Gal net daugiau nei 500 metų
Panemunėlis Rokiškio rajone yra išgarsėjęs kaip šviesuolių kraštas. Didžiausią garsą jam suteikė ten 19-ojo amžiaus pabaigoje kunigavęs švietėjas Jonas Katelė.
Šiemet buvo ketinta paminėti Panemunėlio 500 metų jubiliejų, tačiau susilaikyta – nuspręsta, kad labai tikslių, neginčijamų faktų, kada Panemunėlio vardas paminėtas istoriniuose šaltiniuose, nėra, nors žemės prie Nemunėlio aukštupio, apimančios ir dabartinį Panemunėlį, paminėtos išties prieš penkis šimtus metų.
Labai daug ties šia tema dirbo rokiškėnas kraštotyrininkas Bronius Deksnys. Jis surado, kad istoriniuose šaltiniuose yra keletas datų. Broniaus Kviklio ir Romano Aftanazio leidiniuose pirmojo Aleknos Krivičiaus dvaro įkūrimo data laikomi 1522 ar 1525 metai, kai didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis valdą prie Nemunėlio atidavęs Trakų tijūnui Aleknai Krivičiui. Tačiau nė viename iš šių leidinių nenurodytas dokumentas, kuris patvirtintų valdomų žemių dotacijos laiką.
Varšuvos senųjų aktų archyve dokumentų apie Aleknos Krivičiaus įsikūrimą ieškojo istorikas Zbyslovas Vojtkoviakas. Šio archyvo Lietuvos metrikos skyriuje jis surado įrašą, kad Krivičius 1515 metais gavo „išlaikymą“ Kraštų lauke palei Nemunėlį prie Rokiškio. Taigi gal jau tam Panemunėliui ir daugiau nei 500 metų.
Istoriniuose šaltiniuose yra užsimenama, kad netoli Moškėnų piliakalnio dar prieš A.Krivičiaus įsikūrimą buvo dvarvietė Turdvaryje, o archeologė Andra Simniškytė teigė, kad Moškėnų–Turdvario apylinkės kelis tūkstančius metų buvo žmonių apgyvendintos – tarsi tų vietovių centrinė ašis.
Net geležinkelis nesuteikė postūmio labiau plėstis
Turdvaris, esantis keli kilometrai nuo Panemunėlio, išties ilgai buvo traukos centras. Panemunėlis jį nustelbė tik užpraėjusiame amžiuje, kai buvo pastatyta bažnyčia ir ėmė formuotis gyvenvietė.
Nors Panemunėlis vėliau smarkiai išgarsėjo ir tapo lietuvybės lopšiu, bet jam nebuvo lemta išaugti iki didesnio miesto. Pirma bažnyčia čia buvo pastatyta 1771 metais, klebonija 1971-aisiais.
Panemunėlio miestelis neišsiplėtė net atsiradus dideliam šansui – pro jį 1873 metais nutiesus geležinkelio šaką Radviliškis–Daugpilis. Tam aiškiai sutrukdė nelygus reljefas palei Nemunėlį.
Geležinkelis tiesia linija ėjo nuo Rokiškio. Nemunėlio upės slėnyje reikėjo supilti aukštus pylimus, pastatyti tiltą, tada medieną carinė valdžia pirko iš vietinių ūkininkų.
Panemunėlietis Juozas Rudokas yra pasakojęs, kad netoli tiesiamos linijos gyvenę pasiturintys valstiečiai savo miškuose kirto pušis ir egles. Ministro pirmininko Juozo Tūbelio tėvas Juozas už parduotą medieną net nusipirko Augustinavos dvarelį su 200 hektarų žemės.
Geležinkelio linijai tiesti trukdė stovintis dvaras. Ponas K.Sventeckis, norėdamas išsaugoti dvarvietę, tiesiamo geležinkelio administracijai pakišo maišelį auksinių pinigų, todėl už tilto, tik vienintelėje šio geležinkelio ruožo linijoje, atsirado posūkis.
Virtuvėje virdulys virdavo be jokios pertraukos
Visas įdomumas prasidėjo, kai į miestelį 1872 metais atsikraustė kunigas J.Katelė. Jis greitai prisitaikė prie mažo bažnytkaimio – darbo turėjo daug, nes parapija nebuvo maža: reikėjo pasiekti Ilgalaukius, sukti pro Turdvarį, Tindžiulius.
Nuo pat jo atvykimo visais metų laikais senosios klebonijos pastate ir kaime šurmuliavo parapijiečiai ir svečiai. Miestelėnai net juokavę, kad klebonijos virtuvėje virdulys niekados nesiliovė viręs, ir klebono giminaitei Ežbietai Katelytei nuolatos jį prireikdavo nešioti valgomajan ir atgal.
Kunigo iniciatyva čia apsigyvendavo būsimos daraktorės – slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojos. Jos pačios mokėsi ir kitus slapta mokė.
J.Katelės mokinė Karolina Jagaitė pasakojo, kaip ją mokino. Kunigas davęs jai knygą.
Ji kambariukan parsinešusi malkų, sukūrusi ant žemės su pagaliukais ugnį ir skaičiusi. Knygą su suodinais pirštais sutepusi. Nunešusi pas Katelę viską pasakė, jis nupirko lempą ir žibalo.
Taip pamažu Panemunėlis virto tikra lietuvybės tvirtove. Čia, nepaisant draudimų ir persekiojimų, buvo saugomas ir perduodamas lietuviškas žodis, ugdoma tautinė savimonė, stiprinama dvasinė aplinka. Dėl tų darbų Panemunėlis ilgainiui tapo Rytų Aukštaitijos kultūriniu ir tautiniu centru.
J.Katelės veiklą apibūdina Vytautas Bičiūnas savo knygoje „Kunigas Jonas Katelė ir jo laikai“: „Tačiau jis buvo vienintelis visoj Lietuvoj žmonių dvasios valdovas – iš menkutės Panemunėlio bažnyčios išėjęs dirbti visuomeninio darbo dvidešimčia metų anksčiau negu didysis popiežius Leonas XII. Taip pat visu dešimtmečiu pralenkęs Jono Basanavičiaus „Aušrą“.
Už Sizifo darbą vadino ir kvailiu
Apie J.Katelę sklido legendos.
Vikaras P.Dogelis savo prisiminimuose rašė, kad prie Pirmosios komunijos nemokantys rašyti ir skaityti vaikai nebuvo prileidžiami. Vaikas turėdavo atsivežti savo ranka rašytą sąsiuvinį. J.Katelė kontroliuodavo šeimas, ar moko savo vaikus rašto.
Mokė jis ir gabiausius savo parapijiečius, jie tapo jo pagalbininkais švietimo srityje – vadinamais mokytojais – daraktoriais, knygų perrašinėtojais. Jo kelionių metu po kaimus paplito ne tik jo mėgstama daina „Karvelėli, paukštužėli“, bet ir A.Vienažindžio, A.Strazdo, o vėliau A.Baranausko dainos.
Gavęs parapijiečių pasitikėjimą ir paruošęs nemažą būrį daraktorių, J.Katelė ėmėsi steigti slaptąsias vargo mokyklas. Mokslas būdavo išeinamas per trejus metus.
J.Katelės „Užduotyno“ rank-raštis šiuo metu yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Jį 1933 metais perdavė Rokiškio rajono Paliepio kaime gyvenusi T.Šinkūnienė. Dailia rašysena 134 puslapiuose surašyti 658 uždaviniai.
J.Katelės ir jo bendraminčių dėka neliko beveik nė vieno sodžiaus, kur nebūtų buvę slaptos mokyklos. Apie 1900 metus skaityti ir rašyti čia buvo pramokę beveik visi. Pasak Jono Šliūpo, kai kas jį už tokį pasiaukojamą darbą laikė kvailiu.
Apsilankęs Panemunėlyje J.Šliū-pas susipažino su 23 merginomis ir apie 20 vaikinų – jie visi gerai mokėjo pradžiamokslį. To jis nebuvo regėjęs niekur Lietuvoje.
Vaižgantas sakė, kad ten lankosi vienaširdžiai
Svečiai Panemunėlyje buvo laukiami. Jie plaukė, nes klebono asmenybė traukte traukė.
Iš Mintaujos gimnazijos kartu su mylimiausiu kunigo mokiniu, Lietuvos pažangos partijos nariu Juozu Kubiliumi atvykdavo A.Smetona, J.Tūbelis, J.Tumas-Vaižgantas. Čia lankėsi Maironis, J.Basanavičius, A.Jakštas-Dambrauskas, M.Rio-meris, A.Vienažindis.
Didelių vaišių niekas neruošdavo, kad nesulauktų nepageidaujamų svečių. Vaižgantas A.Jakštui-Dambrauskui laiške rašė, kad čia lankosi vienaširdžiai, suprask – degantys lietuvybės išsaugojimu ir pažanga.
Kodėl sugalvota rengti slaptus vaidinimus Panemunėlio parapijoje, tikslios informacijos nėra. Gal atėjo žinia iš Peterburgo, kur panašus vakaras buvo įvykęs 1892 metais Ūso bute. Galėjo žinią parvežti ir Elena Makuškaitė iš vaidybos meno studijų. Kun. J.Katelė ir jo bendraminčiai suprato, kad „lietuviški vakarai“, kuriuose yra atkuriama kiekvienam sodžiui žinoma ir juntama aplinka, naudojant paprastą, šmaikštų, „kvepiantį lietuvišką žodį“, yra prieinama ir suprantama net nemokančiam skaityti ir rašyti. Slapti vaidinimai buvo tarsi tautos sąmonės akcija.
Bažnyčią pašventino prelatas Maironis
Pirmas slaptas vaidinimas Panemunėlio apylinkėse įvyko 1893 metų vasarą klebonijai priklausiusiame Naujikų palivarke. Buvo suvaidinta J.Tumo pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Pjesės personažai tikri – Svedasų miestelio gyventojai ir jų nuotykiai. Pavadinimą J.Tumas išgirdo satyrinėje Uršulės Tamošiūnaitės sudėtoje dainoje viešnagės metu vyresniojo draugo gimtajame Suvainių kaime, Kupiškio rajone.
Panemunėlio krašto žmonės ir dabar didžiuojasi, kad naująją Šv. Juozapo Globos bažnyčią 1911 metais rugsėjį pašventino prelatas, literatūros klasikas J.Mačiulis-Maironis. Tada J.Katelės jau nebuvo gyvo, bet prelatas greičiausiai atvažiavo iš pagarbos jam, nes jau retai kur važiuodavo.
Keistą įspūdį darė savotiškas, dar niekur nematytas vidaus išmarginimas: sienos, pilioriai ir skliautai išdažyti raudonų ir baltų plytų juostomis – kaip Petrapilio bažnyčioje. Tokį variantą pasiūlęs būtent Maironis, anksčiau čia atostogavęs pas kunigą Budriką.
Kokį kiemą belankė, visur grūdą sėjo
Palei tą kelią, kuriuo per parapiją važinėjo ir šeimas lankė J.Katelė, galima būtų surikiuoti jo garsiuosius auklėtinius. Jų vardai tapo mūsų valstybės dalimi.
Juozas Tūbelis – Lietuvos valstybės ministras pirmininkas, žemės ūkio ministras, gimęs Ilgalaukių kaime.
„Lietuva tik Tūbeliu gyva“, – kadaise pasakė prezidentas A.Smetona.
Gretimame Tindžiulių kaime gimė legendinė žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Ji pasižymėjo ypatinga drąsa, veikė slapta, rizikuodama gyvybe dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jos gyvenimas – tarsi romanas: pilnas įtampos, slaptų susitikimų ir pasiaukojimo lenkų okupuotame Vilniuje.
Jos brolis Juozas Kubilius buvo tautinio sąjūdžio dalyvis, lietuviškos spaudos platintojas, Tautos pažangos partijos įkūrėjas.
Petras Ruseckas buvo knygnešys, visuomenės veikėjas, istorikas, žurnalistas, dokumentavęs šalies kovą už nepriklausomybę. Jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, redagavo žurnalą „Karys“, išleido ne vieną knygą.
Juozas Bieliūnas ir Juozas Katelė buvo vieni ryškiausių J.Katelės auklėtinių. Abu įsitraukė į kultūrinę veiklą, nuėjo kelią nuo vargonininkų iki garsių operos solistų.
Kunigas Petras Lapelis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, literatas bei spaudos darbuotojas. Išvykęs į Ameriką jis dirbo Čikagos lietuvių parapijose, skatino tautinę savimonę, parašė signataro Kazimiero Šaulio biografiją. Jis išsaugojo tiek partizanų ir signatarų prisiminimus, tiek emigracijos lietuvių patirtis. Jis buvo kalintas Lanzendorfo koncentracijos stovykloje Austrijoje.
1933 metų pavasaris Panemunėlyje buvo ypatingas – bendruomenė susitelkė paminėti kun. J.Katelės 25-ąsias mirties metines. Iškilmes organizavo žurnalo „Tautos mokykla“ redakcija, glaudžiai bendradarbiaudama su vietos visuomeninėmis ir katalikiškomis organizacijomis.
Tai buvo tarsi gyvas liudijimas, kad J.Katelės pradėta veikla tebėra gyva. Vargonų giesmes ir tautines dainas lydėjo iškilmės bažnyčioje ir prie kapo. Iki šių dienų yra išlikusi tų iškilmių fotografija.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Panemunėlio pašto uniformų siuvykla K.Bulovo name. Stovi siuvyklos vedėjas K.Naujikas, 1928 m.
2. Taip atrodė Panemunėlio dvaro kumečiai, apie 1894 m.
3. Poeto Maironio viešnagė Turdvario dvare. Antroje eilėje antras iš kairės sėdi kun. J.Budrikas, šalia poetas Maironis, vyskupas K.Paltarokas, 1914 m.
4. Praėjusio amžiaus pradžios Panemunėlis, kai jau veikė ant supilto pylimo geležinkelis, smuklė, žmones melstis kvietė pastatyta nauja bažnyčia.
5. Pirmojo slapto vaidinimo ,,Nepadėjus nėr ko kasti“ artistai po Keturakio spektaklio ,,Amerika pirtyje“ Ilgalaukių kaime, 1903 m.
6. Nemunėlio upės vagoje prie Turdvario, apie 1940 m. Šitaip semdavo ir veždavo vandenį gyvuliams.
7. Panemunėlio klebonija, kurioje 1872–1908 m. gyveno kun. J.Katelė, apie 1959 m.
8. Jonas Katelė.
9. Panemunėlio parapijos merginos su tautiniais drabužiais, 1930 m. kovo 16 d.
10. Marcelė Kubiliūtė, Kaunas, apie 1933 m.
11. Operos solistas J.Bieliūnas operoje ,,Demonas“, apie 1936 m.
12. Juozas Kubilius.
13. Juozas Tūbelis.
14. Petras Ruseckas.
15. Juozas Katelė.
Nuotraukos iš V.Aleknienės archyvo
