Be spalvų jis prapultų
Panevėžio fotografijos galerijoje karaliauja fotomenininko Petro Kaupelio naujausia ryškiaspalvių kūrinių kolekcija „Šviesos ir spalvų pilnatis“.
Sodrios kompozicijos labiau panašios į tapybą nei nuotraukas, kūriniuose negali įžvelgti jokių konkrečių vaizdų.
„Susipynę jame sapnai ir kosmosas! Jis visada mėgo aštrias spalvas, toks jo meninis suvokimas. Be spalvų jis prapultų, jo kūrybinis mąstymas – savotiškas spalvų matymas“, – komentavo kolegos fotografai ir žiūrovai.
Autorius atviravo, jog abstraktūs vaizdai išgauti fotografuojant realius objektus, tačiau neverta spėlioti, į ką buvęs nukreiptas objektyvas, mat žiūrovams pateiktus vaizdus išgavo rankiniu būdu sureguliavęs įvairias fototechnikos funkcijas, gaudęs tinkamą šviesą, panaudojęs ir lazerio spindulį.
Betgi šiukštu nesinaudojo jokiomis moderniomis programėlėmis nei fotošopu, tad niekas, net jis pats, nebeatkartotų to, ką iš viso to pavyko sukurti.
„Kas kaip suvokia, tokias fantazijas iš mano parodos ir išsineša“, – sakė pašnekovas.
Mistiniai regėjimai neatėjo iš karto ir greit
Autorius teigė, jog nesinaudoti fotomodernybėmis ir dirbtiniu intelektu fotografijoje dabar yra ant kūrybinės bangos. Jis tą ir daro, rankiniu būdu pradangina realius daiktus ir iš jų sukuria abstrakcijas. Toks fotografavimo būdas sudėtingesnis ir ilgesnis, bet kūrėją tai veža, džiugina ne tik rezultatas, bet ir pats procesas.
Anot jo, šitai serijai sudėlioti prireikė net 3 metų.
Mistiniai vaizdai iš sūkuriais trykštančių, bangomis dūžtančių, neįprastai žaižaruojančių, vienur pakylėjančių, kitur grėsmėmis alsuojančių, kiekvienam žiūrinčiam vis kitokias mintis pakišančių regėjimų neatsirado tik vieną kartą nuspaudus fotoaparato mygtuką.
„Būdavo, kad vieną nuotrauką kurdavau net 10 dienų“, – tikino autorius.
Įkvėpė didinamasis stiklas
Į parodą kviečianti afiša skelbė, kad menininkas ją skiria kūrybos 55-mečiui, tad gerbėjai, stebėję kardinalius fotografo išraiškos pokyčius, o jų būta keletas, tikėjosi per fotografijas viso kūrybinio kelio apžvalgos.
Autorius patikino, kad namie tikrai turi skirtingų laikotarpių rinkinių, bet jų nerodo.
Pats gi mena, kad viskas prasidėjo nuo didinamojo stiklo. Tada buvo dešimtmetis ir su tėvais bei broliais gyveno Rokiškio rajone, vienkiemyje prie Pandėlio.
Didinamąjį stiklą pamatė pas draugą. Berniukai jį naudojo išdaigoms, pagavę juo saulės spindulį vis ką nors padegdavo. Petrą pakerėjo kitkas: atvirščias vaizdas, kurį matai prisikišęs prie akies.
Šiaip ne taip tą lobį iš draugo išprašė ir namie ėmė eksperimentuoti – stiklą įtaisė į dėželę ir pridėjęs popierių persipiešdavo vaizdą. Tada gimė svajonė įsigyti tikrą fotoaparatą. Taupė kiekvieną tėvų duotą kapeiką, kol svajonė išsipildė.
Būdamas šeštokas jau padarė mokinių nuotraukas mokyklos garbės lentai.
Gyveno ypač gražioje vietoje, sodyboje ant kalno, pakalnėje upė, netoliese miškas, tad „užsikrėtė“ peizažais, braidžiojo su fotoaparatu pagrioviais ir pievom.
Perėjo ir nuogybių etapą
Persikrausčius į Panevėžį peizažus nusvėrė miesto gyvenimas.
Ketverius metus jis neakivaizdiniu būdu krimto fotografijos mokslus sovietiniame Maskvos liaudies universitete. Netrumpai dirbo „Ekrano“ gamyklos konstravimo biure, tuo metu pats susikonstravo ypatingą makroobjektyvą, tad galėjo fotografuoti vos 1 milimetro atstumu. Netrukus pasigamino ir savadarbį galingą fotošautuvą – tokio niekur negalėjai nusipirkti.
Žmones fotografuoti nelabai mėgo, bet, kaip dažnas kolega, perėjo ir nuogybių etapą, pabūti modeliu buvo prisikalbinęs ir žmoną.
Kurį laiką, kol tai buvo naujovė, kūrė montažus.
Periodiškai P.Kaupelis bendradarbiavo su spauda, paprašytas fotografavo visokius renginius.
Realybę nunešė stiklas
Vienu metu jam šovė į galvą fotografijoje naudoti lazerio spindulį, išgaudavo fantastiškus, lyg kitų galaktikų, vaizdus.
Paskui atėjo veidrodinių atspindžių laikotarpis. Fotografavo medžių kamienų faktūras ar vandens paviršiuose raibuliuojančias žoles ir dėliojo vaizdines mozaikas lyg vaikiškame kaleidoskope.
Susidraugavęs su garsiuoju stiklininku Remigijumi Kriuku sumanė įlįsti į jo kūrinių vidų. Fotografavo ne formas, o tai, ką iš mažiausio atstumo mato makroobjektyvas.
Stiklinės manipuliacijos truko kelerius metus.
„Kai tie dalykai – lazeris, stiklas, atspindžiai – prasidėjo, realybė iš mano nuotraukų dingo“, – paaiškina.
Nutylėtas periodas – apie darbą lavoninėje
Yra dar vienas laikotarpis, apie kurį P.Kaupelis niekada viešai nepasakojo. Netrumpą laiką jis buvo bene vienintelis Panevėžyje laidotuvių fotografas ir talkino privačiai teismo medicinos ekspertizės firmai.
„Norint įsigyti gerą optiką kūrybai, reikia didelių lėšų, tad man teko ieškoti būdų, kaip papildomai užsidirbti“, – paaiškina.
Veikla įsisuko nuo teismo eksperto skambučio, medikas tiesiog paprašė skubiai padaryti keletą nuotraukų. Tuo metu buvo tokia tvarka, kad mūsų mieste atlikus teismo ekspertizę, dokumentus ir proceso eigą iliustruojančias nuotraukas reikėjo siųsti į Vilnių.
P.Kaupelis neįsivaizdavo, kaip atrodo lavoninė, tokioje vietoje niekad nebuvo lankęsis.
Teismo ekspertas pirmiausia pasikvietė į savo kabinetą, liepė persirengti specialiais drabužiais ir pasiūlė išgerti taurelę. Fotografui nustebus ir atsisakius, šis tarstelėjo: „Kaip nori…“
„Kai atidariau duris, viską supratau. Stovėjau sustingęs prie durų, man liepė eit artyn, įkvėpiau oro ir žengiau...“, – prisimena sukrėtusią dieną.
Ant stalo gulėjo per vidurį perskrostas lavonas, kūno dalis laikė geležinės kabės, vidaus organai buvo išimti ir padėti ant kito stalo, kaukolė perpjauta ir atvožta.
Ekspertas liepė nufotografuoti kūną, o paskui atskirai organus. Jis lėtai pjaustė širdį ir tą procesą taip pat prašė fiksuoti.
„Į rankas paėmė plaučius, jie buvo lyg drebučiai, juodi, tada paaiškino, kad konsistencija ir spalva rodo, jog velionis smarkiai rūkė“, – pokalbio nuotrupos iš atminties neišdilo.
Žiūrėjo žudikui į veidą, tik tas akis šalin suko
Fotografas nenualpo, savo darbą atliko nepriekaištingai, bet tris paras negalėjo nei valgyt, nei miegot.
Vėliau įprato, prisižiūrėjo visokiausių smurtinių mirčių, avarijose sumaitotų kūnų, teko matyti ir perkūno nutrenktą nelaimėlį – jis buvo visas juodutėlis.
Tuo metu šalį sukrėtė Kupreliškio tragedija, kai nedideliame Biržų rajono kaime sūnus bendrininkaujant seseriai išžudė visą šeimą, jų kūnus užcementavo šulinyje, o visiems paskelbė, kad artimieji dingo be žinios.
Pirmą kartą į kraupią vietą fotografas nuvyko su žurnalistu, šis kalbino vaikiną, o tas tikino, kad mama, patėvis ir sesutė išvažiavo į Rygą ir negrįžo.
„Padariau to vaikino, sėdinčio ant namo laiptų, portretą. Įsiminė tai, kad jis nežiūrėjo į jį kalbinusio pašnekovo akis. Tada dar nežinojau, kad tai ir yra žudikas“, – pasakoja.
Po dienos kitos P.Kaupelis jau fotografavo Kupreliškio tragedijos aukas ant teismo eksperto stalo. Reikėjo užfiksuoti kiekvieną peilio dūrį ant kūnų, o jų būta daugybė.
Nors jau buvo užsigrūdinęs, bet išžudytos šeimos vaizdas jį labai paveikė.
Vėliau ligoninės leidiniui fotografuoti operacijas, kai klubo sąnario persodinimo metu laksto kaulų atplaišos, buvę vienas juokas.
Namas tai medinis...
Laidotuvių fotografavimo mada tarp lietuvių baigėsi prieš gerą dešimtmetį, dabar kreipiamasi nebent velionio portretą padaryti.
Laidotuvėse fotografui irgi buvę labai nejaukių akimirkų. Mat jis fotografavo beveik visų mūsų mieste išsišaudžiusių ar kitaip nugalabytų banditų paskutines keliones. Teko susidurti ir su tulpiniais.
„Kartą naktį beldžia į langą. Atitraukiu užuolaidą, o ten stovi Algimantas Vertelka ir įsakmiai liepia atidaryti duris“, – atpasakoja akistatą su žiauriausiu banditu, dabar kalinčiu iki gyvos galvos.
Naktinėtojas įteikia nuotrauką ir nurodo, jog iki 7 valandos ryto privalo būti padarytas portretas.
„Sakau, naktį laboratorijos nedirba, o jis man: su manim nesiginčyk, tavo namas medinis“, – prisimena baisų grasinimą.
Teko verstis per galvą, kaulyti pažįstamų pagalbos. Naktį jis buvo įleistas į vienos gamyklos fotolaboratoriją. Užsakymas tuo nesibaigė, A.Vertelka nurodė fotografuoti ir laidotuves. Ne šiaip įprastai, o nepaliaujamai spragsint – tarsi filmuotum, kadrą po kadro.
„Vos išfotografuoju juostelę, jų vairuotojas jau laukia, veža ryškinti ir daryti nuotraukų. Išpleškinau daugiau nei 10 juostelių. Per gedulingus pietus „Žaroje“ laidotuvių dalyviai nuotraukas jau peržiūrinėjo“, – mena.
Kapo duobę apšvietė sustatyti mersedesai
P.Kaupelis prisimena, kad su fotoaparatu į kapines lydėjo ir iššaudytuosius „Svainijoje“.
„Būdavo, aš fotografuoju laidotuves, o mane fotografuoja saugumas. Buvau iškviestas pokalbio, prašė negatyvų, o iš kur aš juos paimsiu, jei kartu su nuotraukom atiduodu užsakovams. Stengdavausi visiškai nesidomėti dalyviais, kur kas saugiau nežinoti nei vardų, nei pavardžių“, – nenorėjo niekur kištis.
Iš banditų siautėjimo laikų fotografas prisimena keistą jų tradiciją. Gaujos tarpusavyje kariauja, bet kažkuriam žuvus nebelieka priešų, atsisveikinti atvažiuoja visi. Kiek-vienas eina prie karsto ir mirusįjį pabučiuoja.
Būdavo, į laidotuves atvyksta skirtingų spalvų kostiumais vilkinčių vyrų grupelės, vieni žaliais, kiti vyšniniais, mėlynais ar dar kokiais. Spalvos reiškė banditų hierarchiją.
Vieną kartą laidotuvės vyko naktį. Atsisveikinimas su velioniu vyko „Grauduvoj“, į kapus lydėjo ilgiausia eilė juodų mersedesų. Jie įvažiavo į kapines ir savo šviesom apšvietė iškastą kapą.
Tą kartą ceremonijoje dalyvavęs kunigas paprašė taip fotografuoti, kad nesimatytų jo veido.
Karste – sulenktom kojom
Laidotuvėse fotografas irgi visokių dyvų matė. Būdavo neretas dalykas – susipykę giminės. Dažniausiai dėl velionio palikimo. Vieni stovi vienoje, kiti kitoje karsto pusėje ir niekaip nesutinka sustoti būrin bendrai nuotraukai.
Kartą fotografas atvažiuoja į laidojimo namus, įeina į salę, o ten karste guli velionis sulenktomis kojomis, keliai pakelti aukštyn, tarsi ruoštųsi sėstis. Ir nė vieno gedinčio patalpoje.
Eina ieškoti, kur visi pasidėjo, girdi – kambariuke alasas. Praveria duris, o ten linksmas balius, giminė puotauja.
Pasirodo, laidoja romą, o jų tautoje nepriimta mirusiajam kaulus laužyti, kad kojas ar rankas ištiestų dėl karsto, kokioj pozoj sustingo, taip turi būti ir užkastas.
Kad ne prie karsto budi, o linksminasi, vėlgi senas paprotys – mirus artimajam nevalia liūdėti.
Kitą kartą nuvyko pas namie pašarvotą romą. Per vidurį kambario ant stalo karstas, po juo žaidžia ir laksto vaikiukai, o suaugusiojo – nė vieno. Giminaičius rado kieme po alyvom jau gerokai apgirtusius. Nulydėjus velionį į kapus irgi ramybės nebuvo, giminės rėkavo.
Nebelieka ką rodyti, nes kūrinius graibstyte graibsto
Pamiršti to, kas patirta, neįmanoma. Gal todėl kūrėjas skeptiškas dėl kitokių kūrybos galimybių.
„Ar grįšiu kada prie realybės? Nežinau“, – šypteli autorius.
Bet užtat jis turi dar ne vieną idėją nerealistinei kūrybai.
P.Kaupelis pabrėžia, jog yra savo miesto patriotas, čia jau surengė 30 personalinių parodų.
„Klausia, kodėl į kitus miestus nenuvežu. Tai kad po parodos dažnai nebelieka ką vežti, išperka“, – atvirauja.
Jis tikina, jog net penkių vos tik sukomplektuotų būsimų parodų eksponatus meno gerbėjai nupirko nespėjus nė išeksponuoti.
Vis dėlto panevėžiečio fotografijos yra rodytos ir labai toli nuo namų: Ispanijoje, Australijoje, Tailande, Lenkijoje, Prancūzijoje, darbų yra įsigiję muziejai ir kolekcininkai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kūrybos 55-mečio proga parodos autorių P.Kaupelį sveikino artima draugė.
2. Įdomių kadrų P.Kaupelis ieško po miestą dviračiu sukdamas ratus.
Kiekvienas abstraktus vaizdas slepia kokį nors realų daiktą, kurį menininkas P.Kaupelis savotiškai pradangino ir uždengė fantastine migla.
A.Švelnos nuotraukos
