Kaimynė apsipylė ašaromis
Ukraina šlovinga ir nepalaužiama. Kovinga, stipri ir išdidi tauta viską atlaikys ir nesileis parklupdoma. Apie tai dainuoja Biržuose gyvenanti Oksana Sharlai, atvykusi iš Sumų apskrities.
„Ukrainiečiai jau įrodė, kokie jie stiprūs. Šią baisiai atšiaurią žiemą, kai per šalčius namuose nebuvo nei elektros, nei šildymo, nei vandens, žmonės nepalūžo – ėjo į gatves, aikštes, šoko ir dainavo, šildėsi prie laužų, gėrė arbatą“, – kalbėjo moteris.
Savo tėvynėje ji net 25 metus dirbo kultūros namuose, beveik visą tą laiką – vadove.
Todėl ir biržiečių pakviesta per koncertą sudainuoti keletą dainų, ji entuziastingai sutinka.
Moteriai net širdis spurda dainuojant rugpjūčio 24-ąją. Tai – Ukrainos nepriklausomybės diena, švenčiama tik viena diena vėliau nei ir mūsų pažymima svarbi – Baltijos kelio – data.
Pašnekovė sakė, kad ukrainietiškos dainos labiausiai sujaudina tautiečius. Net jeigu žodžiai visai ne apie karą, mintyse vis tiek – gimti namai, pavojuje likę artimieji, viskas, kas dėl pragaištingo karo prarasta. O kartu – ir pergalės viltis.
Bet ašaroja ne tiktai ukrainiečiai. Kartą ir O.Sharlai kaimynė per jos pasirodymą apsipylė ašaromis. Nors jos atliekama daina „Verkianti gitara“ buvo apie nelaimingą meilę, bet labai ilgesinga, ir ėjo iš širdies į širdį.
Pasirodymuose dalyvaudavo ir Biržuose laikinai gyvenusi tautietė Liudmina Ross. Ji dirbo Vlado Jakubėno meno mokykloje fortepijono mokytoja. Bet ji neištvėrė ilgesio – grįžo į Ukrainą.
Kad tik kuo arčiau kultūros
Pašnekovė atviravo, kad labai džiaugtųsi, jei Biržuose būtų dažniau kviečiama dainuoti, nes kultūra jai tiesiog įaugusi į kraują.
Moteris paatviravo, kad ir svajonė plazdena – dirbti vietos kultūros centre. Dirbtų bet kuo, kad ir valytoja, kad tik būtų arčiau kultūros. Bet tokio laisvo etato nėra, o kitokiam darbui kliūtimi būtų ir kalbos barjeras.
Moteris nesibaido jokių pareigų. Mat ir Ukrainoje, kai vadovavo kultūros namams, kuo tik nedirbo – turėjo kolektyvų, pati juose dalyvavo.
„Per koncertus, būdavo, dalyviams pagelbėju persirengiant, kokią kostiumo detalę pataisau ir lekiu į žiūrovų salę, kad pasirodymą nufotografuočiau. O dar pačiai reikia spėti persirengti kokius penkis kartus, nes pas mus įprasta dažnai keisti sceninius drabužius“, – šypsojosi.
Be vadovės, režisierės, scenaristės, solistės, ansamblio narės pareigų, ji dar pati siūdavo sceninius drabužius ir net užuolaidas, nesitikėdama už tai jokio atlygio.
Linksmybės niekam neberūpi
Viską, kas buvo reikalinga pasirodymams, tekdavo daryti savo rankomis. Muzikinei aparatūrai irgi reikėjo pinigų, tuomet O.Sharlai ryžosi susiieškoti, kas finansiškai pagelbės.
Prašydavo turtingų žmonių paramos, ir jos sulaukdavo.
Kad jaunimas galėtų pasilinksminti, rengdavo diskotekas. Namai buvo netoli kultūros centro. Kai dukrai buvo 6 mėnesiai, ji parlėkdavo namo, vaiką pamaitindavo – ir atgal į diskoteką. Jaunimas šokdavo iki 2 valandos nakties.
„O kokios linksmos šventės būdavo! Masinės vaikštynės, laužai, vainikėlių pynimai... Žmonės džiaugėsi gyvenimu. Niekuomet taip nebebus... Pusės mano ansamblio moterų vyrai dabar kariauja, linksmybės niekam neberūpi“, – kalbėjo ukrainietė.
Dar ji vesdavo vestuves, jubiliejus, kitas šventes.
Dabar kultūros namai tebeveikia, bet viskas vyksta nuotoliu, tik tiek, kad įstaiga nebūtų uždaryta.
Balsą lavina namuose
O.Sharlai prisiminė, kad niekas netikėjo prasidėsiant karą, o jam prasidėjus manė, kad viskas tuoj tuoj baigsis. Net kai išvydo važiuojančias karines mašinas, tikėjo, kad tai – tik mokymai.
„Po poros dienų turėjo būti vienos moters jubiliejus, kurį buvau pažadėjusi vesti. Abi raminomės, kad jį atšvęsim visai netrukus. Nemanėm, kad karas šitaip užsitęs“, – dabar jau pati stebėjosi ukrainietė.
Tuščias iliuzijas sužlugdė už kokių 30 kilometrų nuo kaimo pasirodę rusų tankai. Buvo tokių drąsuolių, kurie bandė pastoti kelią. Bet tankai juos tiesiog pervažiavo.
Žmonių susibūrimai Sumų apskrityje, taip pat ir kultūros namuose, buvo uždrausti.
Netrukus O.Sharlai su drauge ryžosi važiuoti į Lietuvą ieškoti darbo. Pirmiausia nuvyko į Kaišiadorių paukštyną, po poros savaičių į Uteną, į mėsos perdirbimo įmonę.
Moteris paaiškino, kad augo kaime ir dirbo visus ūkio darbus. Su tėvais augino kiaulių, karvių, šienavo, ravėjo daržus, tampė maišus, užsimetusi ant nugaros.
Ir Biržuose gyvendama, ji bando užsikabinti už bet kokio darbo. Toliau repetuoja namuose. Bute turi mikrofoną, garso kolonėles. Kad kaimynai neužpyktų, dainuoja tuo metu, kai jie darbe.
„Turiu balsą lavinti, kaip kitaip? Vedžiau ukrainietės ir lietuvio vestuves Biržuose, ukrainiečių vestuves Panevėžyje, šiek tiek jubiliejų“, – vardijo moteris.
Būna, kad ruošia užkandžius restorane, užsakymams, bet tai vis laikini darbai.
Kepykloje dėl sveikatos ji neatlaikė naktinių pamainų.
Pakvietė po savaitės pažinties
Į Biržus daugiau nei prieš trejus metus ją pasikvietė Normundas Šernas. Jiedu susipažino internete ir po savaitės vyras jai ištarė: „Atvažiuok.“
Anksčiau dirbdamas su krovininiu vilkiku vyras buvo matęs nemažai pasaulio ir į širdies drauges ieškojo būtent ukrainietės.
O.Sharlai priėmė šį pasiūlymą, o po metų į Biržus pasikvietė atvykti iš Ukrainos 19 metų dukrą. Profesinėje mokykloje mergina baigė kulinarijos mokslus, susipažino su tautiečiu vaikinu ir abu išvyko gyventi ir dirbti į Panevėžį.
Ukrainoje liko 26 metų sūnus, jis dirba didžiulėje fermoje technologu.
„Dabar gyvename trise – mes abu ir katinas, registruotas mano vardu“, – šypsojosi moteris.
Kartais jai būna pikta, kodėl gyvenimo draugas su ja kalba rusiškai, o su katinu – lietuviškai.
„Jį šaukia lietuviškai: ateik čia, ateik čia“, – juokėsi moteris.
Jei vyras ir su ja lietuviškai kalbėtų, galbūt jai pavyktų irgi lietuviškai prabilti. Moteris lankė lietuvių kalbos kursus, paskui dar mokėsi ir privačiai. Daug ką supranta, bet kalbėti vis dar nepavyksta, bijo, kad padarys klaidų.
Viską mato mobiliajame telefone
Kelis kartus O.Sharlai buvo grįžusi į Ukrainą aplankyti savo tėvų, tame pačiame kaime gyvenančios sesers. Dar viena sesuo apsistojo Lenkijoje.
Kyjive susitinka su savo geriausia drauge.
„Man ten baisu. Miegojome penkioliktame aukšte, ėmė pavojaus sirenos per visą miestą kaukti. Aš čiupau drabužius ir jau buvau pasirengusi bėgti slėptis, bet draugė liepė neskubėti“, – pasakojo pašnekovė.
Bičiulė per programėlę savo mobiliajame telefone patikrino, kur dronas lekia, kiek jų iš viso buvo, kelis jau numušė.
Išties keistas vaizdas, kad vyksta karas, o vaikai kieme žaidžia, žmonės vaikštinėja gatvėmis.
Bet, aišku, nelygu, kur gyveni.
„Kai Biržuose susitinkame su kitais ukrainiečiais, jų tik paklausiame, iš kurios srities atvyko, o kas ten vyksta, ir taip puikiai žinome. Todėl nieko vienas kito neklausinėjame. Kai kurie nebeturi namų, kitų namai – okupuotose teritorijose“, – su kraupia realybe pašnekovei nelengva susitaikyti.
Apie savo ateitį ji kalbėti nenorėjo, tik svarstė, kad karas negali tęstis amžinai.
„Dabar su Normundu turime kur gyventi, gerai sutariame, nesipykstame. Perpratau lietuvišką mentalitetą, man čia viskas tinka“, – sakė pašnekovė, neatsisakanti svajonės dirbti kultūros namuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. N.Šernas pasiūlė gyvenimą kartu po savaitės pažinties. O.Sharlai sutiko ir tuo džiaugiasi.
2. Dukra Inna baigė kulinarijos mokslus ir gyvena Panevėžyje.
3. 4. Kiekvienas kvietimas pasirodyti koncerte O.Sharlai yra didžiulis džiaugsmas. Jos jausmingos dainos sugraudina ir ukrainiečius, ir lietuvius.
5. Nuotrauka su „Konfetti“ kolektyvu O.Sharlai primena, kiek daug jėgų ir laiko ji atidavė kultūrai, bet tai buvo verta.
6.Trečiasis šeimos narys – katinas.
Asmeninio albumo nuotraukos
