Siuntę į Slaugos ligoninę
Panevėžietei Aušrai Lukoševičiūtei praėjusių metų pabaiga buvo labai sunki. Nuo pat spalio, kai tėvas Vytautas Lukoševičius buvo paguldytas į Respublikinę Panevėžio ligoninę, jai tekę kovoti už tai, kad jam būtų suteikta reikiama pagalba, priežiūra.
Ir kai jau atrodė, kad įdėtos didžiulės pastangos davė rezultatų, padaryta operacija, užklupo baisiausia akimirka – tėvo mirtis.
Tėvas mirė dar neišrašytas iš ligoninės, per pačias Kalėdas.
Dabar, mintimis peržvelgdama tą skausmingą laiką, moteris lieka prie tos pačios minties – medikai ne viską padarė ar per vėlai padarė, kad jos tėvas gyventų.
Pagrindinė priežastis, kodėl į jos tėvą ir jo negalavimus buvo pažiūrėta pro pirštus, moters įsitikinimu, buvo tai, kad tėvui buvo 75 metai ir silpna širdis. Apyjauniams medikams tai jau, matyt, atrodžiusi beviltiška senatvės būklė. Ir užuot gelbėję vyrą, jie pasirinkę atsikratymą juo – siuntę į Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę.
Tik dukrai pakėlus vėją, tos minties buvę atsisakyta ir jau esą rimčiau pažiūrėta į ligos diagnozavimą ir gydymą. Susiruošta ir operacijai, nors, dukters manymu, smarkiai pavėluotai.
Matė, kad eina tik blogyn
Į Panevėžio ligoninės priimamąjį ji atlydėjo tėvą spalio 8 dieną prasidėjus pilvo skausmams. Negaluojantis vyras į ligoninės pastatą įėjo savomis kojomis, kuo puikiausiai protavo, paaiškino gydytojui, kas skauda.
Nustačius ūmų tulžies pūslės uždegimą, vyras buvo paguldytas į Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyrių, bet ten prasidėję keisti dalykai.
Pasak dukters, po kelių savaičių gydymo tėvas tapo nebepasikeliančiu iš patalo, aptemusios sąmonės ligoniu, nuolat slopinamu stipriais psichotropiniais vaistais. Vienu metu personalas jį net pririšdavęs prie lovos.
Viltis, kad tulžies pūslės uždegimas bus išgydytas ir tėvą ji parsiveš namo sveiką, sparčiai blėso.
Panevėžietė teigė, kad tėvą ji lankė bei jo sveikata domėjosi kasdien ir akivaizdžiai matė, jog ligonis ne sveiksta, o eina vis blogyn.
Paklaususi gydančio chirurgo Tado Kaminsko, kaip tėvas gydomas, ji gavo atsaką, jog ligonis gydomas antibiotikais ir į pilvą leidžiamais plečiančiaisiais vaistais.
Kelis kartus ji tėvą rado pririštą prie lovos. Slaugytoja paaiškino, kad ligonis darėsi neramus ir piktas, nusidraskė kateterius, todėl teko „fiksuoti“. Esą nieko čia tokio. Kartą tėvą ji pati atrišo, kitąkart, jai pasirodžius, ligonį išlaisvino slaugytoja.
Guodėsi, kad pririšo lyg šunį
Tėvas tuo metu buvo dar sąmoningas, kalbėjo.
„Va, pririšo mane kaip šunį“, – guodęsis dukrai.
Kiek naktų tėvas buvo pririštas, duktė gali tik spėlioti.
Netrukus ji tėvą rado jau aptemusios sąmonės. Duktė teigė, kad palatoje buvusi slaugytoja pasakė, jog pacientui leidžiami stiprūs psichotropikai, juos paskyrė psichiatras.
„Abejoju, ar tų vaistų reikėjo, galbūt nuo jų atsirado delyras – sąmonės aptemimas, haliucinacijos, nesamų daiktų matymas. Dar atsirado stuporas – kūno sustingimo būsena“, – pasakojo moteris.
Po tų vaistų ligonis jau nebekalbėjo ir nebevaikščiojo.
„Jam anksčiau niekada nebuvo sutrikusi psichika, iki tol jis buvo šviesaus proto, labai daug skaitė, pastaruoju metu rimtas istorines knygas. Kuo buvo gydytas, kad staiga išprotėjo? Gal vaistai tarpusavyje nederėjo, gal dozės ne tos?“ – svarstė pašnekovė.
Klausė diagnozės, o išgirdo, kad visai „nupušęs“
Spalio 20 dieną gydantis chirurgas paskambinęs A.Lukoševičiūtei ir pranešęs, kad jau paruošti dokumentai – pacientas siunčiamas į Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę.
„Užprotestavau, nedaviau tam sutikimo, tuojau ligoninės vadovybei nusiunčiau ir raštišką protestą“, –
pasakojo moteris įsitikinusi, kad tėvą reikėjo gydyti, o ne nurašyti kaip seną ir beviltišką.
Baimindamasi, kad tėvo neišgabentų ten, kur jis jau nesulauks jokio gydymo, ir nebežinodama ko griebtis, moteris paskambino ir vienos televizijos laidos rengėjams.
Tam ją paskatinęs ir pokalbis su gydytoju. Paklaustas apie tėvo diagnozę, gydytojas taręs, jog nežino. Dar pridėjęs, kad savo sritį jie išgydę – pacientas sveikas, jo kraujo tyrimai net geresni nei jo, daktaro. Galop pabaigęs, kad žmogus tiesiog nupušęs, tad reikalinga tik slauga.
„Į tai aš jam pasakiau, kad situacija susidomėjo žurnalistai, ir nuo tada mūsų bendravimas nutrūko“, – pasakojo duktė.
Gydytojas liepęs jai bendrauti su juo tik per administraciją.
Viešumas kartais pajudina
A.Lukoševičiūtė kreipėsi į ligoninės direktoriaus pavaduotoją Darių Kriuką.
Iš jo moteris pirmiausia išgirdusi priekaištus, kam grasina ligoninei žurnalistais, nes ne žurnalistai ligas gydo.
„Aš atsakiau jam, kad viešumas kartais pajudina sistemą“, – prisiminė pokalbį.
Po pokalbio su direktoriaus pavaduotoju siuntimas į slaugą nebuvęs atšauktas.
„Po jo paskambino skyriaus vedėjas ir dar kartą pasakė, kad siųs tėvą į slaugą ir be mano sutikimo. Slaugą pristabdė tik atlikti išsamesni tyrimai“, – pasakojo moteris.
Palatos gydytojas su ja jau nebekalbėjęs, atsakęs per slaugytoją, kad slauga atšaukta, tai ir gauti prašomą ligos istoriją nepriklauso, gali per e. sveikatą nusikopijuoti.
Prisijungusi prie tėvo paskyros e. sveikatoje, moteris labai nustebo.
Pasirodo, jam dar buvo diagnozuota ir hiperbolemija – organizmo perpildymas skysčiais. Tada labiau pasidomėjo, ką tai reiškia, ir susidarė nuomonę, kad taip atsitikę nuo padaugintų lašelinių. Dėl to ištinusios kojos, atsirado edemos, gydymui skirti diuretikai ir širdies vaistai.
Širdis esą „kaip kaliošas“
Spalio pabaigoje A.Lukoševičiūtė sulaukė skyriaus vedėjo Irmanto Grubinsko skambučio. Jis informavo, kad ligonis išvežtas į reanimaciją.
Nubėgusi į ligoninę, iš reanimacijos medikų ji sužinojo, kad pacientas čia pateko dėl neaiškios kilmės uždegimo, netgi buvo įtariama, kad nebeveikia inkstai. Šįkart – dėl skysčių trūkumo.
Pasak pašnekovės, reanimatologai buvo kalbesni. Jie paaiškino, kad ligonį delsta operuoti – pašalinti tulžies pūslės akmenis, nes jis kenčia nuo prieširdžių virpėjimo ir širdies nepakankamumo, galįs neištverti gijimo proceso. Akmenys latakų neužkimšę, tad tulžies nutekėjimas vykstąs. Betgi kraujo tyrimas parodė, kad atsinaujino tulžies pūslės uždegimas, galbūt todėl, kad per anksti buvę nutraukti antibiotikai.
Gydytojas dar pridūrė, jog paciento širdis labai jau susidėvėjusi. Kita medikė apibūdino dar vaizdingiau: kaip kaliošas.
Toks leksikonas kenčiančią dukterį užgavo. Ji ir pati žinojo, kad tėvo širdis silpna.
Po trijų parų tėvo būklė smarkiai pagerėjo, esą inkstai jau gerai veikia. Ligonis pažvalėjo, ėmė kalbėti, tad buvo grąžintas į skyrių.
Bet netrukus jis vėl atrodė aptemusios sąmonės. Skyriaus vedėjas paaiškino, kad būklę lėmė infekcijos, persirgtos ligos ir metai.
Kovojo iki pat paskutinio
„Pacientas turi teisę pasirinkti gydymo įstaigą, ligoninės vadovams raštu parašiau motyvuotą prašymą tėvą perkelti kitur, kad ir į Vilnių. Atsakymo nesulaukiau“, – tęsė pasakojimą duktė.
Ji raštu kreipėsi į ligoninės administraciją su daugybe klausimų, ligoninės administracija atsakė pradėjusi vidinį tyrimą.
Tuo metu ligonio būklė blogėjo, medikams reikėjo apsispręsti – ir jie ryžosi tulžies pūslės operacijai, rado akmenį ir pašalino jį kartu su tulžies pūsle.
Ligonis operaciją atlaikė, jo būklė ėmė gerėti. Tačiau labai pamažu.
Skyriaus gydytojas esą susirengęs vėl tam pačiam – siųsti į Slaugos ligoninę. Ji toliau kovojusi, siekusi tęsti rimtą gydymą.
Kai ligonio būklė ėmė blogėti, jis vėl pateko į reanimaciją. Galop viskas baigėsi mirtimi.
„Mirė tėtis reanimacijoje. Galiu parašyti, dėl ko. Dėl suprastėjusios mitybos tėvui buvo įstatyta gastrostoma – vamzdelis per pilvo ertmę į skrandį. Per jį buvo maitinama. Tačiau nesužiūrėta. Dvi dienas prieš reanimaciją tėvas kankinosi nuo didelių pilvo skausmų, vis prarasdavo sąmonę. Bet mano prašymai atkreipti į tai dėmesį liko be atsako. Nutiko štai kas – vamzdelis atitrūko nuo skrandžio, ir tas dienas tėvui pylė maistą tiesiog į pilvo ertmę. Nuo to – peritonitas, sepsinis šokas, daugybinis organų nepakankamumas. Jis tiesiog to neatlaikė, buvo pernelyg išsekęs. Medikų aplaidumas? Taip“, – teigė redakcijai duktė.
Mirties liudijime nurodytos būtent šios mirties priežastys, o pagrindinė liga, sukėlusi mirtį, – tulžies pūslės akmenligė.
Atsakymas – tik formalus
Iš Respublikinės Panevėžio ligoninės paaiškinimo apie šį atvejį nepavyko gauti, nors domėjomės tuo dar ligoniui gyvam esant ir po jo mirties.
Ligoninės atstovai, kaip jau tapo norma, pranešė besivadovaujantys teisės aktais, o jie draudžia teikti informaciją be ligonio ar jo įgalioto asmens sutikimo.
„Pažymime, kad visi ligoninės pacientai gydomi vadovaujantis medicinos ir etikos principais, individualiai įvertinant jų būklę bei taikant tinkamas gydymo priemones. Ligoninės personalas visais atvejais stengiasi užtikrinti pacientų saugumą, orumą ir kokybišką gydymą, nepriklausomai nuo paciento amžiaus ar sveikatos būklės“, – buvo rašoma atsakyme.
Dar buvo nurodyta, kad ligoninės administracija dėl šio ligonio gydymo atlieka vidinį tyrimą. Atsakymas paciento artimiesiems būsiąs pateiktas po šio tyrimo.
Išties, atsakymą ligonio duktė gavo. Bet jis nebuvo pavadintas vidinio tyrimo išvadomis, o tiesiog „Dėl informacijos pateikimo“.
Rašte nurodoma, kad išanalizuoti medicininiai įrašai ir pateikiamos išvados. Išvados – tai 6 punktai, kur medicininiais terminais nupasakojama, kokios būklės pacientas paguldytas į ligoninę, kodėl skirti raminamieji, kodėl buvo „fiksuojamas“ (nurodyti anksčiau patirti du smegenų infarktai), taip pat – kas padaryta per operaciją.
Įvertinimo, ar viskas buvo daroma teisingai, nebuvo.
Paskutiniu punktu paaiškinta, kad į Slaugos ligoninę yra siunčiama tik suderinus su pačiu ligoniu arba jam atstovaujančiu asmeniu.
Į nusiųstus klausimus gavome atsakymą, kad, vadovaujantis įstatymais, atsakymo nebus.
Prierašas po nuotrauka:
V.Lukoševičius, anot dukters, iki akmenligės priepuolio buvo gyvybingas, skaitė rimtas istorines knygas.
Nuotr. iš A.Lukoševičiūtės albumo
