Grįžo gyventi į savo namus
Saltovka per karą išgarsėjo visame pasaulyje, nes ši Charkivo dalis yra vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos, todėl labiausiai buvo subombarduota.
Priešai tikėjosi antrą pagal dydį Ukrainos miestą užimti per pusdienį.
Ukrainiečiai okupantus pasitiko ne su gėlėmis, bet pasiaukojančia gynyba, tad Saltovkoje užvirė kruvinos kovos. Visi gyventojai skubėjo evakuotis.
Bet A.Limarenka pasiliko, slėpėsi rūsyje, vėliau metro, o po pusmečio grįžo į savo butą 9 aukštų name ir jau pusantrų metų gyvena vienas.
Į A.Limarenkos namą pataikė ne viena bomba, keliose vietose žiojėja didelės skylės. Į vyriškio butą bomba nepataikė, bet visi langai buvo skeveldrų išdaužyti, teko gyventi be šildymo, elektros, dujų, vandens.
„Vasarą ir rudenį be langų gyventi įmanoma, vėliau visaip užsikamšiau, bet per speigus lauke buvo šilčiau nei viduje. Gerai, kad netoli pastatė palapinę, kur galima įkrauti telefoną ir sušilti, o man leido per speigus ir miegoti“, – pasakojo A.Limarenka.
Vyriškio butą, kaip ir kitų kaimynų butus, apvogė marodieriai.
Neseniai miesto valdžia įstatė naujus plastikinius langus, įvedė elektrą ir dujas. Tačiau namas nešildomas.
Prastėjanti padėtis nuteikia pesimistiškai
„Kai mūsiškiai per 2022 metų vasaros kontrpuolimą priešus nuginė toli nuo Charkivo ir ilgai nebesigirdėjo sprogimų, tvirtai tikėjau, kad laimėsim. Dabar, kai sprogimų vėl ėmė gausėti ir artėti, o dėl jų dažną naktį nepamiegu, pergale ne tiek tikiu, kiek viliuosi“, – paaiškino kiemsargis.
Ir vis tiek A.Limarenka neketina iš Saltovkos bėgti, net jei Rusija iš naujo bandys užimti Charkivą. Būtent tokia baimė mieste pastaruoju metu sklando.
„Gal visgi nerašykit, kad netikiu pergale, tikiu ir laukiu jos. Bet prastos žinios iš fronto ir stringanti Vakarų parama liūdina“, – atsisveikindamas pasakė karys.
Panašiai pesimistiškai kalbėjo ir Tiški kaimo, esančio dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos, gyventoja Svetlana Haničeva. 55 metų moteris iki karo dirbo ekonomiste vietos seniūnijoje, o trečią mūšių dieną su vyru bei dukters šeima per Rusiją išvyko į Ispaniją.
Lietuviški dokumentai pasirodė įtartini
Kad padėtis Charkive yra pablogėjusi, pajutau ir pats po pusantro mėnesio grįžęs į šį didmiestį. Gat-vėse padaugėjo patikros punktų, kontrolė juose tapo griežtesnė.
Tuo įsitikinau vykdamas susitikti su keturių Lietuvos medikų grupe, atvažiavusia dvi savaites nemokamai gydyti žmones pa-frontės vietovėse, į kurias nedrįsta vykti kitų šalių medikai.
„Tavo lietuviški dokumentai atrodo įtartini, iškviečiau saugumiečius“, – pareiškė Ukrainos karys patikrinimo poste prie Hoptivkos kaimo, nutolusio vos tris kilometrus nuo Rusijos sienos.
Gerai žinojau, kad kariškių nurodymams privaloma paklusti, tad nesiginčydamas išlipau iš mašinos ir atsisėdau brezentu dengtoje pašiūrėje laukti saugumiečių. Į savo iš rąstų bei smėlio maišų suręstą „namelį“ du kariškiai vyrai ir viena moteris nekvietė, tačiau pasiūlė atnešti arbatos.
Po pusvalandžio atvyko du jauni kareiviai. Vienas įsėdo į mano mašiną, o kitas važiavo priekyje su savąja ir rodė kelią. Su kartu sėdėjusiuoju po kiek laiko pavyko pasikalbėti.
Paaiškinau, kad Ukrainoje esu nuo antros karo savaitės, o į Hoptivką vykstu trečią kartą.
Karys Pavelas šiek tiek papasakojo apie kovinę patirtį, o atsisveikinant sutiko drauge nusifotografuoti.
Po griežtos patikros paleido
28 metų vaikinas į frontą savanoriu išėjo drauge su 57 metų tėvu Olegu, kuris su okupantais kovojo ir 2014 metais. Po dvejų metų tėvas buvo kontūzytas, todėl grįžo į kaimą Černovcų regione.
Šiuo metu tėvas kovoja ties Bachmutu, ten prieš pusmetį buvo ir Pavelas.
Bet jo būrį pervedė į Charkivą, dabar čia rengia įtvirtinimus, saugo pasienį. Atsisveikinti su Pavelu teko Charkivo pakraštyje, trisdešimt kilometrų nuo Hoptivkos.
Čia į savo mašiną mane persisodino du trisdešimtmečiai civiliai. Pirmą valandą jiedu labai nuodugniai naršė dviejuose mano telefonuose, tikrino dokumentus ir beveik nieko neklausinėjo. Po pusantros valandos atvyko gerokai vyresnis ir viršesnis saugumietis. Jis paprašė mane persėsti į savo mašiną, o aniedu raportavo, ką išsiaiškino.
„Iš kur pažįsti žmogų, kurį savo telefone įvardijai Vadas, kokiu tikslu jis tau atsiuntė detalų vienos vietovės Charkive žemėlapį?“ – tokį vienintelį klausimą uždavė pareigūnas.
Paaiškinau, kad minėtas kariškis prašė padėti išsiaiškinti korupcinę žemės sklypo aferą, tačiau to nesugebėjau padaryti, tai liudijo ir mudviejų susirašinėjimas.
„Ką tik paskambinau į Hoptivką ir paprašiau tave praleisti, bet, jei atvirai, nepatariu nei dabar, nei artimiausiomis dienomis ten vykti. Pastarąjį mėnesį pasienyje esame apšaudomi gerokai intensyviau, zona tapo per daug pavojinga“, – grąžindamas dokumentus perspėjo saugumiečių vadas.
Padėkojau už patarimą ir pasukau mašiną atgal į Hoptivką. Nenujaučiau, kad „blokposte“ teks išgyventi dar didesnį sukrėtimą.
Automobilį sekė dronas
„Neberodyk to savo paso ir varyk greičiau iš čia, atitempei kartu su savimi droną, tad melskis, kad jisai mūsų visų neištaškytų. Dink iš čia, bet neskubėk, neparodyk, kad panikuoji“, – tokius žodžius kartu su keiksmažodžiais pro sukąstus dantis iškošė tas pats kareivis, kuris anksčiau draugiškai siūlė pavaišinti arbata.
Jo žodžiai nuliejo šaltu prakaitu, nes neturėjau nė mažiausio supratimo, kad mašiną seka dronas. Į Hoptivką vykau ne pirmą kartą, visi vaizdai jau buvo matyti, todėl skubėjau nesižvalgydamas, įsijungęs radiją, ir negirdėjau drono birbimo.
Kareivio pamokytas nespartindamas žingsnio pasukau į kairę keliuku link centro ir skubiai užsimaukšlinau šalmą, iki tol gulėjusį ant sėdynės. Širdis neramiai daužėsi, tad nebesupratau, ar girdžiu drono zvimbimą, ar toks garsas vaidenasi.
Privažiavau kuo arčiau cerkvės ir sustojau. Vyliausi, kad drono operatorius nepanorės granatos sprogdinti šventovės pašonėje. Išlipęs drono nepamačiau. Nežinau, kada jis pasišalino. Nesužinosiu ir to, kodėl drono operatorius mane sekė, ar taikėsi paleisti granatą.
Vietiniai, kurių kaime iš 1100 liko vos 60, sakė, kad dronus regi beveik kasdien, tačiau šie skuba link didesnių gyvenviečių, o jų nepersekioja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nuo šalčio A.Limarenka eidavo pasišildyti ir miegoti į palapinę.
2. Lietuvos medikams pafrontės vietovėse dažnai dirbti teko prieblandoje.
3. Hoptivkos kultūros namai po okupantų atakų pavirto griuvėsiais.
E.Butrimo nuotraukos
