Geradariai liko nežinomi
Šeduva nuo Panevėžio nutolusi apie penkiasdešimt kilometrų. Tikrai ne vienas važiuodamas į pajūrį sustoja Šeduvos malūne. Jei ne papietauti, tai bent pasivaikščioti nedideliame parkelyje.
Nuo praėjusio rudens atsirado dar viena priežastis sustoti. Čia atidarytas modernus muziejus „Dingęs štetlas“, pasakojantis apie Šeduvos žydų buitį ir tragišką lemtį.
Jidiš kalba štetlas reiškia miestelį. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo apie du šimtus tokių miestelių, o Šeduvoje daugiau negu pusė gyventojų buvo žydai.
Kodėl būtent Šeduvoje atsirado toks muziejus?
Daug anksčiau, prieš pasklindant žiniai apie būsimą žydų atminties vietą, į miestą pradėjo plūsti įvairiausia labdara. Solidžiai atrodė padovanotas greitosios pagalbos automobilis, pastatyta skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra „Žydų mergaitė“, netoliese esančiame Pakutenių miške sutvarkytos žydų žudynių vietos.
Kas tas geradaris niekaip nepavyko sužinoti. Viešumoje rodėsi tik rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius ir vilnietis, dabartinis fondo direktorius Jonas Dovydaitis. Jie nuolat kartojo atstovaujantys asmenims, kurių protėviai gyveno Šeduvoje. Tie asmenys pasirinko likti nežinomais.
Vis dėlto Šeduvos malūno savininkė Jolanta Daukšienė neslėpė ne kartą su vienu jų bendravusi.
„Jis labai paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Jokių ypatingų reikalavimų nei maistui, nei nakvynei nekėlė“, – prisiminė moteris.
Nebeliko namų vaiduoklių
J.Daukšienė pasakojo, kad muziejaus atidarymas pernai pavasarį buvo labai iškilmingas.
Seniūnei Editai Mančiauskei, kultūros centro režisierei Izolinai Stanulienei jis padarė didžiulį įspūdį.
„Kai ant scenos atsirado baltas fortepijonas ir išėjo italų dainininkas Andrėja Bočelis, pamaniau, kad sapnuoju“, – pasakojo I.Stanulienė.
Bet įrašas mobiliajame telefone patvirtina, kad viskas buvo realybėje.
Nuo to momento, moterys mano, prasidėjo Šeduvos atgimimas.
Nors gyventojai jau buvo senokai įspėti ruoštis turistų užsieniečių antplūdžiui, tačiau viskas vyko pamažu.
Žmonės pradėjo pardavinėti senus, sukriošusius namelius ir, jų nuostabai, jie buvo greitai nupirkti. Vaikščiojant su seniūne po Šeduvą, ji rodė pagrindinėje Vilniaus gatvėje jau parduotus namus ir dabar parduodamus.
Ant vieno namo buvo nurodytas užsienietiškas telefono numeris. E.Mančiauskė nežinojo, ar juos nupirko žydų palikuonys, tik svarstė, jog gali būti, kad kai kuriuos nupirko patys šeduviai. Jie žada kurti kavines, o gal viešbučius ar apartamentus, mat jų labai trūksta.
„Šiuo metu turime parduodamą vieną privatų namą, jo kaina apie 180 tūkstančių eurų. O štai šitas namukas buvo senas, apleistas, nušiuręs, bet kaip jis dabar atrodo! Šeduvoj, galit įsivaizduoti, taip pabrango mūsų nekilnojamasis turtas, ir tai lėmė „Dingusio štetlo“ atidarymas“, – rodė parduodamus ir jau remontuojamus namus.
Vieną iš namų nusiaubė gaisras, bet ir jį nupirko.
„Matote, stogas uždengtas. Taip smagu, kad tvarkosi, juk čia buvo toks namas vaiduoklis“, – sakė seniūnė.
Renginių reikės ir daugiau
Jauni žmonės kitomis akimis pažvelgė į savo tėviškę Šeduvą. Vienas jų – Arnas Dauneckas – su šeima grįžo iš sostinės padėti tėvams ką tik jų įkurtoje kavinėje „Penki šaukštai“.
Jie nenorėjo gyventi su tėvais, tad ieškojo būsto išsinuomoti. Ilgai ieškojo ir sunkiai rado.
Dabar Šeduvoje gyvena pustrečio tūkstančio gyventojų. Pagrindinė aikštė, seniūnija, kultūros centras, parduotuvės. Regis, provincijos ramybė.
Bet seniūnė tvirtina, kad ta ramybė apgaulinga. Muziejaus pažadintas kultūros renginių ir verslo pulsas tvinksi vis smarkiau.
„Kultūros amatų centras nuo rugsėjo jau pravedė apie šešis šimtus edukacijų turistams. Štai, atvažiuoja autobusas po pusšimtį žmonių, vieni eina į muziejų, kiti dar laukia. Jiems įdomu, koks miestelis, bažnyčia. Klebonas jiems ją aprodo, tada visi eina į vilnų karšyklą“, – pasakoja E.Mančiauskė.
Kultūros centro režisierė I.Stanulienė irgi patikino neturinti kada atsikvėpti.
„Mes šokame, dainuojame, piname, veliame, pasakojame Šeduvos istoriją. Ko tik nedarome, bet jaučiame, kad reikės visko daugiau, juk ateina vasara ir turistų iš užsienio tikrai dar padaugės“, – neabejojo patyrusi kultūros darbuotoja.
Tuo metu, kai kalbėjomės, dar nebuvo prasidėjęs karas Artimuosiuose Rytuose. Ar jis sustabdys keliautojų srautus, nežinia.
Laužo galvą dėl receptų
Per pusmetį atidaryta keletas kavinių.
Dauneckų šeima surizikavo imtis nelengvo maitinimo verslo ir atidarė savo kavinę. „Penki šaukštai“ populiarūs.
Verslininkai ritmą jau maždaug jaučia, bet kai užplūsta iš anksto neužsisakiusieji, tenka imtis už galvos.
Jarūnė Dauneckienė neslepia nuolat sukanti galvą, kaip skaniau ir visko įvairiau pagaminti.
Kas savaitę ji gamina vis kitos šalies virtuvės patiekalus, o tam reikia ir nemažai pasimokyti.
„Gaminame kukorius, nesu mačiusi, kad kas nors kitas juos gamintų. Valgytojai klausia, kas tie kukoriai, jiems paaiškiname, kad bulvinis patiekalas su troškintais kopūstais ir spirgučiais viduje“, – šypsojosi pašnekovė.
Prašo žydiškų patiekalų
Dauguma turistų nori pavalgyti legendiniame Šeduvos malūne.
Daugiau nei prieš šimtą metų pastatytas malūnas iki šiol su pertraukomis simboliškai pasuka sparnus.
Jo savininkė Jolanta Daukšienė patikina, kad nebijo prarasti vizitinės kortelės vardo ir būti nukonkuruoti „Dingusio štetlo“. Kaip tik muziejus gausina svečių srautą. O jie gana dažnai prašo žydiškų patiekalų.
Virtuvės šefai nesutriko ir nesunkiai įvaldė žydų kulinariją.
Aišku, košerinio maisto dėl didžiulių maisto higienos reikalavimų ir aukštų žydų tautos norų pagaminti negali, bet paprastai įtinka ragaujantiems. Populiariausi patiekalai – humusas su falafeliais ir karamelizuotais svogūnais, izraelietiškos salotos, įdaryta balta žuvis, beigeliai, daržovių troškinys cimesas, jautienos ir vištienos kepsniai.
Ekspoziciją profesionalai kūrė ilgai ir kruopščiai
Muziejaus lankytojai neslėpė esantys sukrėsti muziejaus ekspozicijos ir išsamaus pasakojimo apie holokaustą.
„Šita tauta nusipelnė dangaus. Pagarba žmonėms, kurie sugebėjo tai parodyti, nes čia mūsų istorija – ir mes turime žinoti, ir mūsų vaikai turi žinoti“, – susijaudinusi kalbėjo šiaulietė Irmutė.
Netoli muziejaus gyvena Danilevičių šeima. Pro jų namą į muziejų zuja mašinos, tačiau Giedrei Danilevičienei jos netrukdo.
„Ten buvo plynas laukas, labai apleista, šabakštynai buvo. Dažnai ten eidavom, esu ne kartą užėjusi į tuos žydų kapus, priklaupusi ir pasimeldusi. Jei yra kapai, tai turi juos gerbti“, – sakė moteris.
Nuo rudens muziejuje jau apsilankė daugiau kaip 25 tūkstančiai žmonių. Ne tik lietuvių, bet ir žydų palikuonių iš Pietų Afrikos, Izraelio, Amerikos ir kitų šalių.
Dešimt metų muziejų kūrė profesionalai iš viso pasaulio, ekspozicijoje surinkta daug autentiškų Šeduvos žydų daiktų. Kai kurie jų slepia dramatiškas istorijas.
Apie jas papasakoja muziejaus edukatorių vadovė, mokslų daktarė Jolanta Mickutė. Ji studijavo prestižiniame Jeilio universitete Amerikoje, matė pasaulio, todėl tiki, kad jei jokie netikėti pasaulio įvykiai nesutrukdys, Šeduva taps garsiu turistiniu tašku pasaulio žemėlapyje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šeduvos malūno sienos saugo istorijas, o virtuvė prisitaikė prie šiandienos – čia galima paragauti žydiško kulinarijos paveldo patiekalų.
2. Šeduvos seniūnė Edita Mančiauskė viliasi, kad sutvarkytame name bus įkurti taip reikalingi apartamentai.
3. Edukacijos skyriaus vadovė J.Mickutė stovi prie sienos, kurioje surašyti visi – du šimtai – štetlo miestelių Lietuvoje.
4. Muziejaus ekspozicija šiaulietę Irmutę sužavėjo, bet ir sukrėtė.
5. Kavinės savininkė Jarūnė Dauneckienė stengiasi gaminti įvairių šalių patiekalus.
6. Ant kai kurių parduodamų namų – užsienietiški telefonų numeriai.
Z.Paškevičienės nuotraukos
Šiurpus pasmerktųjų kelias
Muziejuje paskutinę Šeduvos žydų kelionę gali pajusti ir lankytojai. Ji buvo šiurpi. 1941 metais rugpjūčio pabaigoje per dvi dienas buvo sušaudyta visa 200 metų Šeduvoje gyvenusi žydų bendruomenė.
Lankytojai tampa tarsi tos kelionės dalyviais – eina žudynių vietos link, eidami išgirsta paukščius, užuodžia miško kvapą, užuodžia dyzelį, nes žmonės suvežami čia sunkvežimiais. Po kojomis miško paklotė, gėlės, paparčiai, kiti miško augalai...
Ką išgyveno į miškus atvežti sušaudymui Šeduvos žydai, net ir taip sunku suvokti, bet ašaros ne vienam ištrykšta.
