Trumpam atitolsta nuolat kankinantis liūdesys
Visais laikais pasaulyje nebuvo nieko skaudžiau nei okupantų niokojama tavo šalis. Svarbu kovoti kaip išgali, ne vien ginklu – apie savo šalį pasakoti daina ar šokiu. Taip ir daro Panevėžyje gyvenantys ukrainiečiai, susibūrę į šokių grupę „Mavka“ ir muzikinį ansamblį „Červona kalyna“.
Kolektyvams vadovaujantys Svitlana Mališkina ir Leonidas Leliukhas pasakojo, kad dainuodami, šokdami jie užsimiršta, bent trumpam atitolsta liūdesys dėl Ukrainos ir baimė dėl joje likusių artimųjų. Šie susibūrimai jiems yra kaip gaivaus oro gurkšnis, energijos šaltinis.
Ukrainiečiai už tai dėkingi Panevėžio labdaros ir paramos fondo „Nauja viltis“ vadovei Irinai Burkauskienei. Ši moteris yra juos jungianti grandis, saugus prieglobstis.
Pastaroji pasakojo, kad prasidėjus karui savanoriai atvykstantiems ukrainiečiams ėmė dalinti skrajutes, kuriose ragino neužsisklęsti savyje ir neužsidaryti tarp keturių sienų. Kvietė ateiti, kad tautiečių sambūryje lengviau išgyventų karo siaubą.
Žinia apie atvykstančiuosius globojantį paramos fondą ėjo ir iš lūpų į lūpas.
„Matau, kaip žmonės keičiasi – nuo siaubo akyse pirmomis dienomis atvykus iki susiranda darbą, pomėgių, bičiulių“, – kalbėjo moteris.
Ji pasiūlė ukrainiečiams parengti tautinių šokių, dainų ir pasirodyti panevėžiečiams koncerte. Nuo to viskas ir prasidėjo – „Mavkos“ grupėje šoka 4 ukrainietės, o ansamblyje „Červona kalyna“ dainuoja aštuoniese. Du iš jų – vyrai. Anksčiau ansamblis buvo vadinamas „Spivogray“.
I.Burkauskienė sakė padėjusi jiems susiburti, bet į veiklą nesikiša, tik padeda, kuo gali, derina pasirodymus, rašo projektus.
Mokosi pagal vaizdo įrašus
S.Mališkina pasakojo, kad per dvejus metus, kai grupė gyvuoja, pasikeitė tik viena jos narė. Tautietė grįžo į Ukrainą, bet vadovė vietoj jos pasikvietė bičiulę, ir šioji be kalbų sutiko.
Kai kurios iš jų svajoja kuo dažniau pasirodyti žiūrovams, o kitoms svarbus susitikimų džiaugsmas, atsipalaidavimas, prasimankštinimas.
Iš pradžių buvo ir vaikų šokių grupė, bet ukrainietė choreografė išvyko, o samdyti – per brangu. Tuo labiau kad reikia ir patalpų, veltui jų irgi niekas nesuteikia.
Be to, lietuviai choreografai nežinotų ukrainietiškų šokių kai kurių niuansų. Dar prisideda ir kalbos barjeras.
„Bet „Mavka“ liko. Tiesiog mes pasitarėme, kad norime toliau šokti. Kaip seksis – taip. Žiūrime šokių pagal ukrainiečių muziką vaizdo įrašus ir kartojame šokėjų judesius“, – šypsojosi pašnekovė.
Ji ir dar viena narė yra šokusios kolektyvuose mokykloje ir studijuodamos.
Ir kaip dabar jos visos keturios džiūgauja girdėdamos pagyrimus, plojimus, nekantriai laukia kvietimų pasirodyti.
Šokėjos yra važiavusios į Anykščius, koncertuoja bendruomenėse, o jų svajonė – dažniau lipti į sceną Panevėžyje.
Tarėsi dėl repeticijos lyjant
Ukrainietės spinduliuoja entuziazmu mokytis vis naujų šokių. Renkasi kartą per savaitę. Vasarą kartais repetuoja parke.
Žmonių būna daug, ypač kai šiltas oras. Kas sportuoja, kas su vaikais vaikšto, vežimėlius stumia. Vieni praeiviai dirsteli ir nužygiuoja savais keliais, kiti pasisveikina, paploja, o yra ir tokių, kurie prisėda atokiau ir stebi visą repeticiją.
L.Leliukhas prisipažino, kad nedrįstų repetuoti atviroje erdvėje, stebinčių smalsuolių akyse.
„Oi, kaip visko būna! Vienoms žingsneliai sekasi iš karto, kitoms – niekaip. Leipstame juokais pačios iš savęs, sakome, kad mums vadintis ne „Mavka“, o kokiais virtinukais“, – plačiai šypsojosi pašnekovė.
Mavka yra ukrainiečių miško nimfa, geroji deivė, bet – viliokė.
I.Burkauskienė prisiminė irgi nustebusi, kai būdama užsienyje perskaitė grupės narių susirašinėjimą. Šokėjos tarėsi, ar eis į repeticiją, nors lyja. Sutarė, kad jokios negandos jų nesulaikys, o noras šokti didesnis negu kliūtys. Pavyzdžiui, savo atvaizdus jos stebi temstant langų stikluose. Mat salės su veidrodžiais – per brangios.
O per koncertus jos nustebina žiūrovus keisdamos tautinius drabužius.
Moteris prisiminė, kaip Anykščiuose po pirmo šokio užkulisiuose greitai greitai persirengė ir į sceną grįžo kitais drabužiais. Renginio vedėjas, atsisukęs į šokėjas, iš nuostabos pritilo.
Buvo trys šokiai – ir trys skirtingi kostiumų komplektai.
Dabar „Mavka“ rengia žiūrovams staigmeną – šoks pagal muziką, sudarytą iš ukrainietiškų ir lietuviškų dainų.
Liūdnai – tik apie meilę
L.Leliukhas pritarė, kad žiūrovams labai patinka išgirsti ukrainiečius dainuojant lietuviškai. Nelieka abejingų, kai ansamblis ima ir užtraukia: „Viens, du, trys – graži Lietuva, kaip gėlelė žydi visada!“
I.Burkauskienė prisiminė, kad ir ukrainiečiai buvo lygiai taip pat šiltai pamaloninti, kai pas juos apsilankę neįgaliųjų draugijos atstovai ėmė dainuoti ukrainietiškai.
Pašnekovai vienu balsu pritarė, kad tokie, iš pirmo žvilgsnio, mažmožiai iš tiesų labai suartina.
Vadovas aiškino, kad ukrainiečiai nedainuoja rusiškai, nes tai – priešo kalba.
Bet jie vengia ir dainų apie karą. Mat iškart užplūsta prisiminimai, išgyvenimai ir skausmas.
Bandė dainuoti apie merginą, palikusią tėvynę, kurios niekad nepamirš. Bet šios dainos teko atsisakyti, nes ansamblio narės per ašaras negalėdavo jos baigti.
Repertuare yra ir liūdnų dainų, bet jos – apie ilgesingą meilę.
Išskrenda lyg ant sparnų
Yra nebylus susitarimas per repeticiją nekalbėti apie tai, kas vyksta Ukrainoje.
„Tai sunki tema, trukdytų repetuoti, o ir taip teturime valandą ar pusantros. Užtat net tie, kurie atėjo pavargę, be nuotaikos, namo lyg ant sparnų išskrenda“, – apie dainos galią kalbėjo ukrainietis.
Ansamblis repetuoja tris kartus per savaitę, bet dažniausiai susirenka ne visi. Juk daugelis jų dirba. O kai jau sueina aštuoniese ir dar vadovas – tuomet daina taip gerai suskamba!
Keli iš jų yra dainavę profesionaliuose kolektyvuose, turi muzikinį išsilavinimą.
Paprašytas prisiminti pirmąjį ansamblio narių susitikimą, L.Leliukhas sakė parinkęs nesunkų repertuarą. O susėdo, pradėjo dainuoti – ir toks įspūdis, tarsi senokai kartu būtų dainavę.
Pašnekovas sakė, kad neišveja nė vieno norinčio. Net jeigu ir nelabai sekasi dainuoti, bent jau mintimis atitrūksta nuo karo.
Bet vadovas ansamblyje palaiko discipliną – negalintys ateiti į repeticiją turi apie tai pranešti, kad kiti nesėdėtų ir veltui nelauktų.
Pagal specialybę jis – muzikos mokytojas. Ukrainoje buvo muzikos mokyklos direktorius.
Moka griežti akordeonu, groti sintezatoriais. Muzikos instrumentai ansambliui irgi praverstų.
Ėmė ir lietuviškai prabilo
S.Mališkina tėvynėje dirbo buhaltere. Panevėžyje ji įsidarbino virėja vaikų darželyje.
„Šį darželį lanko mano jaunesnis sūnus. Pasiteirauju jo, ar skanu buvo. Kartais giria, kad net labai, bet ne visuomet“, – juokėsi moteris.
Pradėjęs lankyti darželį berniukas iš pradžių visiškai nemokėjo lietuviškai, vienu metu tiesiog tylėjo, kol ėmė ir gražiai lietuviškai prabilo. Mamai visą eilėraštį padeklamavo.
Vyresnysis sūnus lanko lietuvišką mokyklą.
O pašnekovė lanko lietuvių kalbos kursus ir dar kone kas rytą darželio direktorei lietuviškai išvardija tos dienos valgiaraštį.
„Direktorė klausia, ką šiandien vaikai valgė. Vardiju: virtų bulvių cepelinai, burokėlių sriuba su grietine, šviežios daržovės... O kitą dieną – jau kitas meniu. Arba pasakoju, koks oras: nešilta ir nešalta, saulė šviečia, paukščiai čiulba... Baiminuosi, ar pavyks taisyklingai atsakyti, bet man tai tokia puiki proga kalbėti lietuviškai“, – direktorės supratingumu ir pastangomis džiaugėsi S.Mališkina.
I.Burkauskienė įsiterpė, kad iš paslaugumo žmonės ima su ukrainiečiais kalbėti rusiškai, nors jiems labiau pagelbėtų, jeigu šnekėtų lietuviškai.
Iš pradžių stebino, dabar nebe
Paklausti, kas labiausiai nustebino juos tik atvykusius, abu kalbėjo, kad lietuviai yra ramūs, draugiški ir labai laikosi taisyklių bei įstatymų.
„Mane vos ne šokas iš pradžių ištikdavo, kai netoli perėjos dar nežinodavau, ar eisiu per gatvę, o automobiliai jau stovi ir praleidžia. Ukrainoje nieko panašaus nėra. Iš pradžių dėl neįprastų dalykų tik gūžčiodavau, argi taip buvo galima, ar čia taip reikia, o dabar prie visko pripratau“, – šypsojosi ukrainietė.
Ją stebina ir tai, kaip tiksliai užsidaro parduotuvės. Ukrainoje palauktų, kol prekę nusipirksi, ir tik tuomet užsidarytų. Bet jei tokia tvarka, vadinasi, jos laikytis reikia.
L.Leliukhas pritarė, kad būtina laikytis tų taisyklių, kurios egzistuoja šalyje, ir nesvarbu, kur benuvyktum.
„Naktį su draugu lietuviu ėjome namo. Raudonas šviesoforo signalas, bet nei policijos, nei praeivių, nei mašinų. Draugas laukia, kol užsidegs žalia. Iš pradžių man buvo keista, o dabar ir aš taip darau“, – pasakojo pašnekovas.
Bombarduoja visą dieną
Abu pašnekovai atvykę kone nuo karo pradžios. Nė vienas negali atsakyti į klausimą, ar ketina karui pasibaigus grįžti į Ukrainą.
Mat nežinia, ar bus kur grįžti, ar jų namai ir miestai nebus sulyginti su žeme.
S.Mališkina atvyko iš Zaporižios, ten liko jos tėvai, uošviai. Dėl artimųjų jai labai baisu.
Vyras statybininkas prieš pat karą išvyko uždarbiauti į Norvegiją, ten ir liko.
L.Leliukhas gyveno netoli Zaporižios, Nikopolio mieste. Ten dar pavojingiau.
„Nikopolį bombarduoja smarkiau nei Kyjivą ar bet kurį kitą miestą. Netoliese rusai įsirengė mokomąjį dalinį ir treniruojasi taikydamiesi į mus. Ir taip kasdien nuo ryto iki vakaro“, – kalbėjo vyras.
Jie galėtų papasakoti daug istorijų, kaip verslus kūrę, dirbę, sėkmingai gyvenę ukrainiečiai per šį karą neteko viso – ne tik namų, turtų, bet ir tėvynės, artimųjų.
„Kartais jaučiamės kaip žmonės be praeities“, – sakė ukrainietė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Mavkos“ grupėje nuo pat jos susikūrimo šoka keturios ukrainietės, pasikeitė tik viena narė. Asmeninio albumo nuotraukos
2. Ansamblio „Červona kalyna“ dainininkai visuomet stengiasi spinduliuoti gerą nuotaiką.
3. Per repeticijas ir koncertus ukrainietės jaučiasi kaip ant sparnų.
4. Tėvynės ir artimųjų ilgesys, pasididžiavimas savo narsia ukrainiečių tauta – visuomet širdyje.
5. Muzikinis ansamblis „Červona kalyna“ labai džiaugiasi sulaukęs kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose.
6. Mavka ukrainiečių mitologijoje yra viliokė miškų deivė.
7. Renginių dalyvių akis ukrainietės džiugina ir tautiniais drabužiais.
8. Šokant atitolsta liūdnos mintys, todėl „Mavkai“ pasirodymai yra kaip gaivaus oro gurkšnis.
Asmeninio albumo ir L.Rušėnienės nuotraukos
