Sustabdo reginys už tvoros
Janinos ir Laimučio Burbulių sodybos niekaip nepražiopsosi, prošal riedėdamas dargi sustosi akis paganyti į išskirtinę tvorą. Ji padaryta iš didžiulių senovinės grėbiamosios ratų.
Pro tvorą matomame kieme gausu ir kitokių išmoningai padirbintų keistenybių: šalia tvenkinėlio stirksančiame medžio kamiene įtaisyta keliolika skirtingo dizaino čiaupų, o kiekvieną atsukus bėga vanduo, seną bulviakasę tempia iš obels padarytas arklys, visokiom figūrom išraityta net trylika gėlynų su skirtingais augalais, už jų dunkso dantytu stogu Triumfo arka. Ji rožėmis apaugusi.
Svetingai pakvietusi užeiti šeimininkė gelžgaliu trinkteli per pakabintas seno traktoriaus ratų žvaigždes, tos suskamba lyg tikrų tikriausi varpai.
Negali nepastebėti ir galvą linguojančio didžiaakio drakono – jam tarp dantų akmenys girkši.
Reikia suprasti, kad drakonas akmenis graužia, mat prie pat nasrų padėtas riedulių pilnas pintas krepšys – keseliukas. Tik akmenys tie kiek kitokie, ne pas mus randami, glotnūs lyg kiaušiniai, o ir forma į juos panašūs.
Įteikė išskirtinę dovaną
Krepšio „kiaušiniai“ sodybos šeimininkei yra svarbus istorinio šalies virsmo bei gražiausių asmeninio gyvenimo akimirkų liudininkas.
„Tų kiaušinių Tian Šanio kalnuose prisirinkau per medaus mėnesį ir tempiausi namo lagamine kaip išprotėjusi“, – šypteli.
Kalnų akmenų istorija tokia: Janina, jauna dailės mokytoja, gavo paskyrimą į Geležių kaimo mokyklą. Per šalį jau vilnijo Sąjūdis. Sąjūdiečių renginyje sutiko būsimą vyrą Laimutį ir atšoko vestuves.
Vyro tėvai jaunavedžiams įteikė išskirtinę dovaną: kelialapius į Tian Šanio kalnus Kirgizijoje. Jaunamartė paniškai bijojo skrydžių, bet dėl tokios progos – medaus mėnesio – ryžosi.
Pati kelionė buvo nuostabi, bet stresas jos finale apkartino visą medaus mėnesio saldumą.
Iki dabar dar kalnais soti
Po matytų nuostabių vaizdų ir neišdildomų potyrių porelei atėjo laikas grįžti namo. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo perversmas, iš Sovietų sąjungos buvo nutraukti visi skrydžiai į mūsų šalį.
„Buvo 1991 metų kovo 11-oji, o mes sėdim kalnuose ir negalim grįžti namo. Verkiu kruvinom ašarom: kas dabar bus, jei mūsų nebepriims į Lietuvą? Dvi dienas kukavom oro uoste, kol leido išskristi“, – prisimena didžiulį sukrėtimą.
J.Burbulienė dabar ir pati stebisi, kaip toje streso pilnoje suirutėje nepaliko lagamino su akmenimis.
Patirtas išgyvenimas, kad būdamas svetur staiga prarandi galimybę grįžti į tėvynę, moterį tiek sukrėtė, kad po to karto ji jau niekur nebeskrenda, jokie svetimų kraštų grožiai nebesuvilioja. Jei kur keliauja, tai tik žeme.
„Užteko man tų kalnų“, – taria.
Gyvenimas – be kampų
Šeimininkė savose valdose surengia ekskursiją.
„Kad jau esam Burbuliai, tai viskas pas mus apvalu turi būti“, – paaiškina, kodėl takai iškloti ne plytelėmis, o laukų akmenimis.
Visi apvalumai buityje prasidėjo nuo to, kai jie, jaunavedžiai, nusipirko pirmus baldus, kurių nei stalas, nei kėdės neturėjo aštrių kampų, visa buvę užapvalinta. Tie baldai tarnauja iki šiol, stovi lauko terasoje.
Pasak moters, visos kieme esančios kompozicijos sukurtos iš senų, vienų ar kitų giminaičių naudotų daiktų ar gamtoje rastų visokių dalykų.
„Pirkti tik ratai tvorai. Vyras net 10 metų juos rinko, važinėjo į metalo laužynus ir iš ten pirko. Pagal kainą tvora auksinė“, – linguoja galvą pašnekovė.
Gėlyne įtupdyta statinė mena Smetonos laikus, mat ji tarnavo šeimininkų seneliams. Ant ūkinuko sienos kabantys ūkio rakandai ir arklio pavalkai irgi iš tarpukario, kai senelis žirgus laikė.
Dideli gražieji akmenys pargabenti iš Joniškio, Janinos tėviškės. Jos tėvas dirbo durpyne melioratoriumi, tai iškasdavo ir namo parveždavo visokių įdomių formų riedulių.
„Po tėvų mirties nieko neišmečiau, viską čia parsivežiau: šakes, dantračius, plūgus, akėčias ir kitus ūkio padargus. O dabar dar ir mada atėjo, kai iš panaudoto kuri meną, ir vaikus mokykloje to mokau“, – patikina tikra kultūrininkė.
Auga net ir tas musgaudis
Moteris džiaugiasi, kad didelė laimė, jog sutuoktinis darbštus, išradingas ir nagingas, vos ji ką sugalvoja, tas čia pat ir įgyvendina.
Štai darė namie remontą, keitė kranus, senų nemažai prisirinko, negi išmesi, tai sumanė įrenginį prie fontano. Vyrui teko pasukti galvą, kaip prie kiekvieno į medžio kamieną įsukto krano prijungti vandenį.
Užsimanė šašlykinės, vyras pasiknaisiojo tarp turimų geležų ir sumeistravo tokią, kokios niekas neturi. Prireikė ir sūnaus talkos, jis konstrukciją suvirino.
Sūnus, elektros inžinierius, gyvena ir dirba Švedijoje, namo parskrenda triskart per metus. Duktė iš Vilniaus į Geležius parlekia beveik kas savaitgalį, ji medikė, dirba Kardiologijos skyriuje chirurgo asistente, padeda gelbėti žmones nuo infarktų.
Atsiradus šašlykinei, prireikė jai ir aplinkos: akmenimis grįstos aikštelės, stalo ir suolų, o aplink juos dar žalumos.
Tą erdvę apsupo keistais augalais: vabzdžius ryjančiu didžialapiu krūmu, kurį pravardžiuoja musgaudžiu, ir kelių metrų aukščio dekoratyvine usnimi. Vabzdžiaėdis augalas aukas gaudo į saksofoną panašiais žiedais, dabar jis jau nužydėjęs.
Užsimanė Triumfo arkos
„Taip mano gėlynai ir plečiasi, nors vyras nebeleidžia jų dauginti“, – prisipažįsta pašnekovė.
Bėda, kad pamačiusi augalą, kurio dar neturi, J.Burbulienė užsimeta jį įsigyti. Kai senieji prisidaugina, siūlo kaimynams, jei niekas neima, neša ir susodina kaimo centre. Jei ir ten perteklius, veža į darbovietę – Smilgių mokyklą.
„Vyrui pasakiau, kad noriu Triumfo arkos kaip Paryžiuj. Gal iš medžio kokią sukonstruotų? Atsakęs, kam iš medžio, jei geležų pilna. Jos viršui pritiko senelio akėčios“, – rodo naujausią kompoziciją.
Nestovės gi arka plika, tai atsirado proga vijoklinių rožių įsigyti.
Moteris rodo į kelis naujus rožių kerus, juos gavo dovanų Joninių proga, vis nebuvo laiko pasodinti. Dabar, kai prasidėjo atostogos, užsiims kiemo augalijos puoselėjimu.
Už karučio ir pirmyn į trasą
O daržų ravėjimas? Kaime gyvenant jų tikriausiai turi?
„Šiemet oras nedėkingas, kovą šiluma viską išdegino, paskui iššaldė ir ledai iškirto, daržas buvo lygus kaip asfaltas. Ką atsodinom, tą liūtys prigirdė“, – pasidejuoja.
Anksčiau Burbuliai laikė 4 karves ir jautį, 2 kiaules, 20 žąsų ir 10 vištų. Po truputį visko atsisakė, vieninteliai laikomi keturkojai dabar katinai.
Apeiti tiek kiemo grožio – ne ką mažiau darbo nei gyvulius laikyti.
„Bet kaip čia sumažinsi? Žemės gi nenukirpsi ir neišmesi“, – atsikalbinėja vyrui, kai tas prašo pagailėti savo sveikatos.
Juk yra atvirkščiai – žemė, augalai ir medžiai jai suteikia jėgų, gamta yra varomoji jėga, būtina kūrybai.
„Ryte už savo karučio – ir į trasą“, – pasakoja, kokios puikios jos atostogos.
Ir dar priduria, kad kiemo grožiu su niekuo nekonkuruoja, kaip tik nori, kad kiti kaimo gyventojai ją dar gražesniais aplenktų – kad užsukantiems į Geležius būtų kur akis paganyti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Išskirtiniai kiemo šviestuvai sukonstruoti iš seno traktoriaus dalių.
2. Drakonas guli šalia kalnų akmenų.
3. Seni ratai prilaiko L.Burbulio dailiai sumeistrautą ir įvairių gėlių vazonėlių prikrautą vežimaitį.
4. Namų terasos atitvara padaryta iš medinių vežimo ratų, parsivežtų iš senelių namų.
5. Šeimininkų darbštumas puoselėjant sodybą įvertintas ir rinkimuose.
6. Seneliams tarnavę buities ir ūkio rakandai dabar puošia Burbulių ūkinio pastato sieną.
7. Kiekvieną gėlyną pagyvina dar ir sumeistrautos visokios konstrukcijos.
8. Didžiulius geležinius ratus tvorai šeimininkas rinko visą dešimtmetį.
9. Pirmas bendras šeimos pirkinys – apvaliakampiai baldai – tarnauja iki šiol.
10. Tik sulaukusi atostogų J.Burbulienė gėlyne užsiėmė rožių sodinimu, kelis jų kerus gavo Joninių proga.
A.Švelnos nuotraukos
