji negalėjo atsitiesti, pasinerti į kūrybą, nes visą laiką dirbo. Tik pradėjusi dirbti puse etato, netoli namų išsinuomojo studiją. Kaip tik tuo metu gavo meno stipendiją iš Panevėžio savivaldybės.
„Stipendija buvo tarsi patvirtinimas, kad einu teisingu keliu. Iki tol buvau išgyvenimo režime, o po ilgos pertraukos grįžau prie to, kas esu“, – pasakoja fotomenininkė.
Darbas studijoje su pozuotojais visiškai kitoks negu Lietuvoje. Čia nereikėjo jų įtikinėti ir kviesti. Patys pozuotojai skambindavo, klausdavo, kada ateiti.
„Galvodavau, kaip šaunu. Nereikia modelio per jėgą tempti ir prikalbinti, jis pats siūlosi. Ateina į namus 8-ą ryto, tempia iš lovos, einam fotografuotis“, – prisimena fotografė.
Daugiausia jai pozuodavo pažįstami ir draugai. Jiems mokėti, kaip svetimiems, nereikėdavo. Pakakdavo dovanoti nuotrauką, nes jiems svarbiau dalyvauti meno procese ir taip save įprasminti.
Su menu nesusiję žmonės kantriai iškentėdavo E.Voverytės fantazijas.
„Reikėjo susirinkti komandą, kad pakeltų stiklą, palaikytų apšvietimo lempas. Stiklai sunkūs. Ant čiužinio atsigula žmogus, ant jo uždedami 3 storiausi stiklai. Vienas jų – medinis sukonstruotas rėmas su stiklu“, – atskleidžia technologiją.
Moteris daug eksperimentavo, ne viskas pavykdavo. Kai idėja subrendo, užsisakė specialius stiklus. Tokius, kurie, jei sudužtų, nesužalotų po jais gulinčio žmogaus.
„Spaudžia, aišku, kad spaudžia žmogų. Ir ne visi gali išlaikyti svorį, kiti turi fobijų, negali būti uždaroje erdvėje. Mano draugė Laura turi klaustrofobiją, ji vis ragindavo: tik greitai, Edi, greitai“, – pasakoja E.Voverytė.
Anglijoje ją vadina Edi arba Edita.
Grasino paduoti į teismą
Prasidėjusį kūrybos procesą pristabdė karantinas. Visą naktį nemiegantis Liverpulis apmirė. Stojo tokia tyla, net girdėjosi kaip zvimbia elektros laidai.
Užklupo desperacija: kur gauti pozuotojų, kaip baigti ruoštis parodai Vilniuje, negi save fotografuoti?
„Kilo mintis paieškoti jų pažinčių portaluose. Atėjo net 3 žmonės. Tai nėra labai patogi situacija, reikia greitai užmegzti ryšį. Jei reikia, vieni greitai nusimeta drabužius, kiti drovisi. Šiaip britai dėl savo kūno kompleksų neturi. Nėra tokio liekno kūno kulto kaip Lietuvoje. Ten žmogaus grožis matuojamas kitais matais“, – pasakoja fotomenininkė.
Su vokiete socialinių mokslų daktare nutiko kiek sudėtingesnė istorija. Ją surado viena E.Voverytės pozuotoja.
„Moteris atėjo žinodama, kad pozuos aktui. Vidury fotosesijos pradėjo aiškinti, kad eis į politiką, todėl jos genitalijų neturi matytis. Bet nuotraukoje nesimato net veido. Po to pradėjo grasinti teismu, kad jos fotografijų niekur nebūtų. O darbas jau buvo baigtas“, – apgailestavo menininkė.
Tuomet visą procesą teko organizuoti iš naujo.
E.Voverytė mano, kad homoseksuali moteris atėjo turėdama kitų tikslų, o nepavykus užpyko.
Pernai E.Voverytės paroda iš ciklo „Autoportretai: Sekretai“ surengta Panevėžio fotografijos galerijoje, šiemet liepą – Vilniaus fotografijos galerijoje. Jos darbai šifruojami kaip žinutės apie gyvenimą, geopolitinę situaciją. Jie nėra lengvi ir saldūs.
Persikraustė su „namioku“
Taigi dabar iš Panevėžio E.Voverytė grįš ne į Liverpulį, o į Edinburgą. Ten ji persikėlė prieš keletą mėnesių, kai įstojo į Glazgo universitetą studijuoti magistrantūroje eksperimentinio kino ir medijos specialybės.
Persikėlė kartu su britu Semueliu, jį juokais vadina „namioku“, nes kartu dalijasi gyvenamuoju namu (įprasta, kad gyvenantieji kartu viename kambaryje vadinami kambariokais).
Su Semueliu susipažino dar Prestone. Jis turėjo meno kavinę, ir tai buvo vienintelė kultūrinė vieta. Susidraugavo, tapo tarsi brolis ir sesuo. Juos sieja meilė menui, džiazui ir kelionėms.
„Jei keliaujame, tai visi trys: aš, Semuelis ir šunytė Emiko, kurią pasiėmiau iš Panevėžio gyvūnų prieglaudos. Išnaršėme ne vieną šalį ir visą Jungtinę Karalystę. Jis man asistuoja fotosesijos metu, ir aš labai tą vertinu“, – sako fotomenininkė.
Kai E.Voverytė išskrenda gimtinėn, šunytę prižiūri Semuelis.
Panevėžietė turi leidimą šalyje gyventi nuolat, mokslui pasiėmė paskolą. Jai suteikta privilegija už mokslą mokėti pigiau – kaip ir britams, nes seniai gyvena Didžiojoje Britanijoje.
E.Voverytė įstojo į Edinburgo fotomenininkų draugiją. Jau girdėjo atsiliepimus apie jos kūrinius. Sakė, kad jie originalūs.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Voverytės gyvenimą galima pavadinti drama. Ji daug kentėjo netekusi motinos, vėliau ir ją užauginusių senelių – dabar jau tik jų nuotraukos primena buvimą su jais.
2. Panevėžietės fotomenininkės E.Voverytės kūryba neskirta lengvų pojūčių ieškančiam parodų lankytojui. Jie siunčia žinutę, kad žmogų supantis pasaulis kartais būna žiaurus. A.Švelnos nuotr.
3. E.Voverytės kūriniai iš ciklo „Autoportretai: Sekretai“.
