– Paprastai savo gyvenimo metus skaičiuojame pagal mums svarbius įvykius, pavyzdžiui, savo atžalų metus ar į kelintą klasę jie pradėjo eiti. Ar jūsų matas – tai Rokiškio klasikinės muzikos festivalis? Juk šiemet vyko 19-asis. Skaičius įspūdingas.
Justina: Pradėjome būdamos dar labai jaunos, iki 10-ojo festivalio viskas vyko labai natūraliai. O dabar jau pačios stebimės, kai apie skaičių pagalvojame. Tiek metų mes lydim festivalį, o jis – mus, taip smarkiai jis įaugo į Rokiškio kultūrinį gyvenimą. Mūsų vaikai jaunesni už festivalį.
– Ar kasmet organizuoti festivalį, rūpintis vis nauja programa, atlikėjais vis dar smagu kaip ir pirmaisiais metais? Ar tai ilgainiui netampa prievole, įsipareigojimu?
Simona: Betgi nėra blogai jaustis įpareigotai, ypač kai esi laukiamas. Pačioms norisi pradėto darbo tęstinumo, turime tam energijos. Antra vertus, jei jėgų pritrūksta, jų suteikia rokiškėnai – gražūs žodžiai, palinkėjimai, klausimai apie kitą festivalį nuteikia maloniai, vėl norisi juos džiuginti renginiais, ne tik koncertais.
Šiemet, be koncertų Krašto muziejuje, muziejaus parke, Rokiškio Šv. Mato ir rajono miestelių bažnyčiose, vyko ir Artūro Morozovo knygos pristatymas, Gailės Garnelytės filmo premjera. Spektaklį visai šeimai rodė Kronopio klounas – Mariano Gedvilas.
Sužavėjo viena žiūrovė, kuomet įsitraukė į klouno pasirodymą. Pastebėjome, kad ji lankosi visuose festivalio renginiuose.
Justina: Kronopio klouno pasirodymas – tai muzika be žodžių, be kalbos barjero, vien judesiu. Džiaugiuosi, kad renginiai ir muzika – modernūs, šiuolaikiniai. Sutinku su Simona, kad rokiškėnai mus įkvepia, o mes – juos.
Būna, mes irgi įklimpstame į buitį, kasdienius rūpesčius, didžiulius muzikinius projektus. Bet kažkuriuo momentu galvoje ima siausti, kaip anglai sako, smegenų audra. Mintys vis sukasi apie festivalį.
Per šitiek metų Rokiškyje surengta daugybė koncertų, čia pasirodė daugelis geriausių atlikėjų, o norisi vėl stebinti. Kiekvienas festivalis ir koncertas būna vis kitoks.
– Šiemet koncertas „Ave Marija. Šviesos ir maldos muzika“ vyko Obelių Šv. Onos ir Salų Šv. Kryžiaus bažnyčiose. Atlikėjai ir kūriniai tie patys, nejaugi koncertai – skirtingi?
Justina: Visiškai skirtingi. Vienas vyko iš ryto nuostabioje bažnyčioje su saulės spinduliais į veidą, kitas – po pietų su ežero vaizdu, plytinčiu horizontu ir tokia ramybe, kokią seniai bebuvau patyrusi.
Kita nuotaika, kita vieta – ir muzika kitaip skambėjo. Tarpusavyje nesitarę į antrą koncertą muzikantai atvykome persirengę kitus drabužius.
Buvo klausytojų, kurie dalyvavo abiejuose koncertuose. Ir jie išėjo gavę kitokią patirtį.
– Klausant klasikinio kūrinio kartais kyla mintis, kokie jūs laimingi galėdami atlikti tokio grožio muziką. O gal kaip tik atvirkščiai? Gal kartojant ir kartojant kūrinys įgrysta, nusibosta?
Simona: Nepabosta. Tai kaip vasara žmogaus gyvenime. Ji kasmet kartojasi, žinome, kas tai yra, bet mums keičiantis ji irgi vis kitokia. Arba kaip Kalėdos – švenčiame kasmet, bet vienodų nebūna. Arba kaip knyga – paauglystėje įsidėmime vienus dalykus, jaunystėje sukrečia kiti, vėliau surandame iki tol nepastebėtus niuansus.
Grojant tą patį kūrinį nebent kyla klausimas sau pačiai, kaip dar kitaip galėčiau jį atlikti. Padarau pertrauką, įkvėpimo ieškau knygose, muzikoje, gamtoje. Muzika – kaip gyvas organizmas, nuolat keičiasi, ir tai yra džiugu.
Justina: Kūrinio nekartojame vien dėl kartojimo, tai ne daugybos lentelė. Kartojame tam, kad pagerintume – intonaciją, garsą, artikuliaciją…
– Kultūrininkai kartais replikuoja, kad žiūrovai nevertina to, ką gauna veltui... Turbūt nepritariate, nes dauguma festivalio renginių nemokami.
Justina: Be rėmėjų nebūtų nemokamų renginių. Bilietų klausimas – nuolat ant stalo, nuolat svarstomas. Esu tas akmuo kojinėje, kai einant skauda, bet esu įsitikinusi, kad renginio kokybė niekaip nesusijusi su pinigais. Be to, už renginius muzikantai gauna atlygį. Tik moka ne žiūrovai, o mūsų surasti rėmėjai.
Į porą renginių buvo bilietai iki 8 eurų. Kaina labiau simbolinė, bet padeda suvaldyti klausytojų srautus.
Prieš kelerius metus surinkome lėšų Krašto muziejaus fortepijono restauracijai. Tų pinigų pakako, todėl šiųmetes lėšas panaudosime kitam kilniam reikalui. Tai dar nebaigta derinti, todėl negaliu sakyti kam.
– Judvi ne tik organizuojate festivalį, bet ir pačios grojate koncertuose. Ar buvo tokie metai, kad būtumėte nepasirodžiusios?
Simona: Dar nebuvo, bet gal bus.
Justina: Labai daug kalbame apie tai. Kai sumanėme rengti festivalį, pradėjome nuo savęs ir žmonių, kurie mus supo. Visus šiuos metus išlaikėme jaukią kolegišką draugystę. Šalia nuolat buvo žmonės, kuriais tikime. Žinome, kad tai puikūs muzikantai, atlikėjai. Ir rokiškėnai ėmė pasitikėti, kad koncertas bus puikus, net jeigu jie iki tol nebuvo girdėję kūrinio, nieko nežinojo apie atlikėjus.
Grojame kartu, nes mudvi pirmiausia muzikantės.
– Ar turite dar ir kitokių veiklų? Ar tai įmanoma, juk muzikantų gyvenimas ir taip pašėlęs – repeticijos, koncertai, gastrolės.
Simona: Aš pirmiausia esu pianistė, Justina – smuikininkė, bet turime imtis visko, kas susiję su festivaliu – vadybos, prodiusavimo... Daug organizacinių iššūkių.
Be to, esu mokytoja Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Justina: Jei palėpėje užsidaręs grosi, tai niekas apie tave ir nesužinos. Reikia turėti ir kūrybinės erdvės, ir užsidegimo pasirodyti koncertuose.
Festivalio organizacinis darbas – beprotiškas ir didelis. Dar išleidome knygą „Žvėrių karnavalas“, dirbome su dailininkais, fotografais. Norisi išmokti vis daugiau.
– Užsiminėte apie festivalio organizacinius rūpesčius. Nejaugi neturite komandos? Juk surasti muzikantus jau yra darbas, tai nejaugi ir už kitką atsakingos judvi? Kaip tam randate laiko?
Simona: Mes su Justina esame branduolys, kaip medžio šaknys. Sugalvojame programą, dalyvius, numatome renginių vietas, tuomet imame kalbėtis apie galimybes, užimtumą. Atsiranda, kas padeda suvežti daiktus, sustato sceną, prijungia kolonėles. Jie – kaip tie maži lapeliai, kurie užpildo medį.
Justina: Laiko visiems trūksta, mums taip pat. Abi auginame po du sūnus, kaip muzikantės esame labai užimtos, aš gyvenu Paryžiuje. Bet mudvi su Simona taip gerai pažįstame viena kitą, kad viskas natūraliai dėliojasi – kada kuri gali, ta ir daro. Kažkam įsilieti į mūsų duetą būtų sudėtinga.
Bet taip, yra daug geranoriškų žmonių, kurie prisideda prie šitos puokštės.
– Lengva sutarti su žmogumi, kai neturi bendrų darbų, rūpesčių, o čia jų – per akis. Vadinasi, festivaliu sėkmingai atlaikėte seserystės išbandymus?
Justina: Mūsų kasdienybė kaip lazanija, kaip tortas – pjauni sluoksniais... Kartais būna sunkiau, kartais lengviau, bet mes pačios to norėjome. Tai gyvenimo dovana mums, likimo duota galimybė.
– Prisiminkite, kuriai iš jūsų ir kaip kilo idėja organizuoti patį pirmą festivalį.
Simona: Tikrai ne man... (Juokiasi.)
Justina: Esu labai spontaniška, o kartu ir organizuota. Vieną rytą Paryžiuje atsikėliau ir pagalvojau, kaip gera grįžti į mamos sodą Rokiškyje. Ne tiek daug šiame mieste su Simona gyvenome, anksti išvykome mokytis į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, bet mūsų šaknys – ten.
Tuomet, prieš 20 metų, tokiuose miestuose kultūros renginių buvo tikrai nedaug. Pamąsčiau, aš juk mokausi Paryžiuje, menas – mano duona, juk galiu visu tuo pasidalinti!
Su Simona susitikdavome Rokiškyje, tai nusprendėme pabandyti būtent ten.
Taigi festivalis gimė iš didelio noro, kad žmonės mūsų gimtosiose vietose galėtų džiaugtis muzika, menu.
– Simona, ar dažniau grįžtate pas mamą iš Vilniaus nei Justina iš Paryžiaus? Šiais laikais atstumas tarsi nebeegzistuoja…
Simona: Dažniau, tai natūralu. Tik dvi valandos kelio – ir aš namuose.
Bet dažnai grįžta ir Justina. Mūsų vaikai kartu basi žaidžia sode futbolą, tuo primena mūsų su Justina vaikystę. Vaikų laikas, praleistas kartu ir su močiute, labai brangus.
Per festivalius mama būna lyg vanduo – nematoma, bet gyvybiškai svarbi. O taip pat ji siuva mums sceninius drabužius.
Buvo metas, kai dalyviai pas mus gyvendavo, mama juos priimdavo, maitindavo. Vėliau – mūsų 4 vaikai, ir visus apglėbdavo, kiekvienu pasirūpindavo.
Dabar jau vaikai ūgtelėjo, ir mama galų gale išmoko per koncertą ne dėl mūsų jaudintis, o pabūti tą valandą su muzika.
Justina: Yra buvę, kai po koncerto mama prisipažino, kad nervinosi visą laiką, nes matė iš sijono išlindusį siūlą. (Juokiasi.)
Iš tiesų, yra nematomoji festivalio pusė, tai, kas vyksta namuose. Yra buvę, kad prieš mano pasirodymą sūnus uždėjo ranką ant įkaitusios viryklės. Į sceną ėjau grįžusi iš ligoninės, kūnas virpėjo, bet nepasakysi klausytojams: „Jaučiuosi tragiškai, labai bloga diena, tad truputį prisėsiu.“
O mama matė mane scenoje besišypsančią ir išgyveno tiek dėl manęs, tiek dėl anūko. Ji kaip sugertukas – džiaugsmų ir nesėkmių. Bet dabar jau išmoko mėgautis muzika.
Mūsų sūnūs – nuo 4 iki 9 metų – taip pat dalyvauja koncertuose. Tik tuomet, jeigu pavargę ar ima vienas kitą niurkyti (juokiasi), nebedraudžiame išeiti.
– Veikiausiai jie taps muzikantai kaip ir judvi?
Simona: Jų svajonės tapti geriausiu futbolininku ar krepšininku.
Justina: Bet visi groja kokiu nors instrumentu. Tai žmogaus kultūros, išsilavinimo dalis.
– Ar jaudinatės grodamos kraštiečiams?
Simona: Anglai turi žodį, apibūdinantį ne jaudinimąsi, o džiugų jaudulį. Tai kaip drugelio virpėjimas, jis malonus.
Justina: Nebėra tos baimės, kai rankos būna šaltos, pila prakaitas, kai neužmiegi naktį. Su patirtimi išmoksti valdyti scenos baimę, bet lieka adrenalinas. Kad ir kur begrotum – žymiausioje pasaulio scenoje ar miestelio bažnyčioje – darai, kaip moki geriausiai, nė vieno koncerto nepraleidi pro pirštus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sakralinė muzika jaukioje Obelių Šv. Onos bažnyčioje suskambėjo itin jautriai, kairėje groja J.Zajančauskaitė.
2. Justina (kairėje) ir Simona Zajančauskaitės Rokiškyje surengė jau 19-ąjį klasikinės muzikos festivalį. Dariaus Baltakio nuotraukos
3. Į Kronopio klouno pasirodymą įsitraukė drąsi žiūrovė. Sigito Daščioro nuotr.
4. J.Zajančauskaitė smuiku kraštiečiams griežia su malonumu.
5. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje vykusiame baigiamajame koncerte „Nostalgija“ pasirodė vokalinis ansamblis „Dueco“.
6. Festivalio organizatorės vertina žiūrovų gražius žodžius, aplodismentus, jų padėkas už šiuolaikiškus renginius.
7. Koncertui Krašto muziejuje paskutinį akcentą padėjo griaustinis – neužsakytas, neįrašytas partitūroje, bet pačiu laiku. Prie fortepijono – S.Zajančauskaitė.
8. Mušamaisiais grojantys Jonas Mikeliūnas ir Džiugas Daugirda kvietė į koncertą „Sutemų pulsas“ ateiti šeimomis.
Dariaus Baltakio (Rokiškio klasikinės muzikos festivalio) nuotraukos
