Žaisdavo šalia per repeticijas
„Ar sunkus mano darbas?.. Nežinau. Labai įdomus. Gera dirbti teatre, jausti jo atmosferą, jaudulį prieš išėjimą į sceną“, – kalbėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Jolita Skukauskaitė.
Jau penkeri metai apie vaidmenis ji mąsto ir savo namuose Miežiškiuose. Ten aktorė įsikūrė su dabar jau penktoke dukra Morta. Ten jas ir aplankėme.
Paprašyta papasakoti, nuo ko prasideda spektaklis, J.Skukauskaitė sakė, kad nuo užstalinio skaitymo. Visai kaip rodoma kino filmuose – ratu susėdę aktoriai skaito dialogus, analizuoja ir tik po kurio laiko bando improvizuoti.
Šią kūrybinę virtuvę puikiai pažįsta ir Morta. Jos tėvas jau šviesaus atminimo Almantas Vaišnys taip pat buvo aktorius, daug kam žinomas iš televizijos serialų.
„Morta buvo dar visai mažytė, kai statėme spektaklį „Hotel Universalis“. Per repeticijas paklodavome antklodžių, pasodindavome, ir ji žaisdavo. Matė visą spektaklio eigą – nuo pradžios iki galo“, – šypsojosi šeimininkė.
Mergaitė pasidžiaugė, kad ir pati išbandė sceną. Ji lankė teatro būrelį, o Jono Vaitkaus spektaklį „Tie metai“ rodė tėvams, seneliams ir draugams.
Mėgsta rimtus spektaklius
Kaip, auginant vaiką ir gyvenant toliau nuo miesto, suderinti savo vakarinį darbo grafiką?
„Morta jau pasilieka ir ilguosiuose spektakliuose, tad dažnai namo grįžtame kartu“, – atsakė J.Skukauskaitė.
Ji džiaugėsi, kad dukra pamėgusi ir sudėtingus spektaklius. Pavyzdžiui, mergaitė labai nuliūdo, kai buvo nuspręsta neberodyti „Camino Real“ spektaklio pagal vieno garsiausių amerikiečių dramaturgų Tenesio Viljamso pjesę. Šis kūrinys ir užsienyje statomas itin retai, o Lietuvoje pirmą kartą su panevėžiečiais aktoriais jį ryžosi statyti jaunas režisierius Jonas Kuprevičius.
Nustebus, kad šis spektaklis sudėtingas ir suaugusiems žiūrovams, pašnekovė svarstė, kad Morta pamėgsta atskiras scenas ir vaidmenis, ypač – mamos.
O tarp Mortos mėgstamiausių spektaklių yra Aleksandro Špilevojaus „Makbetas“ ir „Sala, kurios nėra“. Kiek kartų mergaitė pastarojo nematė, galima būtų suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
Per „Makbetą“ ji kaskart apsipila ašaromis, kai nužudoma mamos vaidinama herojė Ledi Makduf.
J.Skukauskaitei abu šie spektakliai irgi prie širdies.
„Abu vaidmenys su savo aura. „Makbetą“ vaidindami siaurojo geležinkelio depe – kitokioje erdvėje, ir mes tampame kitokie, kitas ritmas, ritualai... „Sala, kurios nėra“ pasakoja apie maestro Miltinį, jame nereali muzika, daug veiksmo scenoje ir užkulisiuose. Ir pati dažnai nubraukiu ašarą“, – emocijų neslėpė pašnekovė.
Prieš akis – baltas lapas
J.Skukauskaitei yra tekę patirti ir tokį nutikimą, kai atmintis iškrėtė piktą pokštą taip netikėtai, kad iš jaudulio ėmė virpėti kojos.
Pašnekovė prisiminė žiūrovų ir teatralų puikiai įvertintą, bet jau retokai rodomą „Irano konferenciją“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. Be jos, Emmos Scmidt-Poulsen vaidmenį atlieka ir Toma Razmislavičiūtė, tad tuo rečiau tenka išeiti į sceną.
Aktoriai šiame spektaklyje sėdi ant kėdžių, paeiliui kiekvienas atsistoja, prisistato ir sako savo dialogus.
„Atėjo mano eilė. Einu prie mikrofono ir staiga suvokiu, kad prieš akis – baltas lapas. Šimtus kartų kartotas tekstas, bet nieko nepamenu – nei savo herojės vardo, nei pavardės“, – dabar jau juokėsi aktorė.
Pasisveikinusi su žiūrovais, ji padarė ilgoką pauzę, reikšmingai žvelgdama į konferencijos vedėją vaidinusį Laimutį Sėdžių, jam linktelėjo.
To pakako, kad atsitokėtų, bet aktorei atrodė, kad prasmegs skradžiai žemę.
Ji yra stebėjusi šį spektaklį su žiūrovais, kai vaidino dublerė. Padarė didžiulį įspūdį.
Aktorė prisiminė atvejį ir iš ankstesnių laikų, kai gastrolėse rodė Samuilo Maršako „Katės namus“. Ilgame pasirodymų maratone aktoriai išvargo taip, kad užteko kažkokio nekalto mažmožio – ir visi prapliupo juoktis. Be aiškios priežasties ir visai ne pagal scenarijų, bet nuoširdžiai.
O gal ir visai graži?
Moterys nenori atrodyti bjauriai, tad ar sudėtinga aktorei scenoje vaidinti piktus, negražius personažus?
J.Skukauskaitė papurtė galvą ir paminėjo Ponios Gaskoin vaidmenį spektaklyje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“.
„Ryškiai mėlyni akių šešėliai, raudonos lūpos, o jau šukuosena! Išskirtinai moteriškos formos... Na, nežinau, o gal ir visai graži“, – smagiai juokėsi.
Jai kiekvienas spektaklis yra mielas, visuose vaidina su džiaugsmu, vaidmenys – kaip mylimiausi kūdikiai. Bet išskirtinis – Algirdo Latėno režisuotas „Aprengėjas“ – apie žmones, kurie dirba teatro užkulisiuose. Aktorei jis ypač brangus ir dėl to, kad A.Latėnas buvo jos kurso vadovas Muzikos ir teatro akademijoje.
Tuomet buvo renkamas eksperimentinis kursas jos gimtojo miesto Utenos teatrui.
J.Skukauskaitė prisiminė, kad mokykloje vesdavo įvairius renginius, bet apie aktorystę nesvajodavo. Ji ketino tapti veterinare arba pradinių klasių mokytoja.
Ir štai prieš egzaminus auklėtoja paklausė, ar nepabandytų patekti į šį kursą.
„Tuomet net sutrikau, nes apie aktorystę anksčiau nubuvau net ir susimąsčiusi“, – šypsojosi pašnekovė.
Bet patarimą ji įsidėmėjo. Apsvarstė ir pabandė.
Visus kvietė į Panevėžį
J.Skukauskaitė prisiminė, kad akademijoje gavo daugybę ne tik teatrui, bet ir gyvenimui reikalingų pamokų.
Kurso vadovai A.Latėnas ir Algė Savickaitė jaunuolius globojo lyg viščiukus.
„Savickaitė per vieną iš pirmų-jų paskaitų liepė atsinešti, pastatyti kėdę ir atsisėsti. Smulkmena?
Bet ar visi sugebame tai padaryti elegantiškai, be menkiausio garso?“ – šypsojosi pašnekovė.
Studijuodama akademijoje ji susipažino su būsimuoju vyru A.Vaišniu. Bet kol mokslus baigė, Utenos teatras buvo panaikintas, todėl visas kursas buvo pakviestas į Panevėžį.
Iškart po studijų į Juozo Miltinio dramos teatrą atvyko 4 jos kursiokai, o po metų – ir pati J.Skukauskaitė su A.Vaišniu.
„Latėnas yra sakęs, kad geras scenos partneris – brangiau už auksą, jis pagelbės bet kurioje situacijoje. Almantą už tai labai vertinau“, – kalbėjo aktorė.
Ir dabar Panevėžio teatre tebedirba kurso bičiuliai Donatas Kalkauskas ir Vita Šiaučiūnaitė.
J.Skukauskaitė džiaugėsi teatro bendruomenės vieningumu – ne tik aktoriais, vadovais, bet ir visais darbuotojais, prireikus kaipmat atskubančiais į pagalbą.
Ramina dūkstantys gyvūnai
Paklausta, ar diena prieš spektaklį būna kuo nors ypatinga, J.Skukauskaitė sakė, kad – kitokia, be mintis blaškančių buitinių rūpesčių. Pavyzdžiui, žolės tądien nepjauna.
O ar sunku iš vaidmens išeiti? Ypač jeigu herojaus likimas tragiškas?
Aktorei – nesunku. Spektaklis pasibaigia scenoje – baigiasi ir vaidmuo.
Netgi akademijoje dėstytojai sprendžia, ar verta aktorystę studijuoti tiems jaunuoliams, kurie nesusitvarko su savo jausmais ir kuriems nesiseka po vaidmens tęsti savo, o ne vaidinamo herojaus, gyvenimą.
J.Skukauskaitė atviravo, kad tokiame neeiliniame darbe neišvengiamai būna ir nuovargio, nepasitikėjimo savimi, abejonių savo talentu. Ypač jei nesiseka suvaidinti taip, kaip to nori režisierius.
„Tuomet save kritikuoji, kad kažko nesupranti, nemoki... Bet ne iki nagų graužimo, juk visko išmokstama, viskas padaroma“, – kalbėjo aktorė.
Mintis susidėlioti, nurimti padeda ir ištikimiausieji draugai – dvi katės, du šunys, netgi ežiukas, atpuškuojantis palakti pieno.
Stebėti juos iš šono – kaip dūksta, pykstasi ir taikosi, – visai kaip žmonės, yra tikra atgaiva.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Juozo Miltinio dramos teatro aktorei J.Skukauskaitei kiekvienas spektaklis yra kaip kūdikis, todėl visuose vaidinti smagu. A.Švelnos nuotr.
2. Spektaklis „Hotel Universalis“ – apie brandą, vaikų ir tėvų santykius.
3. Spektaklyje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ režisierius Agnius Jankevičius siūlo į autizmo spektro sutrikimą turintį jaunuolį pažvelgti kitų akimis (J.Skukauskaitė – antra iš kairės).
4. Dalyvaujant teatro piknike reikia nepamiršti pledų, užkandžių ir geros nuotaikos.
5. O gal visai graži Ponia Gaskoin?
6. Spektakliui „Tie metai“ Morta apsirengė sceniniais rūbais.
7. Teatro užkulisius atskleidžiantis „Aprengėjas“ J.Skukauskaitei yra vienas brangiausių spektaklių.
J.Miltinio dramos teatro nuotraukos
