Svečių nelaukė, o pasipuošusi
Pasvalio rajono Vaškų seniūnijos Tetirvinų kaimas pasitiko alsia, ilgėliau užsibuvusia vasaros galo kaitra.
Sukam į svečius pas vietinę šviesuolę.
Lentutėm apkaltos ir geltonai dažytos šimtametės sodybos kieme obelų šakos linksta nuo raudonšonių svorio. Po medžiu, ant stalelio, padėta kupina lėkštė vaisių.
„Imkit, ragaukit, namo įsidėkit“, – ragina svetinga šeimininkė.
Ji – Veronika Vasiliauskienė, nedidukė, liekna, plačiai besišypsanti, pačios siūta smulkiom gėlytėm marginta suknele, ryšinti balto lino skarutę, apkraštuotą dailiais nėriniais. Pavasarį ši svetingoji jau atšventė 93-iąjį gimtadienį.
Užsukom netikėtai, iš anksto nesitarę, svečių nelaukė, o atrodo pasipuošusi lyg į bažnyčią. Klausiam, gal kur išsiruošė? Ne, tiesiog taip kasdien rengiasi.
Skuba uždaryti lauko duris
Jaučiamės lyg seniai laukiami, senoji ir vidun kviečia, ir nesigina, kad bendravimui laiko neturi.
Atvykom su misija V.Vasiliauskienei perduoti plenero metu žinomos dailininkės nutapytą jos portretą.
Apsidžiaugia kūriniu, bet čia pat ir pakritikuoja: menininkė nosį per ilgą nupaišė. Prašys vaikų, kad įrėmintų, ir pasikabins.
Vos perkeliam kojas per slenkstį, senoji šoka mums už nugarų ir skuba uždaryti gonkelio duris.
„Ar žinot, kodėl atlapų nepalieku? Ogi kad žalčiai neįšliaužtų!“ – nustebina.
Šią vasarą Tetirvinuos jų pilna, tik neapsižiūrėk – jau slenkstį įveikę, medinėm grindim kaži kur vinguriuoja.
Kartu su mumis atvažiavusi Asta Bendoraitienė iš gretimo kaimo patvirtina, kad šią vasarą žalčių daug kaip niekad, jos kieme irgi metrinė žaltienė gyvena.
Tik spėju pagalvoti apie perdėtą moters atsargumą – kurgi čia miško šliaužuoliai į gryčias brausis, kai po stalu išvystu geltonausį žalčiuką.
Kokių 30 centimetrų padarėlis rangosi prilipęs prie musėms gaudyti skirto lipnaus popieriaus lakštelio.
„Parvešiu namo, dukra apie gyvūnus išmano, žinos, kaip išvaduoti“, – kelia nuo žemės gaudyklę su įkalintuoju A.Bendoraitienė.
Netikėtą svečią turės kur paguldyti
Svetainė, į kurią esam atvesti, per visą namo plotį užima visą trobos galą. Sienos išdažytos ryškiai žaliai, pasieniuose stovi dvi medinės lovos, užklotos austinėmis lovatiesėmis, iš po jų matyti sprindžio pločio mezginiai. Galvūgaliuose pūpso po keturias pagalves, jų užvalkčiai ir siuvinėti, ir mezginiais puošti. Kyla mintis, kad tokiuose pataluose tikrai nemiga nekamuotų.
„Norėjau, kad pas mane Mojavos būtų, bet felčerė uždirigavo, kad ne, yra bendruomenei dovanota troba, ją ir naudos“, – šeimininkė paaiškina, kam tą namo galą taip išpuošė.
V.Vasiliauskienė yra pagrindinė ilgametė Mojavų giedotoja, bažnyčios chore gieda jau 50 metų. Ji – ir visų kitų kaimo renginių aktyvistė, nuolatinė dalyvė bei talkininkė.
„Kojos mane dar gerai neša, bet atminties nebėra, karvė buvo subadžiusi, galvoje keturios siūlės, dėl to ir prasčiau girdžiu“, – pasiguodžia.
Rietimai gražiausio čerkeso ir milo
Gražiosios lovatiesės, o ir visi patalai, – jos pačios austi, siūti bei siuvinėti.
Savo krašte moteris garsėjo kaip nepamainoma audėja, puiki siuvėja. Dabar staklės jau išardytos, siuvimo mašina padėta. Nebegali tų darbų dirbti dėl nusilpusių akių. Labai mėgo knygas, kalnus jų perskaitė, bet suprastėjusi rega ir tą malonumą atėmė.
Užsisakė akinius, atsiuntė paštu ir nedavė matuotis, kol pinigų nesumokės, o sumokėjus 70 eurų pasirodė, kad netinka.
Paprašyta parodyti daugiau rankdarbių, moteris veria spintos duris ir traukia rietimus senoviškų audinių.
Plonytėlę drobę, naudotą paklodėms, užvalkčiams ir marškiniams, irgi pati rankiniu būdu ištaukšėjo.
Liečiu tamsaus vyno spalvos šiurkštoką audinį.
„Čia tikras čerkesas, iš bovelnos (medvilnės) ir vilnos, tankus ir tvirtas, pasiuvi iš tokio kelnes – ir nešiok sau sveikas“, – aiškina.
Kitame rietime švelniai pilkas milas – tankus, bet už čerkesą minkštesnis ir lengvesnis, ir apmatai, ir ataudai iš vilnos, žieminius paltus ar storus sijonus iš tokio audinio siūdavo.
„Oi oi, paskaitys etnografininkai ir išprašys“, – pašnekovė tarsi pasigaili, kad viską išpasakojo.
Norėjo, tad visą gyvenimą vaidino
„Aktore norėjau būti“, – sako senolė.
Tuo laiku, kai lankė Vytartų kaimo mokyklą, vaidinimai buvo labai populiarūs, gretimas Skrebotiškio kaimas irgi dramos būrelį buvo surinkęs.
„Prisimenu, „Tris mylimas“ statėm, visokių vaidmenų turėjau, mokytojas paruošdavo scenarijų, o mes repetuodavom, paskui vaidindavom žmonių kluone“, – kalba šypsodamasi.
Nuo mažumės visi mokslai lengvai į galvą lindo, netgi į mokyklą priėmė anksčiau nei kitus. Mama į pirmą klasę nuvedė sesę, kartu ėjusi jaunesnioji išpyškino daugybos lentelę bei eilėraštį ir ją be papildomo parengimo į pirmą skyrių užrašė.
Po vidurinės tikrai kokius rimtesnius mokslus būtų krimtusi, bet anksti mirė tėtis, mama liko su 7-iais vaikais Gipiškių kaimo vienkiemyje.
Vienai likusiai mamai reikėjo daug stiprybės, pačiai 10 ha žemės apdirbti, gyvulius prižiūrėti ir vaikus auginti. Apie jokias studijas nebuvo ko nė galvoti, reikėjo duonos užsidirbti.
Potraukis aktorystei nedingo, jau ir dirbdama vaidinimų nemetė. Prisimena, buvo kaime tokia turtinga ponia Karitonienė, ji vaidinimams paskolindavo gražių drabužių, kelioninių „čemodanų“.
„Vaidinau ir paskui, kai jau buvau ištekėjusi, penkis vaikus augindama. Daržinėje spektaklius rodydavom. Galiu sakyti, kad svajonė būti aktore kaip ir išsipildė“, – kvatoja senolė.
Už tą visą kultūrinę veiklą ji ne kartą buvo apdovanota. Ant sienos kabo trys juostos, visokiom progom įteiktos jai, kaimo šviesuolei.
Per gyvenimą nebuvo susipykę
Savo išrinktąjį Juozą moteris sutiko darbe: ji buvo fermos vedėja, jis šėrikas.
Po tuoktuvių jaunamartė atsikraustė į vyro tėvų namus, statytus dar jo senelių. Toje pačioje troboje, kur prabėgo net 49 laimingos santuokos metai, ji dabar ir tebegyvena.
„Su Juozu labai gražiai sutarėm, nė karto vienas ant kito nesibarėm“, – gaili per anksti mirusio sutuoktinio.
Džiaugiasi, kad ir vaikai puikūs užaugo, nuolat ją lanko, viskuo padeda. Tik vienas sūnus gyvena užsienyje, o kitas ir trys dukros įsikūrę gretimuose kaimuose, visiems gimtieji namai ranka pasiekiami.
Dar V.Vasiliauskienė garsėjo kaip puiki gaspadinė, daug metų eidavo ruošti vaišių vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms ir kitokiems baliams, taip pat šermenims.
Prakalbus apie paskutinę kelionę, ji iš lentynos traukia į ploną popierių suvyniotus austinius rankšluosčius, sako, čia juos paruošusi savam pagrabui. Iš anksto pasirūpino ir gintariniu rožiniu, su kuriuo norėtų būti amžinybėn palydėta.
Pamačiusi, jog sutrikome, moteris paaiškina, kad ne viena jos pažįstama tam žingsniui yra pasiruošusi, iš anksto įkapes pasidėjusi, kad artimiesiems būtų mažiau rūpesčių.
Išmintingi kaimo žmonės nuo seno taip darė, mirties nebijojo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šitą nediduką žaltį pamatėme gražiojoje namo svetainėje.
2. V.Vasiliauskienė netikėtiems svečiams yra paruošusi dvi lovas su švarutėliais patalais ir kalnais pagalvių, visa patalynė jos pačios austa.
3. Iš grynos vilnos nuaustas milas tiktų paltukui ar žieminiam sijonui.
4. Austinė lino staltiesė dar ir labai dailiai apmegzta.
5. Su šiuo rožantėliu V.Vasiliauskienė norėtų būti palydėta į paskutinę kelionę.
6. Moteris tebeturi jaunystės laikais siuvinėtas servetėles.
7. Šimtametis V.Vasiliauskienės namas vaikams padedant atnaujintas ir gražiai prižiūrimas.
8. Džiugiai netikėtus svečius sutikusi V.Vasiliauskienė kvietė prisėsti po obelim, vaišintis vaisiais ir jų dar namo įsidėti.
9. V.Vasiliauskienė parodė austinį lino rankšluostį, kurį laiko atsidėjusi savoms laidotuvėms.
10. Rietimus gražiausio čerkeso V.Vasiliauskienė buvo prisiaudusi šeimos vyrų kelnėms siūti.
11. Žibalinė lempa – dabar jau tik kambario puošmena.
12. Auksarankė saviškiams primezga gražių raštuotų pirštinių.
13. Megzta pagalvėlė raštuota gan sudėtingais ornamentais.
A.Švelnos nuotraukos
