Antrąkart stebuklas nebeįvyko
„Kai akušerė pareiškė, jog mėnesiu anksčiau laiko gimęs sūnus greičiausiai tos nakties neišgyvens, visą naktį klūpojau bažnyčios kieme ir meldžiau kūdikį išgelbėti. Įvyko stebuklas, paryčiui krizė praėjo, o Danila tapo mūsų šeimos saulute, nes nuolat šypsodavosi. Kai minos skeveldros jį sunkiai sužeidė, meldžiausi prie reanimacijos palatos durų, tačiau tai nebepadėjo“, – pasakojo 51 metų verslininkas Andrijus Didikas.
Per Maskvos agentų surengtą sprogimą žuvo keturi mitingo dalyviai, o dar devyni buvo sužeisti. Tačiau šalį labiausiai sukrėtė smulkaus ir linksmo penkiolikmečio Danilos žūtis. Juolab kad paauglys toje patriotų eisenoje žygiavo visų priekyje ir nešė aukštai iškėlęs Ukrainos vėliavą.
„Danila buvo labai jautrus neteisybei, visada užstodavo silpnesnius. Jį labai sukrėtė 2014 metų Maidano revoliucijos kulminacija Kyjive, kai Maskvos statytinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus nurodymu policija atidengė ugnį į demonstrantus ir šimtas šių žuvo. Nuo tada Danila ėmė vaikščioti į visas Kyjivą palaikančias demonstracijas Charkive. Į pirmąsias ėjo su manimi, tačiau dėl verslų aš dažnai tam laiko neturėjau, tad jis prikalbino kartu eiti futbolo komandos draugus“, – liūdnai pasakojo tėvas.
Charkive siautėjo tituškos
Tragedija nutiko 2015 metų vasario 22 dieną per Maidano revoliucijos metinėms skirtą eiseną. Vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos nutolusiame Charkive tuo metu vis dar buvo pavojinga vaikščioti su Ukrainos vėliavėle ir šnekėtis nacionaline kalba, nes Maskva darė viską, kad vietos separatistai Donecko ir Luhansko pavyzdžiu „sukiltų“ prieš Kyjivą.
Rusijos apmokami kaukėti smogikai, vadinti tituškomis, sutemus puldinėjo ir net peiliais badė Kyjivo šalininkus, padeginėjo protesto lyderių mašinas bei patriotinių organizacijų biurus. Dvikalbiai Charkivo vadovai bei teisėsaugininkai į tituškų užpuolimus žiūrėjo pro pirštus.
Vidurdienį prasidėjęs maršas nutrūko vos už šimto metrų, nes priekyje ėjusius išguldė sniego kupetoje ant šaligatvio paslėpta mina. Ji buvo susprogdinta nuotoliniu būdu, paspaudus telefono mygtuką.
Medikai dėl Danilos gyvybės kovojo visą naktį, o ryte prie reanimacijos palatos žinių laukusiems vaiko tėvams bei draugams apie mirtį pranešęs chirurgas pats ėmė garsiai raudoti.
Paauglio žūtis sukrėtė visą šalį, o tragedija privertė miesto vadovus pagaliau paskelbti rimtą kovą tituškoms. Danilos mirtis tapo riboženkliu, nuo kurio Ukrainos vėliava mojuoti Charkive pasidarė nebepavojinga.
Sprogimas gyvenimą padalijo perpus
„Nei aš, nei žmona nelaimės nenujautėme. Danila pasakė, kad eina pas draugus, o apie demonstraciją nutylėjo. Jis buvo labai aktyvus, lankė futbolo, dziudo, imtynių ir plaukimo treniruotes, o kadangi gyvenome netoli stadiono, į jas eidavo savarankiškai, aš tik iš baseino šlapią parsiveždavau. Pasitikėjome ir nevaržėme jo. Prašiau tik, kad pavojinguose mikrorajonuose nusiimtų nacionalinės vėliavos spalvų juostelę nuo kuprinės ir vėlai negrįžtų. Tačiau pro langą mačiau, kad kiek toliau nuo namų nuėjęs juostelę vėl užsidėdavo, nes buvo drąsus ir principingas. Sakė, jog turim savo pavyzdžiu raginti kitus remti Kyjivą, o ne Maskvą. Eidavo su „Metalisto“ futbolo klubo sirgaliais, nes žaidė klubo jaunimo komandoje. Kad tą vidurdienį kažkas sūnui bloga nutiko, širdis pajuto tą akimirką, kai televizijos diktorė nutraukė programą ir pranešė apie demonstracijoje Charkive įvykusį sprogimą. Ta diena mano gyvenimą padalijo į dvi dalis – iki sūnaus žūties ir po“, – pasakojo Andrijus.
Nerimauja dėl žmonos, dukters ir neįgaliųjų
Su 51 metų Danilos tėčiu susitikome praėjus savaitei po to, kai jo firmą priešo raketos pavertė griuvėsiais.
„Kai kas nors pamokslauja, kad reikėjo, kilus karui, įmonę iškelti į tolesnį nuo fronto regioną, atsakau, jog negalėjau išduoti darbuotojų, be to, jei sūnus nepabūgo tituškų grasinimų, negaliu okupantų teroro išsigąsti ir aš“, – ramiu balsu aiškino Andrijus.
Vyriškis prisipažino, kad neramu Charkive jam tampa tik tada, kai iš Vokietijos atvyksta aplankyti žmona Andžela su trylikamete dukra Nika. Tada nuolat stebi pranešimus, ar neskrenda raketos į Charkivą, ir skubina jas eiti į slėptuvę. Labiau nei dėl savo gyvybės išgyvena ir dėl neįgalių įmonės darbuotojų, todėl vienam pavaldiniui nurodė nuolat stebėti oro pavojaus pranešimus, kad darbuotojai suspėtų laiku nusileisti į slėptuvę.
Ne pelnas Andrijui svarbiausia
Andrijus spėja, kad sūnus pomėgį sportui paveldėjo iš jo, nes jaunystėje irgi lankė įvairias treniruotes, bet vėliau darbe pažeidė stuburą ir nebegali. Augo jis be tėvo, todėl dar mokydamasis mokykloje nusprendė padėti mamai ir ėmė spekuliuoti turguje bei gatvėse. Dirbo daug kur, paskui kūrė savo verslą.
„Neįgalius asmenis kviesti sugalvojau po to, kai mama, inžinierė, susirgo sunkia liga, o šefas ją be gailesčio atleido. Mačiau, kad mama norėjo toliau dirbti, kad jai labai skaudu, todėl nuvykau į neįgaliųjų draugiją pasiūlyti veiklos“, – pasakojo vyriškis.
Andrijus džiaugėsi matydamas, kaip nedrąsūs ir nepasitikintys savimi neįgalieji per laiką pozityviai pasikeičia. Ypač nedrąsūs yra kurč-nebyliai, tačiau būdami tarp savų ir šie tampa pasitikintys, bičiuliški.
„Į darbą neįgalieji specialiai ateidavo valanda ar net pusantros anksčiau, kad galėtų pabendrauti, išgerti kartu arbatos. Tai mane skatino jais dar labiau rūpintis. Todėl į savo įmonę žiūrėjau labiau kaip į socialinės paramos projektą ir priimdavau mažai pelningus užsakymus tam, kad neįgalieji turėtų darbą. Pelnas man išvis tapo nereikšmingu dalyku, nes jo daugumą aukojau vaikų namams, armijai“, – pasakojo Andrijus.
Paklaustas, kodėl labdaringos veiklos nereklamuoja socialiniuose tinkluose, vyriškis pasakė, kad jam tai nėra svarbu, mat laikosi evangelijos mokymo gerus darbus daryti tyliai, nesigiriant.
Karo pradžioje iš keturiasdešimties pavaldinių Charkive liko dvylika, kiti išbėgo. Tų, kurie liko, verslininkas paklausė, ar norėtų, kad įmonė vėl atsidarytų, o išgirdęs džiugų pritarimą, surizikavo. Penktą karo mėnesį atnaujinus įmonės veiklą darban sugrįžo 37 neįgalieji, jie dabar meldžiasi, kad pavyktų įmonę prikelti iš griuvėsių.
Tam reikia didžiulių lėšų, nes sunaikinta du tūkstančiai kvadratinių metrų patalpų su įranga ir produkcija. Viliasi, kad padės tarptautiniai fondai, nes savo jėgomis atstatyti neįstengs.
Danila įkvėpimu tapo kariams
Andrijus svajoja ir apie tai, kad tardytojai pagaliau išaiškins, kodėl tada, kai žuvo sūnus, Charkivo valdžia sugalvojo rengti alternatyvią eiseną ir ten sutelkė apsaugą, o patriotų maršo saugumu nepasirūpino. Vyriškis neslepia, jog labai nemalonias akimirkas teko išgyventi per miną padėjusių teroristų teismą.
Pajutę, kad Maskva pasamdė gerus advokatus, šie elgėsi labai įžūliai, o aukų artimieji valdžios palaikymo nesulaukė, juos rėmė vien į teismą ateidavę futbolo sirgaliai. Apmaudu buvo ir dėl vyriausybės sprendimo iškeisti žudikus į Donecke kalintus ukrainiečius, nors aukų artimieji protestavo.
Andrijui įstrigo atmintin, kad likus savaitei iki tragedijos Danila ėmė skaityti Bibliją, nors šiaip mokslai ir knygos jį nelabai domino. Sūnus tada atsisukęs pažiūrėjo į tėvą ir rimtu balsu pasakė, jog šie tekstai jį sudomino, ketina perskaityti.
„Sūnus mūsų šeimai buvo tarsi saulutė, nes jo veide niekada nedingdavo geranoriška šypsena, net pažadinus naktį atsibusdavo šypsodamasis. Po jo žūties tapau ir tebesu prislėgtas. Užtat džiugu, kad Danilos vardu buvo pavadinta jo lankyta mokykla, kad sūnus tapo įkvėpimu ne tik menininkams, bet ir fronto kariams. Šie dažnai atsiunčia padėką už patriotiškai išauklėtą sūnų ir prideda okupantams skirtų bombų su užrašu „Už Danilą“ nuotraukas“, – sakė Andrijus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Akimirka po sprogimo.
2. Verslininkas Andrijus Didikas po sūnaus Danilos žūties negali atsigauti. E.Butrimo nuotr.
3. Danila su mama Andžela.
4. Danila net tarp draugų išsiskyrė šypsena.
5. Žuvusieji per demonstraciją Charkive įamžinti netoli sprogimo vietos.
6. Andrijaus Didiko įmonę, kurioje dirbo neįgalieji, sugriovė okupantų raketos ir dronai.
7. Fronte artileristai bombomis su Danilos vardu apšaudo priešą.
Nuotraukos iš socialinių tinklų
