Susprogdino susirinkusiuosius į šermenis
„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų ir esu daug ką regėjęs, ypač per šį karą, tačiau tai, ką pamatėme čia, taip mane sukrėtė, kad po darbo susiverčiau visą butelį degtinės, tačiau matytų vaizdų košmaras vis vien persekiojo visą naktį“, – sakė Charkovo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.
Į Hrozi kaimelį, nutolusį 85 kilometrus nuo Charkovo, gelbėtojai atvažiavo labai greitai, tačiau sprogimo epicentre buvusiems padėti nebegalėjo. Mat priešo paleista galinga bomba „Iskander“ į dalis sudarkė visus, kas buvo atėjęs į gedulingus pietus. Bomba akimirksniu pražudė 51 asmenį, medikų pagalbos prireikė tik penkiems asmenims, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi jie yra sunkiai sužeisti, gydytojai kovoja dėl jų gyvybės.
Tragedija nutiko buvusiame vaikų darželyje. Jį prieš keletą metų nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, o kitame nedidelę kavinukę. Pastaroji dažnai veikdavo vien savaitgaliais, o visa užsipildydavo tik joje rengiant vestuves ar gedulingus laidotuvių pietus.
Mat Hrozi kaimelis yra mažytis, iki karo jame gyveno 330 žmonių, o prieš tragediją kiek daugiau nei šimtas. Kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, o dabar yra 35 kilometrai nuo fronto linijos, esančios ties Kupiansko miestu.
Įdomu tai, kad priešui traukiantis penktadalis Hrozi gyventojų pabėgo kartu su okupantais, nes buvo tapę kolaborantais – Maskvos talkininkais. Kaime todėl dabar spėliojama, kad kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas, pranešė okupantams apie minėtus gedulingus pietus ir prišaukė nelaimę.
Rusijos kariai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kariūno Andrejaus Kozirio perlaidojimą, tačiau kavinėje buvo vien civiliai kaimiečiai.
Nusprendė perlaidoti kaime
47 metų A.Koziris dvejus metus iki karo kartu su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau Rusijai pradėjus masišką puolimą nusprendė grįžti ginti tėvynę. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir vyriškio sūnus, tačiau abu buvo pasiųsti į skirtingas fronto vietas.
Prieš metus A.Koziris žuvo, tačiau ilgai nebuvo žinoma, kur jis palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, kad genetiniais DNR tyrimais pavyko nustatyti, jog karys Dnipre yra palaidotas kaip nežinomas asmuo.
Šeima nusprendė karį perlaidoti gimtajame kaime ir į gedulingus pietus pakvietė ateiti visus, kas tik nori.
Pusę dviejų visiems susėdus prie stalų atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva.
Per sprogimą žuvo A.Kozirio sūnus, žmona, šios sesuo ir tėvai, o naujai pastatytame name liko vien šuo ir dvi katės.
„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems tuo metu parduotuvėje, tačiau vienas jų mirė nespėjus atvykti greitosios pagalbos mašinai“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32 metų Sergejus Pletinka.
Jis irgi yra kariūnas, iš fronto trumpam grįžęs atostogų.
Jubiliejaus atšvęsti nespėjo
„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šoną, atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo S.Pletinka. Į gatvę iš kiemo išbėgęs vaikinas pamatė šalia tėvų namo du pargriuvusius ir kruvinais veidais kariškius.
Šie sustojo pakelėje, ketindami apsipirkti parduotuvėje, o kai išlipo iš mašinos, į ją atlėkė raketa. Sprogimo banga kareivius pargriovė. S.Pletinka kareiviams išnešė binto ir jodo aptvarstyti žaizdas, o pats nubėgo prie kavinės.
„Tuos kelis asmenis, kurie judėjo, nunešėme ant žolės, o dauguma buvo suplėšyti į gabalus; matyti taip sudarkytus pažįstamus žmones buvo nepakeliama, ašaros bėgo veidu, nieko nebemačiau ir pasitraukiau į šoną, kad netrukdyčiau atvykusiems medikams bei gelbėtojams“, – pasakojo vaikinas.
„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt metų, tą ketvirtadienio rytą jisai dviračiu buvo atvykęs pas mane į už penkių kilometrų esantį Ševčenkovo miestelį ir susitarėme, kad jubiliejų kartu su žmonomis nueisime švęsti į kavinę Hrozoje“, – pasakojo Leonidas Gluško. Prieš pietus Aleksandras atsisveikino ir išvyko namo pasakęs, kad skuba į šermenis.
Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs, kur jis įvyko, L.Gluško suskubo skambinti broliui, tačiau šis neatsiliepė. Atsiliepė jo žmona Halina, kuri ašarodama pasakė, kad žuvo ne tik vyras, bet ir 46 metų duktė Svetlana Platonenko, kartu su tėvu buvusi kavinėje. Svetlana buvo kaimo pažiba, nes vienintelė aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Tačiau mergina liko gyventi su tėvais ir dirbo buhaltere. Vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tragedijos dieną buvo išvykęs, todėl liko gyvas.
Brolio žmona gyva liko todėl, nes tą popietę prastai jautėsi ir nusprendė pasilikti namie. Pasisekė ir 41 metų Natašai Berezanec, kuri gretimame kaime dirba buhaltere. Ji ketino eiti į kavinę kartu su šešiolikamečiu sūnumi Dima.
„Pykau ant darbdavio, kad mane visą valandą užlaikė ir vėluoju į šermenis, bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes likau gyva ir aš, ir sūnus“, – kalbėjo moteris.
Liko gyvi tik per atsitiktinumą
„Lovoje gulinėjau ir žaidžiau telefone, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dūžti langų stiklai. Paskambinau tėčiui į frontą, o šis pasakė kuo greičiau bėgti pas gimines į kaimo pakraštį, nes bijojo, kad į kavinę atskris dar kelios raketos“, – pasakojo paauglys.
Priešai dažniausiai taip daro – po minutės ar kelių į sprogimo vietą pasiunčia dar vieną ar kelias raketas, kad pražudytų pagalbon atskubėjusius žmones. Tąkart daugiau raketų neatskrido, bet užtat net šešios bombos aplink Hrozi kaimą sprogo kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai.
Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias tris moteris, viena iš jų raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, kad raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, tačiau vakar buvo ne jos pamaina, todėl liko gyva. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų, mat su visais buvo pažįstama nuo vaikystės.
Palaikus rinko dalimis
„Kas kelias dienas dabar mums iš fronto atveža Rusijos karių lavonus ar tai, kas yra iš jų likę, ir turime juos tvarkingai perdėti į specialius maišus bei sudėti į šaldytuvus, kad vėliau būtų galima iškeisti į žuvusių mūsų karių palaikus“, – pasakojo gelbėtojas S.Parchomenko. Anot vaikino, į rusų palaikus gelbėtojai žiūri kaip į nekenčiamą okupantą ir nusipelniusį tokios mirties.
Tai, ką pamatė čia, Hrozi kaime, buvo visai kas kita, nes tai ne kariai, kurių mirtis fronte yra natūralus dalykas.
Žuvo civiliai, paprasti vargani kaimo žmonės, suėję paminėti perlaidoto kariūno atminimą. Gelbėtojas rusų sprendimą paleisti raketą į tokį renginį pavadino nesuvokiamu nusikaltimu, nes žuvo visi kai kurių šeimų nariai, o dauguma kūnų buvo tiek sudarkyti, kad privalėjo rinkti jų dalis po mažą gabaliuką.
Griuvėsių valymo pabaigoje viską atsargiai šlavė šluotele, kad nepražiopsotų kokios menkos kūno dalelės, nes jos bus reikalingos DNR tyrimams ir tam, kad nors kažkas būtų įdėta į karstą, o giminaičiai turėtų ką palaidoti.
„Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozi žmonėmis, norisi keršyti okupantams, norisi prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių, norisi rėkti Vakarų politikams – ko snaudžiate, ko vėlinate ginklų tiekimą, ko nepadedate sudoroti Putino!“ – taip savo skausmą ir pyktį liejo S.Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gelbėtojas S.Parchomenko sakė visą naktį sapnavęs matyto vaizdo košmarą.
2. L.Gluško gedi žuvusios dukterėčios Svetlanos bei brolio Aleksandro, kuris už trijų dienų turėjo švęsti septyniasdešimtmetį.
3. Priešais kavinę gyvenantis S.Pletinka atbėgo į nelaimės vietą vienas pirmųjų ir pakraupo nuo pamatyto vaizdo.
4. N.Berežanec su sūnumi Dima gyvi liko todėl, nes ji pavėlavo grįžti iš darbo.
E.Butrimo nuotraukos
