Dabar gi mano geroji ir kalbioji draugužė kažkokia keistai suglumusi. Sveikinamės širdingai, bet tarsi justi vidinis atstumas.
Galvoju, gal čia šalutinis pandemijos poveikis, įprotis laikytis distancijų? Net ir ne fiziniam lygmeny.
Lyg tą patvirtindama ji žengteli į šoną ir tyliai, beveik pašnibždom, klausia: „Ar pasiskiepijusi?“ Ir matyti, kad jai, santūriai ir inteligentiškai moteriai, nuo to klausimo baisiai nejauku.
Šūkteliu: „Žinoma!“, o tada jau stebiuosi, kaip galėjo pamanyti, kad gali būti kitaip.
Moteris akimirksniu atšyla, atgyja, išpučia palengvėjimo „ufff“, ir tolesnis bendravimas įgauna senąją, kalbiąją formą.
„Dabar jau net nebežinau, kas yra kas. Atrodė, draugus pažįstu, jais pasitikiu, o pandemijos fone ryškėja, kad daugelio visai nepažinojau“, – kalba.
Čia ji apie paskiepytųjų ir nesiskiepijančiųjų priešpriešą.
„Žmogus atėjo, pasiskiepijo ir užmiršo, gyvena savo rūpesčiais, nė karto negirdėjau, kad vakcinuotasis agresyviai pultų įkalbinėti skiepytis to dar nepadariusį, jei paagituoja, tai taikiai“, – sako ji.
O štai pažįstami, kurie skiepų vengia, pastaruoju metu tapo nesvietiškai įkyrūs ir įžūlūs. Ją glumina, kad pastarieji ne kokie beraščiai, o pakankamai praprusę, tad dar keisčiau, kad stoja ne mokslo pusėn.
„Bijau su jais net žodžiu persimest, paprasčiausiai kad ir apie orą kalbėti, nes vis tiek šneką pasuks link „pražūtingų“ vakcinų. Tada gaunu išklausyti, kokį blogį savyje nešiojuosi ir kad nuo jo pati darausi bloga, visom prasmėm užteršta. Ir jiems nė motais, kad esu gydytoja, kad apie ligas ir vakcinas žinau daugiau nei jie, kad kovidinės mirtys neišgalvotos, o realios. Nenoriu ginčytis, nenoriu veltis
į beviltiškus plepalus, bet jie užpila žodžių srautu, seka iš paskos, siuntinėja žinutes ir bruka patarimus, kaip dabar nuo to „brūdo“ valytis. Nebesuprantu, juoktis ar verkti“, – kalba ji.
Užtai dabar, kai sutinka ką ilgiau nematytą, pirmiausia zonduoja, ar eilinį kartą neužsiraus ant aršaus antivakserio.
„Žinai, neseniai nuo tokio pažįstamo teko net bėgti“, – liūdnai šypteli.
Gydytojos paatviravimas verčia prisiminti ir mano pastaruosius susidūrimus su aršiais skiepų priešininkais.
Anądien susitikau už dviejų namų gyvenančią kaimynę, ji nė nepasilabinusi ėmė skiepų tema cituoti vieną skandalingai pagarsėjusį, nacistinėmis tatuiruotėmis išsigražinusį kaunietį. Pasijuokiau ir nuėjau sau.
Prie kiemo vartų mane pasigavo dar viena „tiesos“ skleidėja, paleido jau kelis kartus girdėtą tiradą, kaip svarbu antiskiepininkams vienytis ir versti sveikatos apsaugos ministrą. Irgi tik pečiu gūžtelėjau ir įėjau savo kieman. Toji per tvorą medicinai dar kažkokius prakeiksmus siuntė, bet nesistengiau išgirsti.
Vakare iš sutiktųjų į feisbuką atskriejo galybė „teisingos“ informacijos apie tai, kokios pražūtingos yra prieškovidinės vakcinos. Neturiu laiko niekalus skaityti, tad ištryniau.
Galiu pasijuokti, ignoruoti, ištrinti, bet iš tiesų situacija jau nebejuokinga.