Siūlo paimti ir už ačiū
Socialiniuose tinkluose gyvuoja ne viena grupė, kur žmonės siūlo atiduoti visokius patiems nebereikalingus daiktus. Atiduoda sofas, lovas, stalus, kėdes, buitinę techniką, kilimus, veidrodžius, šviestuvus, indus, knygas ir dar gausybę visko.
Kantriai pagaudęs skelbimus, už dyką gali apsistatyti visą butą.
Panevėžietė Emilija Blantaitienė nusprendė dalinti gėles.
Į redakciją užsukusi moteris sakė norinti pasidalyti pačios sukurtu grožiu, iš savo gėlynų leistų išsikasti visokių daugiamečių gėlių.
Tų gėlynų beveik trijų dešimčių arų sklype gausybė, dalį valdos užima ir beveik prieš ketvirtį amžiaus pradėtas sodinti parkas.
Paklausus, iš kur toks užmojis dykai atiduoti tai, į ką ilgus metus investavo ir puoselėjo, senjorė paaiškina, jog atėjo laikas prisipažinti, kad gausiems žemės darbams nebeužtenka fizinių jėgų.
Moteris pakviečia atvykti į svečius ir pasižiūrėti, kaip abu su vyru savame sklype tvarkosi.
Rovė ir krovė į priekabą
Juozas ir Emilija Blantaičiai gyvena Stetiškių kvartale, J.Šiaučiūno gatvėje. Didžioji dalis mūrinukų čia iškilo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, devintojo pradžioje. Tuomet Stetiškiai buvo atskiras kaimas, aerodromas dar veikė, o sklypus jo kaimynystėje skyrė rajono savivaldybė.
Jau nuo vartų matosi kiemo grožybės, palei namą ir tvorą susodintos vešlių hortenzijų eilės. Geltonuoja aukštos rudbekijos, žemiau visokiom spalvom žydi žioveniai. Už geltonų ir oranžinių serenčių stiebiasi didžiausi krūmai ciklameno spalvos flioksų.
Matyti ir lyg rūkas pasiskleidusių gubojų, gojeliai krokų, jau nužydėjusių retos veislės irisų juostuoti lapai, ežiuolės.
Ant vandens talpyklos pūpso vazonas su rudeninėmis našlaitėmis tamsaus violeto žiedlapiais.
Ten, kur aukštaūgės gėlės, įterpta ir jurginų, jų žiedai didžiuliai, spalvos sodrios. Matyti ir miskantų krūmų, jie jau gerokai praretinti.
„Atvažiavo žmonės iš Vabalninko, rovėm, krovėm rudbekijas, bijūnus, vilkdalgius, visą priekabą išsivežė“, – pasakoja dosnioji.
Pasak jos, daugiametes gėles būtina judinti ir periodiškai kerus atidalinti, kitaip gražiai nežydės.
Visiems anūkams po medį
Už ūkinio pastato didelis plotas žemės skirtas medžiams. Jų prisodinta visokių: ir tokių, kur mūsų miškuose auga, ir atvežtinių dekoratyvinių. Gale sklypo kasmet vis tvirtėja trys ąžuolai, pasodinti anūkų garbei.
„Anūkės klausiau, kokio ji medžio norėtų? Pasakė, kad su uogom, tai pasodinom gudobelę“, – rodo ąžuolų kaimynę.
Blantaičių valdos grožis prasidėjo ne nuo gėlynų, o nuo medžių.
Moteris pasakoja, jog Panevėžyje gyvenusi pusseserė buvo gėlininkė, jos namus Pažangos gatvėje visais metų laikais supo gausiai žydintys darželiai.
„Pusseserė vis man sakydavo: imk gėlių, pasisodink, matysi, kaip bus gražu. Aš gyniausi: kam man tos gėlės, neturiu laiko, trys vaikai, daržai, gyvuliai“, – prisimena.
Kartą, tos pačios giminaitės paakinta, susiruošė ekskursijon į Žemaitiją. Grupę užvežė pas žmones, kurie atgautoje senelių žemėje įrengė nuostabų parką su tvenkiniais ir gėlynais. Įspūdis panevėžietės pasaulį apvertė aukštyn kojom.
Iš pradžių draudė, paskui patys dirbo
„Parvažiavus namo pasakiau vyrui: viskas, nebebus bulvių ir burokų, darysim parką“, – pribloškė namiškius.
Kartu gyvenusi ekskursantės mama akis išpūtė. Ar duktė iš proto išėjo?
Vyras žmonos sumanymui irgi nepritarė. Kaip be daržovių apsieis, kur vištų aptvaras bus?
„Mano vyras geras, nors ir priešinosi, bet nusileido, paskui jau ir pats augalais užsidegė“, – šypsosi, kad padarė, kaip norėjusi.
Rudenį įkalbėjo saviškį daržą su traktoriumi užarti ir žemę išlyginti. Pirkti pirmo medžio į turgų nuvažiavo abu.
Entuziastė išsirinko patį didžiausią, 90 litų kainavusią guobą, kad nereikėtų ilgai laukti, kol ūgtels. Brangus pirkinys, deja, neišsilaikė, užpuolė ligos, todėl teko nupjauti.
„Tada jau visur važiavau į ekskursijas, kur tik žadėjo gėles rodyti. Kai apsergi ta grožio liga, tai jau nebepagydoma“, – juokiasi pašnekovė.
Medžiams skirtas plotas sparčiai pildėsi, tręšiami jie augo ir tvirtėjo. Kartu į gatvę atsuktoje valdos dalyje gausėjo gėlių.
Sidabrinės eglės, beržai, žagreniai, puošmedžiai, katalpos karštom dienom duoda pavėsį, arčiau sklypo ribos auga obelys, o metrą palei visą tvoros ilgį užkariavusios gėlės.
„Kad matytumėt, kiek pavasariais paukščių priskrenda, kokia čia muzika prasideda, mudu į savo parką dažnai ateinam pasėdėti“, – rodo suolelį ir lauko stalą.
Tėvų parke dažnai vieši bei pramogauja trijų dukterų šeimos, būna, kad ir bendradarbių vakarėlius čia organizuoja.
Išsirinko patį geriausią
Blantaičiai kviečia ir į namų vidų, nori parodyti, kaip viską savo rankomis įsirengė.
Svetainėje ant sofos atlošo padėtas ryškus siuvinėtas paveikslas. Dar nespėjo jo pakabinti.
„Mums dovana 56 bendro gyvenimo metinių proga, duktė pati išsiuvinėjo“, – paaiškina šeimininkė.
E.Blantaitienė energinga ir iškalbinga, J.Blantaitis santūriai mažakalbis, tik retkarčiais papildo žmoną.
Abu jie kilę iš Pasvalio rajono.
„Juozas – traktorininkas, juo visą gyvenimą ir dirbo, labai gerai žemę aria, o ir šiaip rankos auksinės“, – savą žmogų apibūdina pašnekovė.
Ji su šypsena pasakoja, kaip jiedu į porą susiėjo. Kai žiedus sumainė, jai buvo 25, o jaunikiui 20 metų. Dabar žmona jau atšventė 83-iąjį, o vyras 78-ąjį gimtadienius.
„Žinojau, kad gyvenime teks daug dirbti, pasiimsiu kokį senioką, anas gulės ant lovos, tai stvėriau jaunesnį“, – kvatoja linksma moteris.
Mėgo šokti ir piešti, tačiau karves melžė
E.Blantaitienė pasakoja, kad jų šeimoje ne vienas turėjo meninių talentų. Broliai grojo armonika ir akordeonu.
„Aš irgi patampiau armoniką bei akordeoną, bet buvau mažutė, o instrumentai sunkūs. Pagalvojau, kam man grot, jei šokt galiu, ir numečiau muzikas“, – linksmai pasakoja.
Mokykliniais metais jai labai magėjo piešti, ir tas sekėsi, bet apie jokias menų studijas nebuvę ko galvoti, mama sirgo, o ir lėšų mokslams nebuvo. Išėjo į kolūkį karvių melžti.
„Sunku buvo, labai skaudėjo sąnariai, juk melžėm rankomis. Ištrūkti iš kolūkio nepaprasta, tiesiog neišleido, o be leidimo negalėjai kitur prisiregistruoti, be registracijos negalėjai darbo gauti“, – prisimena sovietinę tvarką.
Kai gyvenimas nušvito, – bac ir bėda
Visgi iš kolūkio pabėgo, išvažiavo į Kauną, sesuo, kuri jau ten gyveno ir dirbo vaikų darželyje auklėtoja, padėjo įsidarbinti auklėtojos padėjėja.
Kurį laiką gyveno be registracijos, kai pagaliau tą reikalą susitvarkė, įsidarbino siuvimo fabrike.
Atrodė, kad gyvenimas nušvito, darbas patiko, o Kaunas – tiesiog svajonių miestas.
Tada atsėlino bėda. Šeimininkė, pas kurią nuomojosi butą, paprašė nupirkti cukraus. Produkto reikėjo iškart – virė uogienes.
Kad būtų greičiau, iki parduotuvės pasisiūlė motociklu pavėžėti kitas nuomininkas.
„Priešais mus važiavo sunkvežimis su lentomis, ir krovinys mus užkabino. Vairuotoją nubloškė tolyn, o ant manęs užvirto motociklas. Man skilo kojos kaulas ir išbyrėjo priekiniai dantys“, – prisimena avariją.
Avarijos pasekmes ji jaučia iki šiol: su viena ausimi nebegirdi, o galvoje be perstojo ūžia.
Gydėsi ilgai, kol buvo nedarbinga, parvažiavo pas mamą į kaimą.
Ten kaip tik Juozas buvo ką tik grįžęs iš armijos ir pradėjo lankytis pas sveikstančią panelę.
Gal būtų ir palikę ant skardžio krašto
Kai pasveiko, atšoko vestuves. Labai norėjo grįžti į Kauną, bet vyro tėvas kaip įmanydamas atkalbinėjo: kaipgi jaunavedžiai prasikurs ant asfalto? O ir sūnaus darbas toks, kad reikia žemės.
Jauna šeima gimtinę vis tiek paliko, apsistojo prie Panevėžio, kur anuomet gyvavo stiprus „Aušros“ kolūkis. Šilagalyje, netoli žvyro karjero, nusipirko palaikį namą ir jau augino pirmagimę. Kokia laimė: erdvė, savas sodas ir daržas, didmiestis ranka pasiekiamas...
„Žiemą atvažiavo valdžia ir pasakė, kad čia eis autostrada, mūsų namus griaus, įkalė kuoliuką prie namo, o netrukus ekskavatoriai pradėjo kast“, – pasakoja išgyventą stresą.
Greitai jų namas atsidūrė ant 6 metrų skardžio krašto, o valdžia iškeldinti žmonių ir suteikti jiems kitą gyvenamąjį plotą nesiruošė.
Anuomet link miesto važiuojantys žmonės matė ant skardžio pakibusią trobelę ir spėliojo, kada gi ji pagaliau nuvirs, tikriausiai nė nepagalvodavo, jog namas su gyventojais.
„Kai ekskavatoriaus kaušas pasirodė po pat langais, o žemės gabalai patys atskildavo ir nukrisdavo, nulėkiau su vaiku ant rankų į vykdomąjį komitetą, klausiau, kas atsakys, kai visi nugarmėsim žemyn?“– dabar mano, kad gerai, jog išdrįso pakovoti.
Tada jauną šeimą įkėlė į apleistą Šilagalio valgyklą ir davė žemės sklypą Stetiškiuose.
Iškastų ir baltą alyvą
Grįžtam prie gėlynų. Juk daugiamečius žyduolius galėtų atiduoti dukroms, visų šeimos nuosavuose namuose gyvena.
„Oi, joms tiek nereikia, visos savus gėlynus turi“, – tikina pašnekovė.
Čia pat priduria, jog nė viena tokių didelių plotų gėlėmis neapsodina, nes nenori pertekliniais darbais apsikrauti.
„Kartais aš slapta jų kieme kai ką pasodinu“, – juokiasi.
Teiraujuosi, argi taip svetimiems leis imti ir viską išsikasti? Ar tikrai negaila?
„Tikrai negaila. Pagalvokit, kokia tų gėlių gausybė, o aš bet kada galiu kaliošus padėti. Kas tada bus? Vyras tų gėlių tikrai nepajėgs apeiti“, – sako žiūrinti į ateitį.
Mielai atiduotų rudbekijas, flioksus, jurginus, bijūnus, dovanotų net baltų alyvų krūmą.
Einant pro hortenzijų eilę pašnekovė nusprendžia, jog šios bent jau kol kas lai dar kieme auga, mat reikalauja mažiausiai priežiūros.
Čia paaiškėja ir anksčiau ištartos frazės, jog susirgus grožiu, nuo to nebepasveikstama, teisingumas. Moteris prisipažįsta, kad neseniai iš turgaus parsigabeno naują hortenzijos kerą.
„Iš turgaus negaliu tuščiomis išeit, nusiperku nors kokį augaliuką“, – šypsosi Emilija Blantaitienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kad išlaikytų aplinkos grožį, Blantaičiai kasdien triūsia prie savųjų augalų: žmona ravi, vyras laisto ir žolę pjauna.
2. Vištų aptvaras irgi apsodintas gėlėmis, tad sodybos vaizdo nė kiek negadina.
3. Į gatvę atsukta sklypo dalis gausiai apsodinta vešliomis ir puošniomis hortenzijomis.
4. Prie klėtelės glaudžiasi daugiamečių aukštaūgių augalų gėlynas, jis žydi iki vėlyvo rudens.
5. Visas namo puses juosia gėlynai, juose suderinti skirtingi augalai.
6. Duktė tėvų bendro 56 metų gyvenimo sukakčiai išsiuvinėjo paveikslą.
7. Įvairiausių paukščių pilni medžiai Blantaičiams – didelis džiaugsmas.
8. Bendru gyvenimo keliu Blantaičiai keliauja darniai ir su meile, bendras abiejų bruožas – didelis darbštumas.
A.Švelnos nuotraukos
