Atpažįsta gimines, kaimynus
Panemunėlio geležinkelio stoties žmonės pastaruoju metu gyvena praeities akimirkomis – feisbuke atsivertę gyvenvietės puslapį, jie išvysta įkeliamas vis naujas, viena už kitą įdomesnes buvusio ilgamečio vietinio fotografo Klemenso Pigagos darytas fotografijas.
Visas šio legendinio fotografo archyvas buvo išsaugotas pirmiausia panemunėliečio Valdemaro Bakšio dėka, jis ir dabar, gavęs paskutinę šalies Valstybiniame archyve suskaitmenintą medžiagą, stengiasi kuo greičiau tuo pasidžiaugti ir parodyti visiems.
Panemunėliečiai nuotraukose atpažįsta savo gimines, artimuosius, draugus, kaimynus, parašo, kas jie tokie. Daugelio šioje žemėje jau nebėra, o kai kurių atmintis jau nebesiekia – daugiau nei pusšimtis metų pralėkę.
Užsidarė svetingi namai
K.Pigaga netikėtai mirė nepamatęs laisvos Lietuvos – nuo širdies smūgio prieš 40 metų. Ir tai buvo didelė netektis vietos žmonėms – tokio fotografo jie daugiau nebematė.
Užsidarė jo svetingi namai prie pat geležinkelio pervažos su paruošta darbui studija – nebeliko, kas nufotografuotų gražiąsias vietos mokines, dailius vaikinus, rubuilius mažylius. Nebeliko, kam ir į vestuves, laidotuves, kitus svarbius įvykius lėkti, net į medinius elektros stulpus užsikarti – kad tik kadras kuo geresnis pavyktų…
Jo visą archyvą artimieji sudėjo į lagaminus, dėžes ir užnešę ant aukšto paliko.
Paliko ilgam, bet ne visam laikui. Pats mėgęs fotografuoti V.Bakšys nerimo ir vis kalbino fotografo sūnų pajudinti tuos apdulkėjusius lobius. Ir prikalbino.
Kirto demarkacinę liniją
K.Pigaga – ne vietinis. Į Panemunėlį šį dzūką keliai, smarkiai vingiuodami, atvedė iš Žiūrų kaimo Varėnos rajone.
Žiūrai tuomet įėjo į okupuoto Vilnijos krašto sudėtį, buvo visai netoli demarkacinės linijos.
Kaip pasakojo jo sūnus Albinas Pigaga, tėvas nenorėjo likti prie ūkio, geidė mokytis, buvo gabus ir smalsus, tad dar paauglystėje susidomėjo fotografija, nusipirko fotoaparatą ir įsirengė mažytę fotolaboratoriją.
Istorija susiklostė taip, kad K.Pigagai būtent dėl fotografavimo reikėjo bėgti į Lietuvą. Mat tuo metu lietuviai okupacijoje lenkams visaip kenkė, naktimis nudažydavo kryžius tautinėmis spalvomis.
Lenkai labai religingi, taigi siusdavo, nakčia nupjaudavo tuos kryžius. Tada patriotai išleido knygelę „Išniekinti kryžiai“ su nupjautųjų nuotraukomis, o jas buvo daręs ir K.Pigaga. Lenkų saugumas sujudo sukruto, išsikvietęs tardė fotografus, tad Klemensui mokytojas ir patarė bėgti per demarkacinę liniją Lietuvon.
„Nesivaipyk, jį mūsų pasiuntinys Paryžiuj dėvėjo!“
„Aš sunešiojau Petro Klimo kostiumą“, – šypsosi fotografo sūnus.
Mat nuvykus Lietuvon, bėgliui reikėjo pareigūnams atsiskaityti, tie matė, kad vaikis varganai apsirengęs, tai davė kostiumą.
„Tėvas tada vyptelėjo – per ankštas švarkas jam pasirodė. O tie: nesivaipyk, jį mūsų pasiuntinys Paryžiuj dėvėjo!“
O pasiuntiniu Paryžiuje tada buvo garsusis diplomatas Petras Klimas. Taip K.Pigaga suprato, kad būtent šito vyro kostiumas jam yra atitekęs.
„Tėvas pradėjo jį nešiot, bet vis priaugdavo lašinių, tai ką – man teko pabaigt“, – vėl juokėsi sūnus.
Jis tegalėjo apgailestauti, kad nuotraukų su tuo kostiumu kaip ir nelikę. Seniausios negatyvų plokštelės neišlikusios. Iš jų, kaip mano sūnus, būtų buvę įdomių kadrų – juk užfiksuotas vokietmetis, pokaris.
„Ta pati tuometė apranga – daug ką pasakanti, nors tada žmonės, net ir turėdami gražesnių aprėdų, bijodavo jais rengtis, kad į buožes neįrašytų. Lineikas taigi irgi paslėpė – kelialapis į tremtį už jas irgi iškart būtų surašytas“, – svarstė A.Pigaga.
Jo tėvui tais sunkiais laikais, kaip mano sūnus, išvengti Sibiro padėjo ir tuomet labai svarbus geležinkelininko statusas – į tremtį negalėjo išvežti be geležinkelio valdybos sutikimo, o kol enkavėdistai gaudavo tą sutikimą, ešelonai jau toli toli...
Geležinkelio darbininko darbą K.Pigaga gavo perbėgęs į Lietuvą ir atitarnavęs kariuomenėje, kažkaip išsikapstęs iš šiltinės nagų. Per tą darbą ir Panemunėlyje atsidūrė – dirbo iešmininku, budėtoju. Darbas buvo slankiuoju grafiku, tai laisvu laiku čiupdavo savo fotoaparatą.
Griebia iš rankų dar šlapias
Sūnui K.Pigaga yra pasakojęs ir apie kraupius reikalus. Pokario metais jį išsiveždavo į Rokiškį fotografuoti nužudytų žmonių, bet tik tada, kai užgerdavo valdiškas fotografas.
Atsivežtu iš miestelio fotografu nepasitikėdavo, nuo jo akių nenuleisdavo – kad kokių kadrų slapta neišsivežtų.
„Tėvas ryškina juostą, šalia vyrukas sėdi. Išryškino, griebia iš jo rankų dar šlapias nuotraukas ir – viso gero“, – perpasakojo sūnus.
K.Pigagą versdavo išsiimti fotografo patentą, bet tas – niekaip.
„Ai, bala tavęs nematė!“ – netekę kantrybės numodavę ranka funkcionieriai.
Prie veidrodžio – lūpdažiai, pudra, žiedai, karoliai
Pigagų namų durys, kaip ir sūnus gali patvirtinti, niekada neužsiverdavo – eidavo ciūgliais, ypač jaunimas.
„Oi, ne, neerzindavo tas jų ėjimas. Kaip tik buvo gyvenimo paįvairinimas – panelių pilna“, – juokėsi A.Pigaga.
Jis bemaž neabejojo, kad visos Panemunėlio apylinkių mergaitės jų namuose apsilankė.
Prieš fotografavimąsi klientės galėdavo sustoti prie veidrodžio, pasinaudoti lūpdažiais, pudra, žiedais, karoliais – fotografo žmona buvo joms visa tai padėjusi.
Pati galiu tai paliudyti – buvau viena iš tų mergaičių, troškusių nuotraukose kuo gražiau atrodyti.
Pasinės irgi pernelyg gražios
Kaip sūnus prisimena, mama irgi buvo įsitraukusi į procesą – ji retušuodavo nuotraukas, darydavo žmones gražesnius. Klientams tai patikdavo, bet klerkai prikibdavo prie „neatpažįstamų“ pasinių nuotraukų ir išbrokuodavo, tekdavo vėl iš naujo daryti.
„Tada mama įsigudrino kiek kitaip retušuot – ir jau nebekibdavo“, – juokėsi sūnus.
K.Pigaga visąlaik turėdavo užsakymų ir, anot sūnaus, užtat šieno nepjaudavo. Nors ūkį, gyvulius laikė, daugiau triūsė guvūs uošviai, o jau žentas Klemensas vis lašiniais gardžiuodavosi – kaip tikras dzūkas be jų negalėdavo.
Bet profesinis azartas jam net ir lašinius nusverdavo.
„Jei reikėdavo fotografuot procesiją, tėvas ir į stulpą, kad ir apkūnokas, įsiropšdavo“, – prisiminė sūnus.
Trys nuotraukos su avinu
Sūnus užaugo tėvo fotografuojamas. Labiausiai atsimena tris nuotraukas, visos jos su avinu: kaip bijodamas stovi prie to nenuspėjamo gyvulio, kaip sėdi ir kaip jau guli jo nupurtytas žemėj...
Fotografo sūnus ir pats negalėjo nespragsėti aparatu – ir mokykloj, ir paskui institute. Tėvas buvo žinių ištroškęs, tai ir sūnus toks – baigė mokyklą sidabro medaliu.
Kai mokyklos laboratorijoj sūnus buvo pramušęs galvą chemijos fokusais, tėvas nesuprasdavo, sakydavo, kad fizika – va, čia tai mokslas! Bet sūnui atrodė kitaip. Jis tapo chemijos mokslų daktaru.
Kompozicijos – kaip nuojauta
K.Pigaga mirė fotografuodamas laidotuves.
„Aš padariau iš tų paskutinių paliktų kadrų nuotraukas, tai bendradarbiai irgi pastebėjo – kokios įdomios kompozicijos! Ir ne vienas kadras. Paskutinėj serijoj kažkas išlindo šviežio, netikėto – kaip kokia nuojauta“, – pasakojo sūnus, bet kokios tai buvo kompozicijos, jau neprisiminė.
Tada, prieš mirtį, tėvas daug fotografavo laidotuvių. Krikštynos jau buvo nebemadingos, vestuvių fotografai stovėdavo prie „zakso“, tai kaimuose tik laidotuvės ir buvo likusios.
Dabar jau ir šios paslaugos nebereikėtų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tokie jo nuotraukoje jau po gabaliuko metų liko artimieji – žmona, uošvis ir sūnus.
2. Šiame name ir jo fotostudijoje greičiausiai apsilankė kone visas apylinkių jaunimas.
3. V.Bakšys išsaugojo ir šią savo nuotrauką, ir visą fotografo K.Pigagos archyvą atgaivino.
4. K.Pigagos archyve liko galbūt nuotraukų herojams net nerodyti, bet itin natūralūs, visiškai nesurežisuoti, labai nuoširdūs kadrai, vienas iš jų – šis, prilygstantis mažam šedevrui.
5. Merginas pagavo ne tik pozuojančias, bet ir labai gyvas.
6. Darydamas šią darbininko nuotrauką meistras sužaidė šviesa.
7. Kadras prieš visiems kompanijoje sustingstant su dirbtinėmis šypsenomis – daug vertingesnis.
8. Ši berniukų grupelės nuotrauka daug pasakys apie sovietmetį.
9. Jaunavedžiai ne visada vien tik saldžiai apsikabinę.
10. Kareivio grįžimą atostogų pasirengę atšvęsti su krautuvėje pirktu ir rezginėn sudėtu vynu.
11. Sesers ir brolio portretas puikiai atskleidžia jų jausmus.
12. Ar galima nuotraukoje geriau parodyti motinos meilę?
13. Sovietai nebuvo patenkinti, bet lietuvių vestuvės vyko ir bažnyčiose – toks liko istorinis kadras.
14. Panemunėlio miestelio gyventojai sunkiai beatpažino šitą vaizdą – seniai nebėra nei kiaulidžių, nei sandėlio.
Nuotraukos iš K.Pigagos asmeninio archyvo
