Viskas – nuo bažnytėlės
Į amžinojo pavasario sala vadinamą Madeirą skrendame ne drybsoti pliaže, o pažinti tą Portugalijai priklausantį žemės lopinį. Salos pavadinimas portugalų kalba reiškia mediena, nes ji buvo apaugusi miškais.
Tyrinėjame salą su 20 metų čia gyvenančiu lietuviu gidu Audriumi Laukevičiumi.
Keliaujame po vakarinę salos dalį. Pirmas sustojimas mažame Madalena do Mar miestelyje. Jis garsėja bananų plantacijomis ir šešioliktajame amžiuje pastatyta bažnyčia. O ji – ir pirmoji intriga.
Gidas pasakoja neįtikėtiną istoriją, ir ne kaip legendą, o pateikia kaip tikrą faktą.
Bažnyčią pastatė Lenkijos ir Lietuvos kunigaikščio Jogailos sūnus Vladislovas trečiasis, dar vadinamas Vladislovu Varniečiu. XV amžiuje jis kovėsi Varnos mūšyje (dabartinė Bulgarija) su osmanais, pralaimėjo ir neva dingo be žinios, kūnas nebuvęs rastas.
Bet yra tikinančių, kad vyras atsirado Madeiroje, joje gyveno pasivadinęs Henrio Alemao vardu. Jis vedęs salos atradėjo Zarco draugo dukterį, o poros sūnus yra ne kas kitas, o Amerikos atradėjas Kristupas Kolumbas.
Gidas tvirtina pats buvęs Madeiros sostinės Funšalio archyvuose ir matęs, kad šeimos herbas labai panašus į Jogailaičių herbą.
Paklaustas, ar tiki tuo, ką pasakoja, lietuvis patikina net ne-abejojantis.
„Portugalų istorikai tai įrodys“, – nukerta.
Legenda lieka legenda
Ką apie šią legendą mano Lietuvos istorikai?
Grįžusi namo klausiu Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Gintauto Sliesoriūno. Jis paaiškina, kad portugalas Manuelis de Silva Rosa pirmasis pradėjo kelti vieną iš hipotezių, kad Kristupas Kolumbas yra kilęs ne iš italų amatininkų, bet iš kilmingos portugalų šeimos. Esą jis galėjęs būti Vladislovo trečiojo, pasivadinusio Henry Alemao, sūnus.
Tas teiginys įpylė žibalo į italų, ispanų ir portugalų istorikų diskusiją.
G.Sliesoriūnas sako, kad legenda apie Vladislovo gyvenimą Madeiroje sklando nuo 16-ojo amžiaus, tačiau ji ir lieka legenda. Tikėti neverta, nes Madeirai palankūs tokie pasakojimai, pritraukiantys turistus. Lietuvių ir lenkų turistų ausis malonina, kad jų kunigaikštis čia galbūt paliko pėdsaką.
Paklaustas, kodėl lietuvis gidas legendą pateikia kaip faktą, G.Sliesoriūnas sako galintis tik svarstyti, turbūt tai padeda pritraukti daugiau klientų konkurencinėje gidų kovoje.
Rusai saloje nepageidaujami
Grįžkime į nūdieną. Madeira nustebina itin sutvarkyta infrastruktūra. Turkijoje ar Graikijoje vos iškėlęs koją iš viešbučio matai šiukšles, nešienautas pakeles, o štai Madeiroje norint rasti šiukšlę, reikia gerai pasistengti.
Ne veltui madeiriečiai vadinami pietiečiais su vokiška tvarka. Idealūs pasivaikščiojimo takai ir lygūs keliai net kalnuose. Sako, ankstesnis prezidentas Albertas Žuau Žardimas, beveik 40 metų išbuvęs autonominio Madeiros regiono vadovu, padarė viską, kad turistams čia būtų gera. Bene prieš 20 metų jis pakvietė statybininkus, kelininkus iš visos Europos sutvarkyti salą, o daugiausia atvyko ukrainiečių – apie 16 tūkstančių, bet dabar jų gyvena maždaug aštuoni šimtai. Gal todėl madeiriečiai labai palaiko Ukrainą, kovojančią prieš agresorę Rusiją, ir rusų čia nepageidauja. Su rusišku pasu jie neįleidžiami. Tačiau jų vis dėlto yra. Sako, atvyksta tik diaspora iš Vokietijos, elgiasi ramiai, kalba tyliai, o jeigu kas prieina arčiau, tarpusavyje pradeda kalbėtis vokiškai arba angliškai.
Madeira turi du dievukus – buvusį prezidentą ir futbolo legendą Ronaldo. Funšalyje yra jo parduotuvių, ir lietuviai berniukai kaulija tėvų nupirkti suvenyrų su garsios žvaigždės atvaizdu.
Daug kas pigiau negu Lietuvoje
Lietuvių Madeiroje vos keli. Pasak Audriaus Laukevičiaus, legaliai gyvena keturi, neoficialiai dar dvi dešimtys. Prieš 20 metų atvykus į Madeirą, lietuviai buvo linksniuojami vagysčių kontekste. Audrius pasakoja, kad madeiriečiai nesuprato, ką reiškia vogti, o lietuviai pradėjo vogti prekes iš parduotuvių ir pusvelčiui pardavinėti. Tuomet jie susivokė, kad reikia įrengti kameras parduotuvėse, ir vagišius pagavo. Pasikeitė kontingentas, dabar čia lietuviai vadinami darbščiausiais ir linksmiausiais šiauriečiais.
Firminis patiekalas – espados (juodoji kardžuvė) – su bananu iškepta žuvis. Ji gaudoma tik Madeiros vandenyse – dieną tūno dugne, o vakarais išplaukia pasimaitinti. Tada ir pakliūna į žvejų rankas.
Madeiroje nėra lietuvių mėgstamo kefyro, juodos duonos, grikių.
Čia taip pat nėra lietuvių nemėgstamų kolorado vabalų, erkių, bet pilna mažyčių, skaudžiai kandančių uodų.
Salą pamėgo ir suomiai
Gidas pasakoja, kad salos ekonomiką išlaiko vidurinysis sluoksnis. Madeiros ūkininkai išnaudoja kiekvieną kalnų terasos žemės lopinėlį – augina bananus, papajas, mangus, pasiflorus, bulves ir kitas daržoves. Daugiausia eksportuoja bananų, o jie čia saldesni nei kitur.
Žemės ūkyje daugiausia dirba vyrai, moterys būna namuose.
Funšalyje ir jo apylinkėse nebėra laisvos žemės. Pastaruosius 5 metus butus ir namus čia perka suomiai.
Madeiros jaunimas veržiasi iš salos, daug jų gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl kavinėse, parduotuvėse dirba pagyvenę žmonės. Bet ir svetimšaliai sunkiai pri-
imami į gerą vietą, jiems tenka tik juodi darbai.
Dauguma vaikų darželių privatūs, mokyklos aptvertos tvoromis. Vaikus nuveda tėvai, jeigu vaikas pavėlavo dešimt minučių, vartai užsidaro ir į mokyklą tądien nebepateksi.
Gyventojai myli politikus
Madeirą daugiau kaip 40 metų valdo socialdemokratų partija, tik ji čia ne kairioji, o centro dešinės jėga. Sunku patikėti, bet A.Laukevičius tvirtina, kad gyventojai myli politikus, o politikai gyventojus.
„Būna ir skandalų, ir korupcija yra, bet imdami sau nenuskriaudžia žmonių,“ – keistai išvedžioja gidas.
Kai kurie politologai tokią meilę aiškina visai paprastai – kuo mažesnė bendruomenė, tuo artimesni santykiai. Kiti teigia, kad politikai meilę pelnė per būsto programas. Štai gyventojai buvo paraginti pasikeisti pasenusius namų stogus raudonų čerpių stogais, valstybė rėmė 90 procentų.
Užtat amžinojo pavasario saloje turistus pasitinka ne tik gaivus Atlanto brizas, ne per didelis karštis, bet ir raudoni namų stogai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. XVI amžiuje Madalena do Mar miestelyje bažnyčią pastatė neva kunigaikščio Jogailos sūnus Vladislovas trečiasis.
2. Funšalyje daug salos atradėjo Zarco skulptūrų.
3. Kadangi salos klimatas palankus, madeiriečiai bulves kasa tris kartus per metus.
4. Saloje įrengti Lido baseinai su vandenyno vandeniu.
5. Madeiros espada panaši į lietuvišką ungurį.
6. Lietuvio pažiūros aiškios – rusai, nebandykit artintis.
7. Kas žino, A.Laukevičiaus istorijos – tikros ar išgalvotos?
8. Madeiroje beveik kiekvienas kaimelis turi savo folkloro ansamblį.
G.Tomkutės nuotraukos
