Donecko regione jau baugiai junta artėjantį frontą

Rusijai reikia Donbaso akmens anglies klodų

Kremliaus valdovui V.Putinui paskelbus, kad, švenčiant stačiatikių Velykas, jo armija pusantros paros neatakuos Ukrainos, ryžausi nuvykti į Maskvos karių supamą Kramatorską bei Slovianską. Šiuos miestus vieną nuo kito riboženklio skiria vos aštuoni kilometrai, o lemiamos kovos Donecko regione vyksta būtent dėl jų, nes tai didžiausi likę neokupuoti miestai. Juolab kad po to, kai 2014 metais Rusija okupavo Donecko regiono sostinę Donecką, Ukraina ne-okupuotos dalies sostine paskelbė Kramatorską ir ten perkėlė regiono administraciją.

Donbase šimtmečius buvo šnekama ukrainietiškai, tačiau per 1932–1933 metais vykdytą derliaus konfiskavimą ir dirbtinai sukeltą badą išmirė dauguma vietos gyventojų. Į jų vietą kaimuose bei darbui naujai atidaromose anglių šachtose ir metalo liejyklose buvo privežta darbininkų iš Rusijos. Kadangi Donecko bei Luhansko regionai tapo labiausiai rusakalbiai, Putinas 2014 metais įvedė ten kariuomenę, surengė pseudoreferendumą ir neva pačių gyventojų „prašymu“ prijungė minėtus regionus prie Rusijos. Kremlių Donbasas domino dėl čia esančių didžiulių akmens anglies bei brangiųjų metalų klodų.

Maskvos kariams drauge su Rusiją palaikančiais Donecko separatistais 2014 metais visgi pavyko užimti tik aštuoniasdešimt procentų regiono.

Slovianskas ir Kramatorskas irgi buvo okupuoti, tačiau po trijų mėnesių ukrainiečiai juos išvadavo ir priešus nustūmė keliasdešimt kilometrų toliau. Per tris okupacijos mėnesius Slovianske ir Kramatorske buvo vykdomi žiaurūs susidorojimai su Ukrainą palaikančiais asmenimis: separatistai žudė net ukrainietiškai mišias laikiusius kunigus bei Kyjivo simbolika puoštus drabužius vilkinčius asmenis, taip pat ir paauglius.

Doneckas tikrai yra rusakalbis

2022 metais Maskva pradėjo plataus masto karą, žadėdama per tris paras užimti visą Ukrainą, tačiau gynėjai jų planus sužlugdė. Karui užsitęsus ir JAV prezidentu tapus D.Trampui, pastarasis skelbė kovas sugebėsiantis greitai nutraukti ir ėmė tarpininkauti taikos deryboms.

Šios įstrigo, nes Maskva pareiškė, jog dėl taikos tarsis tik tada, jei Ukrainos kariai pasitrauks iš Donecko regiono.

Putinas siekia tesėti pažadą, nes karo pradžioje buvo paskelbęs, kad Rusijos kariai eina iš „fašistų“ vaduoti tautiečių, o labiausiai rusakalbis yra būtent Donecko regionas.

Tuo, kad Doneckas tikrai yra rusakalbis, man teko įsitikinti per keliones į šį regioną ir per pokalbius su lietuvių bei latvių kariais. Pavyzdžiui, lietuvis savanoris Raimondas Urvikis karo pradžioje sakė pastebėjęs, jog Charkivo regiono kaimų parduotuvėse pasisveikinus ukrainietiškai, visada ta kalba išgirsti ir atsakymą, o Donecko regione atsakoma tik rusiškai. Per Velykas buvau pakviestas į karių bei jiems paramą vežančių savanorių susibūrimą prie laužo kepti šašlykų. Kalbinti dvidešimt dalyvių prisipažino, jog ukrainietiškai šnekėti ėmė tik prasidėjus karui, o iki tol bendraudavo rusiškai, nes gimė iš Rusijos atvykusių tėvų šeimose.

Vakarienės dalyviai pripažino, kad V.Putinas pažadą nebombarduoti per Velykas tesėjo tik iš dalies. Artilerijos pabūklai pusantros paros tylėjo, tačiau danguje skraidė daugybė dronų ir atakavo ne vien ukrainiečių fronto pozicijas, bet ir link fronto vykstančias mašinas.

Prezidentas V.Zelenskis vėliau pranešė, kad velykines paliaubas Rusijos kariai pažeidė dešimt su puse tūkstančio kartų.

Man asmeniškai pasisekė, nes Kramatorskas bombomis buvo atakuotas likus kelioms minutėms iki šeštadienį maršrutiniu mikroautobusu įvažiuojant į autobusų stotį ir praėjus valandai po to, kai pirmadienį iš jos išvažiavau. Per šeštadienio atakas buvo sužeista vienuolika žmonių, o pirmadienį – penki.

Frontas prie miestų artėja

Į Kramatorską atvykau likus penkioms valandoms iki Putino pažadėtų velykinių paliaubų, kaip tik tuo metu, kai miestas buvo atakuotas šešiomis valdomomis bombomis. Vienai sprogus krūmuose už kelių šimtų metrų nuo autobusų stoties, jos prieigas nuklojo metalinės skeveldros. Jos, laimė, nieko nesužeidė, bet keletą pasiėmiau atminimui.

Antra bomba sprogo skvere vos už 150 metrų nuo trijų aukštų namo, kuriame buvau išsinuomojęs butą. Pastatui nieko neatsitiko, nes visą smūgį sugėrė šalia sprogimo vietos stovintys du penkiaaukščiai namai, likę be langų ir durų.

Taksi atvykęs į sprogimo vietą mačiau, kad greitoji išvežė kelis asmenis, tačiau bombos išraustą duobę tyrę kariškiai sakė negalintys nieko komentuoti.

Prie laužo kalbinti bei vėliau Slovianske sutikti kariai patvirtino, kad Rusijos armija po truputį veržiasi pirmyn. Dėl geros gynybos ji stumiasi lėtai, todėl likusios Donecko regiono dalies užėmimas gali užtrukti 3–5 metus.

Kariai spėjo, kad jau po metų Kramatorskas bei Slovianskas taps „pilkąja“ zona, kurioje civiliams gyventi bus itin pavojinga dėl nuolatinio bombardavimo. Dar vėliau miestai greičiausiai pavirs „mirties“ zona, nes mūšiai vyks gatvėse, kaip dabar vyksta už trisdešimties kilometrų esančioje Kostiantynivkoje.

Kalbinti civiliai teigė, jog nuo praėjusio rudens gerokai labiau ėmė jausti artėjantį frontą, o du pastaruosius mėnesius tapo pavojinga išeiti į gatvę, nes danguje nuolat zuja priešo dronai. Kramatorske ir Slovianske buvau prieš pusantrų metų – situacija tada tikrai buvo geresnė, žmonių gatvėse matėsi gerokai daugiau.

Kramatorske dabar net vidurdienį beveik nesutikau praeivių, o užkalbinta moteris patarė šnekėtis stovint po medžiu, kad neatkreiptume drono operatoriaus dėmesio.

Pasivaikščiojimas Sloviansko centre buvo dar labiau įsimenantis – asocijavosi su fantastikos filmu, nes gatvės yra apdengtos tinklais ir jautiesi tarsi vaikščiotum tuneliais. Žmonės teigė, jog gyventojų akivaizdžiai mažėja, o kaimynai ir giminaičiai vis aktyviau žvalgosi butų kituose miestuose.

Daug kas spėjo, kad po kiek laiko čia liks vien rūpestingų artimųjų neturintys pensininkai, mat dauguma gauna vos 60–80 eurų siekiančias pensijas, o tokių pinigų neužtenka kitur išsinuomoti butą ir pragyventi.

Evakuacija užsiimančios organizacijos dažniausiai suteikia prieglobstį mokyklų salėse ar bendrabučiuose tik trims mėnesiams, o po to reikia patiems ieškoti, kur gyventi. Dėl šios priežasties dalis pensininkų lieka gyventi net „mirties“ zonoje esančiose gyvenvietėse. Ten pasilieka ir kai kurie jaunesni vyrai, tokiu būdu siekiantys išvengti tarnybos armijoje. Neretai su jais pasilieka ir žmonos, o kartais ir vaikai, kuriuos tėvai slepia, nes vaikus privaloma išvežti iš pavojingos zonos.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Penkiasdešimties kilometrų kelias nuo Iziumo iki Sloviansko yra apdengtas apsauginiais tinklais.

2. Kramatorsko centre beveik nėra sprogimų nepažeistų namų.

3. Į šašlykų kepimo vakarėlį Kramatorske susirinkę kariai bei savanoriai pripažino, kad priešas artėja ir mieste darosi pavojinga gyventi.

4. Tokios bombos skeveldros dažnai sužaloja ar užmuša karius, civilius.

5. Sloviansko gatvės apdengtos tinklais apsaugai nuo dronų. Čia jautiesi lyg vaikščiotum tunelyje.

6. Kramatorske bomba pataikė į šį namą ir sužeidė vienuolika žmonių.

E.Butrimo nuotraukos