Pirmi tokie liūdni metai
Primityvistine maniera tapyti rokiškiečio Aleksandro Spundzevičiaus paveikslai – tikras lobis akims ir širdžiai.
Itin darbštus dabar jau 92 metų menininkas nuolat dalyvaudavo visokiose parodose, vykdavo į tapytojų plenerus, o šiemet, deja, ataskaitinei Aukštaitijos krašto tautodailininkų parodai nepateikė nė vieno darbo.
„Šie metai pirmi, kai nenutapiau nė vieno paveikslo“, – prisipažįsta jis.
„Ir nebenutapys“, – liūdnokai tarsteli žmona Valerija.
Ji paaiškina, kad čia koją pakišo labai suprastėjęs regėjimas.
„Abu labai knygas skaitydavom, o dabar jis šito jau nebegali“, – apgailestauja.
A.Spundzevičiaus kūryba įvertinta garsiausios šalies primityvistės Monikos Bičiūnienės antrąja premija, jo paveikslų turi Vilniaus nacionalinis dailės muziejus, keletą darbų saugo ir Rokiškio krašto muziejus.
Grožio fone ir karo atšvaitai
Tautodailininkas sako, kad dabar galėtų eksponuoti tik pernai, užpernai ar dar anksčiau nutapytus kūrinius, jų turi nemažai prikaupęs.
Į tą karalystę, kur daug širdies sudėta, A.Spundzevičius mus ir veda.
Siaurais stačiais laiptais kopiam į mansardą, vos spėjame paskui šeimininką.
Du kambariai tikra menų saugykla, ant sienų nėra tuščios vietos.
Palei langą tebestovi molbertas su puspilnėm dažų tūbelėm, ant paletės pūpso sudžiūvę spalvų mišiniai, tebeguli ir teptukai.
Vyras sėdasi ant taburetės priešais molbertą, pakilnoja teptukus.
Visur aplink lietuviškos gamtos peizažai, tik ant sofos pastebime visiškai kitokio stiliaus kūrinį: šliaužianti kruvinais nasrais pabaisa.
„Čia gi Hitleris-Putleris, nutapiau tą dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą“, – paaiškina.
Po kraupiųjų Bučos įvykių, kur užpuolikai sadistiškai kankino ir žudė taikius gyventojus, jis sukūrė ir kitą paveikslą karo tema. Jame pavaizdavo, kaip du rusų kareiviai, ištrypę gėlių darželį, prie namo griuvėsių nušauna moterį. To kūrinio nebeturi – jis buvo eksponuojamas Dainų šventėje ir liko nacionaliniame dailės muziejuje.
Išgarsėjo pagavęs ežero milžiną
„Čia žiemos vaizdas per atodrėkį, ten motina su savo brangiausiu turtu – vaikeliu, žvejai prie Bajorų ežero, stebisi, kad draugas ištraukė didelę žuvį“, – pasakoja apie kiekvieną kūrinio siužetą.
Liaudies meistras patikina, jog žvejų kompaniją nupaišė iš galvos, neatvaizdavo nei savęs, nei sūnų ar anūkų. Spundzevičių šeimą pažįstantys rokiškėnai gal sakytų kitaip, jie paveikslo personažuose ieškotų panašumų į tapytojo artimuosius.
Mat A.Spundzevičius yra aistringas žvejys, Rokiškyje su šeimomis gyvenantys du jo sūnūs taip pat.
Vyresnysis sūnus Romas prieš kelerius metus išgarsėjo Sartų ežere pagavęs milžinišką šamą, svėrusį net 90 kilogramų. Su 2,5 metro ilgio žuvimi žvejys galynėjosi net tris valandas, į krantą vilko kartu su broliu Skirmantu, o laimikį užtempti į kalniuką prie automobilio padėjo net penki vyrai.
Niekada netapė iš natūros
Tapytojas sako, jog labiausiai mėgsta piešti lietuviškus peizažus. Jie atmintin nugulė per 35 darbo metus, kai su benzinvežiu važinėjo po visą šalį.
Yra tekę su automobiliu važiuoti per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, matyti Tatrus ir Alpes, tačiau nei kalnų, nei svetimų šalių peizažų jis nepanoro piešti. Vieną mažą paveiksliuką su kalnais buvo nupaišęs, bet kažkur užmetė.
„Tiek, kiek gamtos gražumų pamačiau važinėdamas po Zarasų, Utenos ir savą kraštą, man užteko visam gyvenimui, juos paišiau su dideliu malonumu, o paišyt svetimų kraštų gamtos nesinorėjo“, – paaiškina.
Kai dirbo, tapė labai mažai, nebuvo laiko, rytais išvažiuodavo su aušra, o grįždavo dažnai su tamsa. Rimtai tapybai aliejiniais dažais atsidėjo tik išėjęs į pensiją.
Vyras pasakoja, kad potraukį piešimui turėjo nuo paauglystės, žurnaluose pamatęs dailės kūrinių reprodukcijas negalėjo atplėšti nuo jų akių, piešti mokėsi jas kopijuodamas, nes tada kitokių galimybių nebuvo. Anuomet piešė spalvotais pieštukais ir vandeniniais dažais.
Kurti vaizduojamąjį meną mokėsi pats, spalvas derino ir kompozicijas dėliojo kaip širdis liepė. Niekada netapė iš natūros. Net M.K.Čiurlionio gatvėje stovintį šeimos namą paišė ne laukan išėjęs, o sėdėdamas mansardoje.
„Ko ten žiūrėt, aš gi mūsų gryčiutę atsimenu“, – juokiasi vyras.
Įtaigios ir su poetiniu užtaisu
Šeimininkas ištraukia kelis paveikslus su žmonėmis.
Juos mums rodo šiek tiek abejodamas, ar verta, mat vienas svečias iš sostinės tokio stiliaus jo kūrinius supeikė, patarė geriau žmonių nepiešti, esą gamta gražiau.
Figūrinės kompozicijos puikios ir spalvomis, ir siužetais.
Kai tapytojas paaiškina jų atsiradimo motyvą, paveikslų įtaigumas dar sustiprėja.
„Paišiau pagal Pauliaus Širvio eiles“, – sako.
Prisipažįsta, jog yra didelis kraštiečio poeto gerbėjas, atmintinai moka beveik visus eilėraščius. Rodo naujausią kūrinį, nutapytą P.Širvio 100-mečio proga. Juo iliustravo vieną mėgstamiausių eilėraščių.
Pirkioj tyliai varvėjo rožančius
Su motulės maldos dusuliais,
O jaunystė netilpo užančiuos,
Rodės ims – ir visa prasiskleis, – padeklamuoja ištrauką, atstojančią paveikslui pavadinimą.
Net keliuose paveiksluose nutapė ir P.Širvį, atsirėmusį į beržą.
Mostelėjęs ranka į miško proskyną, nutviekstą vakarėjančios saulės, taria, jog tai irgi eilėraščio įkvėptas kūrinys, pavadintas citata „Ir nusinešė saulę miškai“.
A.Spundzevičiaus nutapyta iliustracija rašytojo A.Vienuolio „Paskenduolei“ dabar yra nacionalinio dailės muziejaus nuosavybė. Paveiksle pavaizduota scena iš bažnyčios: kunigas nuo klausyklos ką tik nuvarė ašarom apsipylusią Veroniką, ją pašiepia ir pirštais bado laukiantieji išpažinties. Už tą kūrinį liaudies meistras pelnė reikšmingą kūrybinį įvertinimą.
Pyko ant kaimyno ir ant paveikslų
Mokytojos ir mokinės pokalbis mokyklos koridoriuje, mergina prie pilnutėlės kraičių skrynios, kryžkelėje autobuso laukiantis keleivis – visi kūriniai su personažais turi stiprų emocinį užtaisą. Tikrai gerai, kad piešė žmones.
Paveikslas su kryžkele tapytas beveik prieš 50 metų, tai pirmas aliejumi nupieštas darbas.
Pasiteiravus, gal panelė su kraičių skrynia yra žmona Valerija, meistras šypsodamasis purto galvą: žmona neaudė, o ir pozuoti niekad laiko neturėjo.
„Kad mes labai skirtingi, jis paišo viršuj, aš visokių darbų turiu apačioj“, – juokiasi sutuoktinė.
V.Spundzevičienė prisipažįsta, jog iš pradžių, kai vyras visa galva pasinėrė į kūrybą, ji buvo labai nepatenkinta tuo jo užsiėmimu. Sako, tuo laiku nekentusi dviejų dalykų: kaimyno ir vyro dirbtuvės.
„Noriu, kad kur nors važiuotume, svetur pasidairytume, o jis arba žvejot su kaimynu išdumia, arba kaip priklijuotas sėdi prie molberto. Pataisau pietus, tai net valgyt nenulipa, tekdavo šluotkočiu į lubas belsti“, – linksmai pasakoja.
Iš tiesų ji vyrui niekada nepriekaištavo dėl kūrybai atiduoto laiko, mielai lydėdavo jį į parodas, džiaugėsi savo žmogaus sėkme ir pripažinimu.
Dar norėtų nutapyti ir žmonos portretą
„Mano tėviškė Zyboliai, prie Moškėnų piliakalnio. Va, čia savas kaimas, kai pavasarį pirmąkart išleidžiam gyvulius pasiganyt, avelė, ėriukai, arklys ir gryčiukė ant kalniuko“, – rodo į saulėtą vaizdą, nutapytą iš atminties.
Sodybų yra pripiešęs daug, tik ne savų. Vienu metu rokiškėnai A.Spundzevičiui vis nešė nuotraukas su gimtaisiais namais ir prašė juos nupiešti. Paskui toji mada atslūgo.
Tautodailininko 80-mečio proga Rokiškio krašto muziejuje buvo surengta jo personalinė paroda, vėliau ekspozicija keliavo po visą šalį.
Pašnekovas pasidžiaugia, kad vienas sūnus irgi gerai piešia, tik to gabumo lavinti nenori.
„Būdamas dvyliktokas visų klasiokų portretus nupiešė, mokytoja kvietė mokytis menų, bet jis atšovė: negi aš mergiotė? Jam mat paišyti sarmata“, – stebisi tėvas.
Spundzevičiai pasidžiaugia, kad santykiai su sūnumis ir jų šeimomis puikūs, abu gyvena netoliese ir kasdien aplanko, sostinėje įsikūrę 4 anūkai irgi dažai užsuka pas senelius.
Tapytojas skėsteli rankom, tiek visko piešė, o nė vieno šeimynykščio portreto taip ir nesukūrė.
Dabar svarsto, galgi dar susikaups ir sės kartą prie drobės, kad bent jau žmonos atvaizdą nutapytų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rokiškietis tautodailininkas A.Spundzevičius nuoširdžiai sutiko svečius, o paskui ir išlydėjo.
2. Spundzevičių pora kartu daug patyrė, tad vyras apgailestauja neprisirengęs nutapyti žmonos portreto.
A.Švelnos nuotraukos
