Panemunėlis Rokiškio rajone nepamiršta įdomių, prasmingai gyvenimą nugyvenusių savo kraštiečių. Toks buvo ir menininkas, poetas Juozas Vaičionis.
Šio vyro gyvenimo istorija ypač įdomi – kunigystės iš meilės moteriai atsisakęs jis sukūrė gražią šeimą, baigė meno studijas ir nuveikė daug puikių darbų. Maža to, panemunėlietis niekada nenutolo nuo bažnyčios ir visada bei visur skleidė tikėjimo žodį.
Panemunėlio miestelio bendruomenė, minėdama amžinatilsį kraštiečio J.Vaičionio 100-ąsias gimimo metines, sukvietė į jubiliejinį renginį, tapusį prasmingu sugrįžimu į praeitį, jubiliato gyvenimą ir kūrybą. Šis sugrįžimas vyko ypatingoje erdvėje – Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčioje. Jame dalyvavo ir J.Vaičionio artimieji.
Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Rokiškio dekanas Eimantas Novikas. Po šv. Mišių bažnyčios erdvėje suskambo muzika ir poezija, o papasakoti prisiminimai atvėrė platesnį J.Vaičionio kelio bei kūrybinio palikimo lauką.
Vieversynės kaimo pirkelėje, kurios jau nebėra, J.Vaičionis, jauniausias šeimos vaikas, gimė 1926 metų rugsėjo 3 dieną. Gyvenimas jam nežadėjo lengvo kelio, tačiau likimas šiam berniukui buvo dosnus kita dovana – išskirtiniais gabumais muzikai, menui, poezijai, taip pat ir jautria siela, nepaprastais gebėjimais pastebėti tai, kas dažnai lieka nepastebėta kitų.
Šie talentai skleidėsi vaikui besimokant Martyniškėnų, Panemunėlio pradžios mokyklose ir Rokiškio gimnazijoje. Po gimnazijos baigimo jam nebuvo lemta iškart pasukti profesionalaus meno keliu. Vaikinas įstojo į Kauno kunigų seminariją, nes norėjo įgyvendinti žuvusio brolio Jono svajonę. Tam įtakos turėjo ir vyresniojo brolio Kazimiero pasirinktas kunigystės kelias.
Po keturiolikos metų, abejodamas savo pasirinkimu, J.Vaičionis atsisakė kunigystės. Gavęs Popiežiaus Pauliaus VI dispensą – atleidimą nuo privalomų bažnytinės teisės reikalavimų ir pareigų, vyras vedė savo mylimą moterį – priėmė santuokos sakramentą. Vėliau jis su žmona Veronika Aldona krikščioniškoje dvasioje užaugino sūnų Gediminą ir dukrą Jūratę.
J.Vaičionio talentai atsiskleidė jau antrame jo gyvenimo tarpsnyje. Vyras studijavo keramiką Vilniaus dailės instituto Kauno skyriuje, po to ilgus metus dirbo dailininku Kauno eksperimentinėje dailiosios keramikos gamykloje ,,Jiesia“, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Vėliau menininkas dėstė tikybą, dailę Kauno miesto mokyklose.
Iki pat mirties, 2014 metų, jis su žmona gyveno Kauno rajono Gaižiūnų kaime. Džiaugėsi keturiais anūkais, gražiu gyvenimu pušynų apsuptyje, tapė paveikslus, kūrė eiles, parengė ir išleido knygas ,,Iš prisiminimų“, ,,Pažadėtoji žemė“, Langas“, ,,Ieškau Dievo žodžio“, ,,Esu Kristaus Lietuva“ (sudarytojas Vytautas Viskontas).
Smuikininkės ir dainininkės Nomedos Idienės muzikinė dovana leido J.Vaičionio 100 metų jubiliejaus paminėjimą pradėti ne žodžiais, o jausmu.
Ypač šiltai nuskambėjo J.Vaičionio dukterėčios Virginijos Pekšytės-Mikalauskienės skaitomi dėdės vaikystės prisiminimai. Buvo išgirstas ir paties J.Vaičionio balsas – garso įraše jis deklamavo savo eilėraštį ,,Išaugtinis švarkelis“.
Kraštietė menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė pristatė J.Vaičionio kūrybos darbų parodą, po to vedė edukacinį užsiėmimą ir išsamiau apžvelgė visą kūrybinį menininko palikimą. Ji atskleidė, kaip gyvenimiškos patirtys, susietos su dvasiniu pasauliu, atsispindi nutapytuose paveiksluose gimtinės, gamtos, tikėjimo, istorijos motyvais.
J.Vaičionio dailės kūriniai – tai tarsi realaus gyvenimo atspindžiai, kuriuose menininkas fiksavo tai, kas buvo arti jo širdies ir kas supo kasdienį žmogaus pasaulį: šventųjų paveikslai, gamtos peizažai, Lietuvos istorijos įvykiai, bažnyčios. Realistinis J.Vaičionio menas yra suprantamas kiekvienam žmogui – kiekvienam primena tai, kas išgyventa, pažįstama.
Menotyrininkė priminė, kad J.Vaičionio kūrybinis palikimas yra išsibarstęs po šalį. Jo kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Rokiškio krašto muziejuje, Jonavos kultūros ir istorijos muziejuje. Vis dėlto didžiausia dailininko kūrybos dalis išliko šeimoje – daugumą jo paveikslų saugo dukros Jūratės šeima.
J.Vaičionio kūryba buvo pristatyta įvairiose respublikinėse parodose, o personalinės parodos surengtos Jonavos, Rokiškio ir Kupiškio muziejuose. Jo kūriniai dažnai sugrįžta ir į gimtąjį Panemunėlį – buvo pristatomi minint garsų kunigą ir švietėją Joną Katelę, bažnyčios jubiliejus bei kitas sukaktis ar šventes.
Aktorius Robertas Šarknickas skaitė eiles iš J.Vaičionio poezijos rinkinio ,,Langas“. Eilėraščiuose atgijo vaikystės pasaulis, žmogaus blaškymasis ieškant savo gyvenimo kelio. Autorius savo eilėmis atskleidė pagarbą iškilioms tautos asmenybėms, gimtinės ilgesį, tikėjimą ir susiliejimą su gamta.
Tikėjimo tema buvusiam kunigui tapo viena svarbiausių jo poezijos temų.
Bažnyčios šventoriuje J.Vaičioniui atminti pasodintas ąžuoliukas, nes jau anksčiau prigijo graži tradicija bažnyčios šventoriuje sodinti ąžuoliukus pagerbiant iškilius, savo darbais ir kūryba kraštą garsinusius žmones.
J.Vaičionio pėdsakas yra tikrai ryškus – Panemunėlio bažnyčioje jis buvo pakrikštytas, priėmė Pirmąją Komuniją, o 1949 metais jaunas kunigas čia aukojo pirmąsias šventas Mišias.
Juozas VAIČIONIS
Svajonės
Aš pavargęs ir visai užguitas
Kaip lapelis vieškelio purvyne.
Tik svajonės – visas mano turtas,
Tik svajonės: vaikiškos auksinės.
Taip svajodavau gulėdamas ant aukšto
Lig ramaus, saldaus užsimiršimo...
Tik bekūnės svajų laumės vaikšto
Per liūliuojantį varlių kurkimą.
Aš svajojau: karalaitis būsiu...
Jos auksinės kasos išsidraiko...
Gėriau midų nesušlapęs ūsų.
Girtas mėnuo suposi ant kraigo.
O dabar rudenis vėjas švilpia.
Net ir varlės pabaly užkimo.
O svajonės į dienas netilpo.
Jas nešuos kaip brangų palikimą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Smuiko garsai kūrė nostalgišką nuotaiką.
2. Sūnus Gediminas su dukromis nusifotografavo prie ąžuoliuko.
3. J.Vaičionis ir pasaulietiniame gyvenime kliovėsi tikėjimo tiesomis.
4. Dailininko kūryboje liko vietos ir gimtinės bažnyčiai.
5. J.Vaičionio artimieji atvyko į Panemunėlį pagerbti giminės šaknų.
Šventės rengėjų archyvo nuotraukos
