Estiją sukrėtė šiurpus karo veterano sprendimas

Kario išgyvenimus fronte aprašė knygoje

„Likus maždaug pusantros savaitės iki savižudybės Andres paprašė, kad atsiųsčiau vieną fronte jo darytą įrašą, kurį buvo man persiuntęs, o pats dabar neberado. Sako, nori turėti, nes netrukus apie jį vėl rašys žiniasklaida. Tuo metu nesupratau, ką jis turėjo omenyje, nesupratau, kad ruošiasi atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Interviu esu ėmęs iš keturių Ukrainoje kovojančių karių, visi – skirtingos asmenybės, tačiau Andres išsiskyrė ypatingu jautrumu, polinkiu menui.

Nežinau, kas pastūmėjo tokiam žingsniui, apie tai neprasitarė, bet jo man nepaprastai gaila, buvome susibičiuliavę, tai buvo išskirtinė asmenybė“, – taip telefonu pasakojo Tartu žurnalistas Vahuras Laiapea. Jis trejus metus nuotoliniu būdu bendravo su šiuo kariu, jo išgyvenimus fronte aprašė knygoje, o naujai rašomoje ketina vėl pasakoti.

Ar prie kare žuvusių estų priskirti ir rugpjūtį Tartu rajone nusižudžiusį 35 metų Andres Ojalą vietos ekspertai vieningos nuomonės neturi. Šis buvęs profesionalus karys į Ukrainą išvyko vos prasidėjus plataus masto karui. Iš pradžių dirbo naujokų instruktoriumi, vėliau ėmė Estijoje rinkti paramą ir vežti kariams, o dar vėliau pats išėjo į frontą. Po sunkaus sužeidimo grįžo reabilitacijon tėvynėn, o prieš kelias savaites nusižudė.

Savanoriškas šio kario pasitraukimas iš gyvenimo sukrėtė gimtinę, mat A.Ojala buvo išskirtinė asmenybė – vadovavo paramos Ukrainai organizacijai, globojo benamius gyvūnus, vyko į Afriką savanoriauti varguolių rajonuose, kūrė juvelyrinius dirbinius, kovojo su šiuolaikiniais jūrų piratais Indijos vandenyne.

Fronte žūsta ir patyrę kariai

Estija yra mažiausia iš trijų Baltijos valstybių, tačiau jos atstovų Ukrainoje kol kas žuvo daugiausia. Per pusketvirtų metų nuo Maskvos pradėto plataus masto karo Ukrainoje žuvo du lietuviai, o vienas laikomas dingusiu be žinios. Žuvo trys latviai ir šeši estai. Tiesa, vienas šį kovą mūšio lauke pradingęs Piarnu gyventojas pagal Ukrainos įstatymus nėra laikomas žuvusiu tol, kol nerastas kūnas, tačiau, giminaičių prašymu, Estijoje jisai buvo pripažintas mirusiu.

Ukrainoje žuvo ir vienas Estijos pilietybę priėmęs baltarusis karo medikas, tačiau iki plataus masto karo pradžios – 2020 metais. Daugiausia estų žuvo šiemet – trys.

Paskutinė vasaros savaitė Talinui buvo ypač gedulinga, nes laidojant A.Ojalą tą pačią dieną iš Kyjivo atskriejo žinia apie fronte žuvusį tėvynainį Olavą Roostą.

37 metų vyriškis nuo 2010 iki 2017 metų tarnavo Estijos armijos specialiosios paskirties greitojo reagavimo dalinyje „Scoutspataljon“, buvo tapęs grupės vadu. Be to, dėstė karo akademijoje, du kartus vyko į misijas Afganistane, kartą į Malį. 2023 metais iš tarnybos pasitraukė savo noru ir išvyko kovoti į Ukrainą, tačiau apie tai pasisakė tik keliems artimiausiems draugams.

Iš Ukrainoje kovojančių estų jis buvo vienas labiausiai patyrusių, žuvo mūšyje Donecko regione per priešo dronų ataką. Apie O.Roostą Estijos žiniasklaidoje informacijos yra nedaug, nes velionis, kaip kad dauguma Ukrainoje kariaujančių estų savanorių, nesigyrė išvykimu į minėtą šalį, ir apie tai plačioji visuomenė sužinojo tik po jo žūties.

Padėti vyko į kelias šalis

Iš gyvenimo savo noru pasitraukęs A.Ojala buvo vienas iš nedaugelio savanorių, neslėpęs dalyvavimo mūšiuose ir apie tai pasakojęs televizijos laidose. Tačiau iš tikrųjų vyriškis buvo labai kuklus, nemėgo savireklamos, o televizijai duoti interviu sutiko įkalbintas, kad tai padės jo įkurtai paramos Ukrainai organizacijai „Taikos vardan“ („MTU Rahu Nimel“) surinkti daugiau lėšų.

A.Ojala buvo pirmas estas karys, nuvykęs padėti Kyjivui. Mat Maskvai 2022 metų vasario 24-ąją įsiveržus į Ukrainą, A.Ojala buvo Lenkijoje, iš ten jį kartu su grupe karių Estijos vyriausybė pasiuntė padėti saugoti sieną su Baltarusija. Saugoti nuo migrantų iš Azijos šalių prasiveržimo, nes juos tuo metu Minskas ir Maskva specialiai kurstė tokiu būdu veržtis į ES, ir prasmukti bandė tūkstančiai nelegalų.

Į Kyjivą atvykęs A.Ojala pamatė, kad tėvynės ginti stojo daugybė jokios karinės patirties neturinčių vyrų, tad pasisiūlė tapti jų instruktoriumi. Mat pats buvo įgijęs patirties tarnaudamas dalinyje „Scoutspataljon“.

A.Ojala garsėjo kaip meniškos sielos žmogus – buvo folkloro bei senovės vikingus mėgdžiojusio būrelio narys, kūrė juvelyrinius papuošalus, globojo benamius gyvūnus. Kilus masiniams gaisrams Portugalijoje, nuvyko ten gelbėti gaisruose nukentėjusių paukščių. Be to, metus gyveno Afrikos šalyje Malyje, kur be atlygio padėjo vargingiems lūšnynų gyventojams ir globojo apleisto zoologijos sodo gyvūnus.

Naktimis kankino košmarai

Ukrainoje A.Ojalą piktino tai, kad į fronto kovas yra siunčiami vos mėnesio kursus išėję vyrai, o sužinojęs, kad jo apmokytiems kariams trūksta ekipuotės, nusprendė ją parūpinti Estijoje. Tam kartu su dviem bičiuliais Tartu įkūrė paramos fondą, pats agitavo aukoti bei vežė paramą. Pagalbą visų pirma vežė kariams tautiečiams ir tiems daliniams, kurių karius pats buvo apmokęs.

A.Ojalą labai sukrėtė žinia, kad keturi jo instruktuoti vaikinai pateko priešo pasalon ir žuvo, nes neturėjo naktinio matymo įrangos, o jis buvo pažadėjęs atvežti, bet nespėjo surinkti lėšų.

Žurnalistui V.Laiapea karys prasitarė, kad naktimis jį kankina košmarai, mato bičiulius, su kuriais kartu prie vieno stalo pietaudavo, o jų nebėra. Mašinoje žuvus keturiems jo mokiniams, A.Ojala nusprendė pats prisijungti prie kovotojų.

Fronte A.Ojala ant granatų rašydavo žuvusių estų karių vardus, tokiu būdu simboliškai keršydamas už tėvynainius.

Iš fronto kovų pasitraukė po rimto sužeidimo, kai jį bei kartu buvusius du bendražygius, irgi sunkiai sužeistus, medikams sėkmingai pavyko evakuoti iš mūšio lauko.

Grįžęs tėvynėn reabilitacijai A.Ojala neslėpė liūdesio, sielojosi, kad mažėja estų parama Ukrainai, todėl negali tesėti paramos pažadų fronto kovotojams. Siekdamas padėti kariams, A.Ojala aukojo asmeninius pinigus, Kyjive nuomojosi kuo pigesnį butą ir maitinosi konservais. Ypač jį paveikė rusų karių paviešinti įrašai, kuriuose okupantai spardo bei kitaip niekina žuvusių ukrainiečių palaikus. Keli buvo jo bičiuliai.

Ne visi ištveria karo baisumus

Į laidotuves vykstančius asmenis jo dėdė paragino nenešti gėlių, bet pervesti aukas velionio įkurtai paramos organizacijai. Žinia apie karo veterano savižudybę sukrėtė gimtinę, socialiniuose tinklapiuose užvirė didelės diskusijos. Dauguma internautų dėkojo kariui už kovą Ukrainoje bei minėjo, kad per trumpą gyvenimą jisai nuveikė labai daug.

Karį pažinoję bičiuliai rašė, kad vyriškis buvo geros širdies, niekada neatsisakydavo padėti. Viena mergina parašė, kad prieš pusmetį lankydama karį ligoninėje matė, kad jo psichikos būklė yra prasta, bet vylėsi, kad su laiku pagerės.

Dalis komentatorių užsiminė, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio iš karo Ukrainoje grįžusiems veteranams, nes šie ten kovodami kartu gina ir Estiją.

Savo išvykimą į Ukrainą bei paramos rinkimą frontui A.Ojala irgi aiškino noru sustabdyti priešą svetur, kad karas neateitų Estijon, o pastaruoju metu neslėpė nusivylimo, kad tautiečių parama mažėja, nors priešas vis labiau veržiasi.

Apie karo veteranų sveikatos problemas bei grįžimo į taikų gyvenimą sunkumus yra parašyta ne viena mokslinė monografija. Po karo Ukrainoje neabejotinai bus spausdinami nauji tyrimai, nes šis karas yra naujoviškesnis.

Man pačiam ne kartą teko būti liudininku, kaip karo sukrėtimai labai giliai paveikia tiek karius, tiek civilius. Jau pirmaisiais karo metais kapinėse Lvive sutikau sunkiai sužeistą vyriškį, kuris ištisomis paromis rymojo prie bendražygių kapų ir sakė, kad „čia dabar yra jo namai“.

Sužeistų karių reabilitacija užsiimančioje organizacijoje Zaporižėje teko matyti karį, kuris pirmame mūšyje pamatęs, kaip sprogimas sudrasko kelis bendražygius, tapo psichiškai neįgalus.

Grįžusiems iš karo reikalinga priežiūra

Neaišku, ar pagerės psichika veterano, kuris vykdamas iš ligoninės Charkive namo į Vakarų Ukrainą traukinyje ėmė grasinti kitiems keleiviams, o mane žadėjo sušaudyti, nes matė mumyse „užsimaskavusius kolaborantus“.

Gerai, kad jam nepavyko išplėšti ginklo iš lydėjusio kario, o šis, kitų karių padedamas, suleido raminamųjų vaistų ir užmigdė po sunkios kontūzijos dar nepasveikusį veteraną.

Kad buvimas karo zonoje kelia ypatingą stresą, liudija ir latvės medikės istorija: moteris iš pafrontės buvo pasiųsta reabilituotis į sanatoriją Užkarpatėje, nes psichika nebeatlaikė išgyvenimų.

Tiek lietuviai, tiek latvių kariai neslepia, jog dalis kovoti atvykusių tautiečių netrukus persigalvoję išvyko namo, nes suprato, kad realūs pavojai yra daug didesni nei įsivaizdavo.

Taline po A.Ojalos savižudybės imta diskutuoti apie būtinybę iš karo grįžusiems veteranams skirti didesnę medicininę bei socialinę priežiūrą. Laikas parodys, ar tai bus padaryta, ar tokį pavyzdį perims Ryga bei Vilnius.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Ukrainoje rugpjūčio 28 d. žuvo šeštas karys savanoris iš Estijos – 37 metų Olavas Rostas.

2. Rugpjūčio viduryje nusižudė karo Ukrainoje veteranas, 35 metų Andres Ojala.

3. Bičiuliai A.Ojalą įsiminė kaip jautrų ir menišką žmogų, labai išgyvenusį draugų žūtis fronte bei mažėjančią tautiečių paramą Ukrainai.

4. „Pasaulio pabaigoje yra kavinė, kurioje visi susitiksime“, – ant vainiko užrašė gedinti A.Ojalos šeima.

5. A.Ojalos pomėgis buvo įvairiausių sidabrinių papuošalų gamyba.

6. A.Ojala buvo profesionalus Estijos armijos specialaus greitojo reagavimo būrio narys.

7. Chersono išvadavime dalyvavęs A.Ojala okupantams rodė nepadorų gestą.

Nuotraukos iš asmeninio A.Ojalos archyvo