Rokiškio istorija, kai savivaldybės administracijos direktorius V.Rancevas buvo sulaikytas prie vairo prisiliuobęs alkoholio, – lyg margaspalvė mišrainė, kurią, norint suprasti sudėtį, reikėtų po trupinėlį išrankioti. Sutikite, nelengvas tai darbas.
Kai kitur viešas asmuo sulaikomas girtas prie vairo, visuomenė apie tai sužino vos tik pareigūnas padeda tašką pažeidimų protokole. Ir tai suprantama – viešajam gyvenimui didelę įtaką darantis asmuo gali būti net pavojingas, jeigu visuomenė nežinos apie jo slaptus pomėgius ir silpnybes.
Šįkart policijos vadovams ir Rokiškio merui R.Godeliauskui žinią apie girto V.Rancevo sulaikymą slėpti nuo visuomenės pavyko net tris mėnesius. Garantuotas tokio pobūdžio suokalbio rekordas.
Jeigu ne buvęs Rokiškio policijos vadovas S.Meliūnas, ši istorija galėjo ir visai neišvysti dienos šviesos. O tai galėjo virsti paskatinimu ir kitiems rajono politikams lakstyti po rajoną prisiliuobus iki žemės graibymo. Juk niekas nesužinos.
Policijos pareigūnui, kuriam nesudrebėjo ranka rašant pažeidimų protokolą įtakingam rajono politikui, meras arba pats V.Rancevas galėtų įteikti padėkos raštą ir premiją. Kad išgelbėjo kažkieno gyvybę, išlaipinęs girtą vairuotoją. Bet, įtariu, nieko neįteiks.
Toliau – dar įdomiau.
V.Rancevas viešai ėmė verkšlenti, kad ši istorija jau vejasi jį kažin kokia iškreipta forma ir vis stiprėja artėjant savivaldos rinkimams. Suprask, viskas čia ne dėl to, kad jis vairavo girtas, o kad rinkimai artėja ir kažkokie niekšai platina apie jį iškreiptas formas.
Dar V.Rancevas rinkėjams paaiškino, kad ne jų reikalas, kodėl ankstų rytą jis jau buvo girtas. Esą neaiškinsiu, nes pasipils negeros interpretacijos.
Tačiau visuomenei tokia žinia kaip tik būtų labai svarbi.
Viso rajono pinigus, milijoninius projektus ir net žmonių likimus valdantis V.Rancevas jau seniai turi įprotį vos atsikėlęs iš lovos maktelti šimtą gramų degtinėlės, todėl jau būtina pradėti kovoti su jo priklausomybėmis? Prieš tai nušalinus nuo darbo, nes priešingu atveju gali ištratinti nežinia kur visą rajono biudžetą. O kaip kitaip suprasti jo nutylėjimus ir slepiamus faktus?
Savivaldybės darbuotojai į administracijos direktoriaus kabinetą turėtų žengti su alkoholio matuokliu ir prieš pasirašant dokumentą prašyti direktoriaus į matuoklį papūsti, nes girto parašas šiaip jau nieko nereiškia.
Rajono meras R.Godeliaus-kas irgi galėjo paieškoti mažiau tragikomiškų paaiškinimų apie savo pavaldinio poelgį.
„Bet ar vienas neteisingas poelgis turi nubraukti visus žmogaus nuveiktus darbus? Ar esame tam, kad tik teistume ir smerktume? Ar patys gyvename be klaidų?“ – netikėtai lyg kunigas bažnyčioje prabilo meras.
Šie žodžiai gražiai bei pakiliai skamba tik dabar, kai kreivodamas gatve girtas V.Rancevas nepaguldė pėsčiųjų perėjoje kokio vaiko. Jūsų, mieli rokiškėnai, vaiko ar senų tėvų.
Ir visai kitaip jie skambėtų, jeigu būtų įvykusi tragedija. Skambėtų ciniškai, net labai ciniškai.
Ir netiesa, kad šioje istorijoje svarbu, kiek promilių politikas pripūtė. Ar svarbu būtų tėvams žinoti ir ar tai juos paguostų, kad jų vaiką gatvėje pražudė tik 0,46 promilių pripūtęs vairuotojas?
Visaip išraitydamas iš tos alkoholio kebeknės savo draugelį, meras R.Godeliauskas melavo, kad V.Rancevas nuoširdžiai gailisi ir net atsiprašė.
V.Rancevo tekste nėra žodžių „nuoširdžiai gailiuosi“ arba bent vieno iš jų. Nebent merui į ausį kažką panašaus yra pašnibždėjęs. V.Rancevas rašo: „O šiandien galiu ir noriu tik atsiprašyti visuomenės.“
Žmogus gali daug ko norėti ir net galėti. Pavyzdžiui, kažkas sako, kad gali kelnes per galvą nusimauti, bet kol to nepadaro, vadinasi, tai ir liko tik jo noruose ir galbūt dar sapnuose.
Dar V.Rancevas jautriai pasiguodė, kad jo „širdis neramiai spurda“. Taip ir turėtų būti, nes paprašius paaiškinti visuomenei savo poelgį, jis ir jo meras staiga lyg pasiutę pradėjo posėdžiauti iki pat ryto ir net nematė reikalo visuomenei ką nors aiškinti. Juk viską nuslėpėme, niekas nieko nežino, ką čia dar aiškinti?
Tada kitą dieną abu lyg šaltu vandeniu perpilti nužengė į šventą realybę ir ta pačia neramia bei spurdančia širdimi sukurpė du tekstus apie tariamą nuoširdų gailestį, jų persekiojimą prieš savivaldos rinkimus ir tai, kad galėjo ir norėjo atsiprašyti, bet taip ir neatsiprašė.