Koronavirusas trenkė kaip žaibas
Iš Panevėžio 5-osios gimnazijos atvykau į Waynfleto privačią mokyklą pagal ASSIST programą, kurią jau daug metų labai dosniai remia JAV ambasada Lietuvoje, garsaus mecenato dr. Juozo Petro Kazicko šeimos paramos fondas, taip pat kiti rėmėjai. Džiaugiuosi gavusi galimybę vienus metus praleisti privačioje mokykloje JAV, dalyvauti pamokose ir lyginti kultūrinius skirtumus.
Aišku, koronavirusas trenkė kaip žaibas, todėl šiuo metu esu save apribojusi iki minimumo, dažniausiai sėdžiu mane priglaudusios šeimos name ir tikimės, kad virusas mūsų namus aplenks. Tiesa, keli bičiuliai, atvykę mokytis pagal šią programą, suspėjo grįžti į Lietuvą, aš pasitariau su tėvais ir nusprendžiau likti gana saugioje aplinkoje JAV.
Mokausi vienuoliktoje klasėje. Kai Meino valstijoje, kurioje įsikūrusi manoji mokykla, buvo užfiksuoti pirmieji koronaviruso atvejai, visos mokyklos pasirinko mokytis nuotoliniu būdu. Perėjimas buvo itin sklandus, nes tam mes buvome ruošiami.
Patarimas – nereikia panikuoti
Pastebėjau, kad Lietuvoje atsiranda šiek tiek problemų dėl nuotolinio mokymosi.
Turbūt dažniausia bėda yra techninė: nepakanka serverių, stringa programos. Mano patarimas: nereikia dėl to panikuoti.
Šiuo metu tas pačias programas naudoja tūkstančiai mokinių, studentų ir darbuotojų. Galbūt iškart tam nebuvo tinkamai pasiruošta, todėl nereikia dėl to nieko kaltinti, tiesiog reikia klaidas taisyti ir tęsti tai, ką pradėjome.
Skaičiau tėvų skundų, kad jie Lietuvoje nuolat turi mokyti savo vaikus naudotis įvairiomis programomis, jos stringa ir taip toliau, esą tėvai nuolat turi būti namuose, stebėti pamokas ir jose beveik kartu dalyvauti.
Visų pirma, čia buvo mokyklų klaida. Juk prieš karantino skelbimą buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau bus pradėtas nuotolinis mokymas. Mokiniai bei mokytojai turėjo iš anksto būti apmokyti naudotis visomis programomis, visas procesas turėjo būti išbandytas dar mokykloje.
Kai Amerikoje visi jau nujautė, kad greitai teks visą procesą perkelti į nuotolinį mokymąsi, mokiniai ir mokytojai buvo iš anksto mokomi: klasėse išbandėme programą, per kurią dabar mokomės (programa vadinasi „BlueJeans“), mokėmės prisijungti, naudotis, aptarėme ir taisykles, kurios bus taikomos tokioms pamokoms. Todėl nebuvo skubos, o mokytojai, moksleiviai bei jų tėvai buvo ramūs dėl ateities.
Tačiau Lietuvos mokyklose atsiradusi nervinė įtampa irgi nėra didžiulė problema. Po kiek laiko visi, net ir pradinukai, puikiai išmoks naudotis viskuo, ko reikia mokyklai. Manau, daugelis jau ir dabar spėjo išmokti tinkamai naudotis kompiuteriu.
Suteikė nemokamą internetą
Dar viena techninė kliūtis, kuri galbūt pasitaikė ir Lietuvoje, yra internetas. Ne visos šeimos turi stiprų „wi-fi“ ryšį ir vaikai gali netrukdomai mokytis. Kitos šeimos, ypač mažesniuose miesteliuose, interneto galbūt visai neturi. Amerikoje kompanija „Spectrum“ nusprendė teikti nemokamą „wi-fi“ ryšį mokiniams ir studentams 60 dienų arba kol pasibaigs karantinas dėl COVID-19.
Manau, kad tai labai geras pavyzdys Lietuvai šiuo metu, kai visi susivienijame, daug jaunų žmonių savanoriauja, padeda kaimynams, saugo vyresnio amžiaus žmones nuo viruso. Kodėl gi neprisidėjus ir Lietuvos kompanijoms, teikiančioms interneto paslaugas? Tai išgelbėtų labai daug mokinių nuo streso kupino mokymosi, kai stringa internetas.
Vargina dideli krūviai
Pabendravusi su keliais mokiniais Lietuvoje, pastebėjau dar vieną kliūtį kokybiškam nuotoliniam mokymuisi.
Prasidėjus nuotoliniam mokymuisi, Lietuvos mokyklose tvarkaraščiai dažniausiai nėra keičiami, jie tiesiog mechaniškai perkeliami iš įprastos į virtualią erdvę. Gimnazijų mokiniai per dieną turi maždaug šešias pamokas per „Zoom“ nuotolinio mokymosi programą. Tai labai išvargina.
Waynfleto mokykloje mokomės nuo vienos iki trijų pamokų per dieną ir netgi po tų trijų pamokų jaučiamės šiek tiek pavargę. Mokymasis nuotoliniu būdu reikalauja daugiau dėmesio, pastangų, tai neįprasta, todėl labiau vargina.
Pamokų struktūra JAV mokyklose ir šiaip stipriai skiriasi nuo Lietuvos: mokiniai Jungtinėse Amerikos Valstijose renkasi nuo penkių iki septynių dalykų pamokas, o Lietuvoje vienuoliktų ir dvyliktų klasių mokiniai turi maždaug po vienuolika skirtingų pamokų.
Žinoma, visos mokymo sistemos Lietuvoje dabar nepakeisime, gal net ir nėra reikalo tai daryti, nes kuriame savo mokyklą. Tačiau būtų galima palengvinti šį procesą ir mokiniams, ir mokytojams, kurie per dieną moko nuo 100 iki 300 mokinių. Tokie krūviai vargina visus.
Savarankiškumo iššūkis
Nuotolinis mokymasis ir taip jau yra savarankiškumo iššūkis daugumai mokinių, tačiau kartais pasimokyti pačiam yra lengviau, nei valandą klausytis mokytojo. Sutinku, kad tokiu atveju Lietuvoje susidurtume su kai kurių mokinių atsakomybės ir savarankiškumo stoka. Tačiau bet kuriuo atveju geriau eiti į priekį, nei stovėti ir dejuoti, kad kažkas nesiseka.
Nemažai mokyklų Amerikoje ir Vokietijoje naudoja tokį metodą: mokytojai užduoda mokiniams išmokti pamoką, atsiunčia užrašus, užduotis, net internete jau esančias pamokas, o mokiniai padaro darbus ir vėliau prisijungia prie „Zoom“ programėlės, jeigu kyla kažkokių klausimų ar kas neaišku.
Manau, kad tai palengvina darbą.
Spėju, kad atsirastų nemažai man prieštaraujančių, kurie tvirtintų, kad taip mokantis galbūt suprastėtų pati mokymosi kokybė. Aš taip nemanau. Mokymosi kokybė išliktų tokia pati, jeigu tik mokinys mokėtų dirbti savarankiškai, o mokytojas būtų reikalingas, jeigu kiltų klausimų.
Negražių dalykų galima išvengti
Lietuvai taip pat sunkoka pereiti prie nuotolinio mokymosi dėl kultūrinių dalykų. Girdėjau, kad Lietuvoje buvo negražių atvejų, kai prie pamokos buvo prisijungęs svetimas mokinys ir trukdė pamoką. JAV man taip atsitiko tik vieną kartą – svetimas mokinys prisijungė, pasisveikino, tačiau netrukdė darbuotis.
Jeigu mokinys prisijungia ir trukdo, nėra didžiulė problema. Mokytojas lengvai gali išmesti mokinį iš nuotolinės pamokos ir pakeisti kodą. Daugelis mokymo programėlių, kaip „Zoom“ ar „BlueJeans“, leidžia mokytojui „užrakinti“ klasę, kad nepageidaujami mokiniai negalėtų prisijungti. Žinoma, pirmiausia mokytojas turi techniškai mokėti tai padaryti.
Garbės kodeksas – ne knyga
Norėčiau pabrėžti dar vieną labai svarbų dalyką, kuris skatina savarankiškumą ir norą tinkamai elgtis mokykloje. Tai vadinamasis mokyklos garbės kodeksas, su kuriuo susipažįsta kiekvienas naujos mokyklos slenkstį peržengęs moksleivis. Ne, tai nėra kažkokia knyga, aš to kodekso akyse nesu regėjusi, niekas nereikalauja po juo pasirašyti, tačiau jis sklando ore, apie jį kartais pasikalbame su mokytojais klasėje.
Nežinau, ar Lietuvos mokyklos turi savo garbingo elgesio kodeksą, tačiau tyrimais yra įrodyta, kad jeigu mokiniai į sukčiavimą žvelgs tik kaip į veiksmą, už kurį jie tikrai sulauks bausmės, tai jie šį katės bei pelės žaidimą ir žais. Arba pagaus, arba nepagaus, tai tampa kažkokiu azartiniu žaidimu.
Kitaip moksleiviai elgsis, jeigu jų netinkamas elgesys nebus siejamas su bausme, o bus vertinamas tiesiog kaip negarbingas, nedarantis jam garbės, jį žeminantis. Tuomet jie sukčiauja kur kas mažiau. Kodėl taip yra, galėtų atsakyti psichologai, tai jų duona, bet taip yra.
Daugiau pasitikėjimo
Atvažiavusią į Ameriką mane labai nustebino mokinių atvirumas, bet taip pat ir bendravimas su mokytojais. Pastebėjau, kad JAV tarp mokinių ir mokytojų yra daug daugiau pasitikėjimo nei Lietuvoje. Mano mokykloje, jeigu laiku neparašei kontrolinio darbo, mokytojas nevers laukti, kol atsilaisvins klasė, neragins ateiti rašyti konsultacinio laiko metu, kad tik galėtų akylai prižiūrėti rašantį mokinį.
Pavyzdžiui, kai man teko rašyti kontrolinį darbą, kurio nebuvau parašiusi kartu su kitais, mokytojas man tiesiog pasiūlė nueiti į biblioteką, parašyti kontrolinį darbą ir jam atnešti. Tad net nesmagu pagalvoti apie kažkokį sukčiavimą, kai matai, jog mokytojas tavimi pasitiki. Tai ir yra garbingo elgesio kodeksas, kurio niekas nenori pažeisti ne dėl galimos bausmės, o dėl to, kad žinos pasielgę negarbingai.
Tiesą sakant, net nežinau, kas man būtų buvę, jeigu būčiau bandžiusi bibliotekoje sukčiauti nusirašinėdama nuo knygos ir būčiau pagauta. Tiesiog nebuvo to, kas būtų galėjęs ir norėjęs mane sekti bei gaudyti, o aš norėjau elgtis garbingai.
Skirtingos modernumo požiūriu
Galiausiai – JAV ir Lietuvos mokyklos yra labai skirtingos modernumo atžvilgiu. JAV mokiniai yra pripratę mokytis kompiuteriu nuolatos, tad pereiti į nuotolinį mokymąsi nebuvo sunku, tačiau Lietuvai tai visiškai naujas žingsnis. JAV visi mokiniai vidurinėje mokykloje gauna planšetes, o mokiniai gimnazijose turi kompiuterius. Jeigu mokinys negali jo atsinešti į mokyklą, ši pati parūpina jam kompiuterį.
Lietuvoje kol kas daugiausia darbų atliekami popieriuje. Galbūt nuotolinis mokymasis, nors tai ir taps tikru iššūkiu, yra puikus žingsnis modernizuojant mokymo procesą Lietuvoje?
Dėl vaizdo kamerų kompiuteriuose būtinumo kiekviena mokykla žiūri skirtingai: vienos reikalauja, kad kameros būtų išjungtos, kitos – kad įjungtos. Mokinių nuomonė taip pat skiriasi. Mat, įjungus kameras, mokytojas gali matyti mokinius, ką jie daro, taip pat jos padeda palaikyti artimesnį ryšį su kitais mokiniais ir mokytojais klasėje.
Tačiau kai kurie mokiniai skundžiasi, kad kameros blaško, mat per „Zoom“ programėlę galima keisti foną ir žaisti kitais efektais. Tai neskatina koncentruoti dėmesio tik į pamoką.
Mano mokykloje JAV naudojama kita programa („BlueJeans“), tad su tokiais atvejais nebuvau susidūrusi. Tačiau, mano manymu, įjungus kameras mokytis yra kiek lengviau, yra sukuriamas šioks toks jausmas, kad esi klasėje su savo draugais.
Užduoda daugiau namų darbų
Kaip minėjau, Lietuvai nuotolinis mokymas yra naujas iššūkis, tad ne visi mokytojai dar apskaičiuoja darbo krūvį. Nemažai mokinių skundžiasi smarkiai per dideliu darbo krūviu, kadangi mokytojai, manydami, jog mokiniai karantino metu turi daug laisvo laiko, mat visą dieną sėdi namuose, užduoda daugiau namų darbų.
Mano manymu, šiuo metu kaip tik reikėtų skirti laiko prisitaikyti prie situacijos. Juk ir taip dabar yra pakankamai sunkus metas visiems, o apkrovimas papildomais darbais mokiniams tikrai nepadeda, gal tik daugiau streso sukelia.
Pakeitė vertinimo sistemą
Prestižiniai JAV universitetai, kaip Duke'o, Harvardo, Džordžtauno, karantino metu panaikino pažymius studentams ir įvedė išlaikyta/neišlaikyta vertinimus. Jų nuomone, studentai šiuo metu dar negali dirbti 100 proc. pajėgumu ir pademonstruoti visų savo gebėjimų. Aš visiškai sutinku su šiuo teiginiu ir pritariu tokiam kompromisui, kuris neatima noro siekti žinių.
Galbūt Lietuvos mokykloms ir nebūtina panaikinti vertinimų, tačiau atsižvelgti į naujas aplinkybes ir visiškai naują situaciją karantino metu, kartu palengvinti darbo krūvį tikriausiai reikėtų. Per didelis darbo krūvis ne tik išvargina mokinį, bet ir atima motyvaciją mokytis.
"Panevėžio kraštas", 2020 11 05