Tremtinių vaiko prie aviacijos niekaip neprileido
Panevėžietį Viktorą Mirašničenko nuo jaunystės viliojo padangės. Būdamas dešimtokas jis jau skraidė sklandytuvu ir svajojo pilotuoti keleivinį lėktuvą.
Tapti lakūnu galėjo, tam turėjo puikius fizinius duomenis ir net orlaivio valdymo praktikos.
Svajonę į miltus sutrynė sovietinė sistema, Sibire gimusio tremtinių vaiko nenorėjo prileisti prie aviacijos mokslų.
„Stojau net keturis kartus, bet vis buvau pravaromas. Vieną kartą prisikabino, kad akių vokai paraudę. Tikroji priežastis buvo, jog esu iš tremtinių šeimos. Senelius su sūnumi ir trimis dukromis, tarp kurių buvo ir mano mama, išvežė iš Vabalninko. Į Lietuvą grįžom visa giminė, man buvo tik mėnuo“, – pasakoja dabar jau 68 metų vyras.
Atgrasytas nuo aviacijos, jis Vilniaus universitete baigė ekonomikos mokslus, įvairiose įmonėse dirbo vadovaujamą darbą, vienu metu buvo Aklųjų kombinato generaliniu direktoriumi.
Padangių traukos jis niekad neatsisakė, visad skraidė ir dabar tebeskraido sklandytuvu, dalyvauja varžybose.
„Priklausau Biržų veteranų aviacijos klubui. Veteranais tampama nuo 50-ies metų, dabar galiu skristi tik su kitu pilotu“, – šypsosi skrydžių fanatikas.
Senelio skustuvas – vertybė
Pas šį vyrą svečiuojamės ne dėl to. Mums įdomiau jo ypatingas santykis su medžiu. Kaip ir dangaus mėlynė, potraukis medžiui jį lydi nuo mokyklinių metų.
Tautodailininkas pasirinkęs vieną vienintelę kryptį – drožia tik šaukštus.
„Esu šiek tiek prie tinginio. Dideliam daiktui daug laiko reikia, o šaukštą viens du ir išdroži“, – juokiasi.
Mažam drožiniui ir specialios vietos nereikia, viskas vyksta buto svetainėje. Ruošinį apsitašo sode, o toliau jau skaptuoja namie.
„Skiedros į visas puses lekia, bet ką padarysi, susišluojam. Gerai, kad savo kūrinių jis namie nešveičia, nes labai dulka, tą daro arba sode, arba Vabalninke pas mamą, jos namo rūsyje“, – įsiterpia žmona Audronė.
Rodo įrankius. Jie telpa į nedidelį suvyniojamą dėklą su kišenėlėmis. Keli skirtingi peiliukai ir keli kalteliai.
Beveik visus susimeistravo pats, mediniai įrankių kotai iki blizgesio nusvidinti nuo ilgo naudojimo. Labai brangina iš senutėlio senelio skustuvo pasidarytuosius.
„Būdavo, senelis ant vinies pasikabina odinį diržą, į jį skustuvą pasigalanda ir prieš veidrodį barzdą skutasi. Anūkų prie savo įrankių nė iš tolo neprileisdavo“, – prisimena.
Užsiprašė burtų lazdelės
Ant stalo pažerti iki galo dar nebaigti šaukštai nepanašūs į išdrožiamus per valandą. Kai kurių kotai tokie sudėtingi, jog neįmanoma suprasti, kaip padaryta.
Vienas dailus, beveik baltos medienos ir labai lengvas kotas tarsi sunertas iš dviejų ažūrinių pynių, kurios tarpusavyje nesujungtos, bet kažkaip krūvoj laikosi.
Kitas masyvus, panašus į valdovo skeptrą, koto rievės sukasi spirale, primena rūmų koloną. Keli – dailūs mažyčiai, lyg skirti vaikiškai burnai.
Pas senelius viešintys anūkai Jokūbas ir Dovydas purto galvas, iš senelio drožtų šaukštų nevalgo. Sutuoktiniai prisipažįsta, jog savo buityje drožinių, kaip stalo įrankių, nenaudoja. Valgyti mediniu gal ir sveikiau būtų, ir karštu viralu nenudegsi, bet kažkaip neprigijo ir gana. Vyro drožtaisiais žmona tik uogienes maišo.
Dėl mylimų anūkų senelis nusižengė ir savo taisyklėms drožti tik šaukštus – berniukams išdrožė pistoletus, o anūkei burtų lazdelę.
„Ir mes vaikystėj visokių ginklų prisidarydavom, augom trys broliai pametinukai, nugvelbdavom senelio peilį ir išsidroždavom lankus, laidynes, šautuvus“, – paaiškina, kodėl vaikams nusileido.
Jo senelis buvo grynas ūkininkas, visokius darbus mokėjo, staliaus amatą taip pat, bet jam labiausiai rūpėjo žemė, su vaikais neužsiėmė. Užtai močiutė jiems viską leisdavo.
Didžiausias guli muziejuje
Imu šaukštą, o vietoj jo koto – gėlės. Šitą meistras daro brolienei jubiliejaus proga. Jau daug metų kiekvienam giminaičiui asmeninės šventės proga išdrožia jam skirtą šaukštą.
Didžiausias šaukštas, kokį yra išskaptavęs, dabar guli Vabalninko muziejuje. Jis – net 1 metro ir 20 centimetrų ilgio.
Šaukštą milžiną vyras padovanojo savo mokyklai per klasės susitikimą. Kotas vaizduoja ąžuolą su 24 lapais, ant kiekvieno išdrožtas mokinio vardas, viršuje tupi išminties simbolis pelėda.
„Kas, kad gyvenam Panevėžyje, bet širdimi jis vabalninkietis, net priklauso Vabalninko bendruomenei“, – sako nuo Rokiškio kilusi žmona.
Drožėjo numylėtame Vabalninke jiedu ir susipažino, kai ji, jauna pedagogė, atvažiavo ten dirbti.
Imu nuo stalo keistą ilgakotį. Jis irgi pavirs šaukštu, tik ne ant stalo dėti, o batams apsimauti. Kotas taip atmatuotas, kad besiaunant nereikės nė trupučio pasilenkti.
Meistras pamini ir mažiausią savo drožinį – vos pusantro centimetro ilgio šaukštelį.
Nulūžo sukant sviestą
„Būna, pradedi ir nesiseka, ranką įsipjauni ir numeti“, – pripažįsta, jog ne visuomet lengvai einasi.
Didelių traumų neturėjo, bet kartą iš to, kad peilis nuslydo ne ten, kur reikėjo, išėjo tobulas šaukštas.
Anksčiau jis šaukštus drožė tiesius tiesutėlius. Mama su tokiu sviestą maišė, tas triokšt ir nulūžo.
„Labai sielojosi, tai kitą jai išdrožiau. Giminaitis pasijuokė, kokį čia šūdą droži, ne toks šaukštas turi būti. Pažiūrėk, kokie senoviški: lenkti, patogūs, paėmei rankon ir prilipo“, – prisimena kritiką.
Žiūrėdamas į savo drožinius ir pats pagalvodavo, kad kažkas ne taip, bet tik pakritikuotas susivokė, kur bėda.
„Drožiau naują, pykau ant savęs ir ant šaukšto, o peilis slystelėjo ir nuskobė medžio gabalą visai ne ten, kur maniau. Žiūriu, kaip tik koto išlenkimas. Kai pabaigiau, pamačiau formos skirtumą“, – atmena netyčia patobulintą kūrinį.
Po avarijos teko klijuoti
Buvo ir taip, kad 10 metų jis visur nešiojosi medžio gabalą ir vis neapsisprendė, ką jame mato.
Tada, dar jaunavedys, viešėjo žmonos tėviškėje, nuėjo pasivaikščioti į mišką. Uošvis dirbo eiguliu, kaip tik vyko miško valymas, pjovė krūmus.
Tarp nupjautųjų pamatė kamieno dalį su daugybe šakų, išsipjovė ir pasiėmė. Daug kartų vartaliojo tą medgalį, bet niekaip nesugalvojo, ką galėtų iš jo išdrožti.
Po daug laiko vienu metu prisėdo ir išdrožė keistą veidą su iškištu liežuviu – kūrinėlis mažas, telpa į kišenę.
Šaukštams netinka nei pušis, nei eglė, nes jų mediena sakinga. Geriausia kriaušės, obels, slyvos, vyšnios, trešnės medis, jis tvirtas bei kietas. Nudrožus liepinį šaukštas trumpiau tarnaus, nes medis minkštas.
Baigęs drožti meistras kūrinį sutepa aliejumi, nuo jo mediena šiek tiek patamsėja ir išryškėja rievių grožis.
Rodo labai šviesaus medžio šaukštą, jo nealiejuos, nes išryškės defektai. Šaukštas buvo patekęs į eismo įvykį: važiuojant iš sodo kita mašina trenkė į užpakalį, ir drožinys lūžo į tris dalis. Kruopščiai suklijavo, iš pažiūros nematyti.
Vyras iš kambario kampo ima tik vos vos aptašytą pliauską, vienam gale jau suformuoti veido bruožai. Čia bus pirmas rūpintojėlis. Nieko panašaus gyvenime nėra drožęs, o dabar paprašė kaimynas, tad pasižadėjo.
Apie šimtą V.Mirašničenkos drožtų šaukštų eksponuojama Vabalninko bendruomenių namuose. Kiekvieno kotas vis kitoks, tarsi ištisa istorija.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Patogus šaukštas batams apsiauti.
2. Didelė V.Mirašničenkos skaptuotų įvairiausių medinių šaukštų kolekcija eksponuojama Vabalninko bendruomenių namuose.
3. Čia ne šiaip gyvis, o neįprastas šaukštas.
4. Meistras pirmą kartą ėmėsi drožti rūpintojėlį.
5. Dešimtmetį kišenėje nešiotas medžio gabalėlis pagaliau virto į pabaisiuką.
6. Pats ilgiausias šaukštas dabar Vabalninko muziejaus nuosavybė.
7. 8. 9. 10. 11. Kokių tik šaukštų kotų neišskaptuoja: ir apie gyvenimą pasakojančių, ir špygelę atkišančių, ir kiauraraščiu sunertų ar valdovo skeptrą primenančių, o anūkų prašymu net medinius pistoletus išdrožė.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
