Senamiestyje – orkų vėliava
Automobiliu, keltu ir traukiniu per Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją ir Norvegiją iki pat Lofoteno salų – tokia tai buvo keturių bendrakeleivių kelionė.
Nuostabaus grožio salynas už Šiaurės poliarinio rato, o ypač kai ruduo jau padabinęs lapuočius ryškiomis spalvomis, verčia nuolat aikčioti.
Bet iki galutinio tikslo – netrumpa kelionė. Automobiliu riedėdamos per Latviją, palei pajūrį, sustojame užkąsti šalia bažnytėlės.
Vakarop pasiekiame Estijos sostinę Taliną. Temstant einame pasižvalgyti po senamiestį, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Užkluptos lietaus, nepasiduodame baimei permirkti – per atspindžius žibintų apšviestos gatvelės, bokštai atrodo dar romantiškiau.
Viduramžių namai, raizgūs posūkiai, grindiniai, bažnyčios, miesto sienos užburia ir paklaidina. Bet uždarųjų estų nepaklausi, kur link eiti – jie net nesustoja.
Iš ryto grįžtame į senamiestį – jau šviečiant saulei įveikiame Olofo bažnyčios 258 laiptelius ir pasiekiame garsiausią miesto apžvalgos aikštelę 124 metrų aukštyje.
Dar pasukame viena antra gatve ir sustojame lyg įbestos – pačiame senamiestyje veikia Rusijos ambasada su savo orkų vėliava. Prie jos pastato estai iškabinę raudonais lyg kraujas dažais išrašytus plakatus, žuvusių ukrainiečių nuotraukas, daugiausia – vaikų ir paauglių, išdėlioję meškučius, kitus žaislus.
Keltu plaukia ir kirai
Iš Talino laukia kelionė keltu į Suomiją, į Helsinkį. Plaukiame tik porą valandų.
Labai moderniame kelių aukštų kelte ko tik nėra! Be kavinių, restoranų, parduotuvių, dar ir – lošimų automatai, kino salės. Kas žiūri sporto varžybas, kas kino filmą, o kas išsitiesia čia pat ant fotelių ir palaimingai miega.
Spėjame pasimėgauti žaliąja zona kelto gale. Tarp augalų išdėstyta sėdmaišių ir kabančiųjų krėslų. Išėjusios į patį viršų stebimės nutūpusių ir kartu plaukiančių kirų drąsa. Vienas paukštis ilsisi įkišęs snapą į plunksnas.
Atplaukusios ieškome geležinkelio stoties. Suvedame adresą į mašinos navigacijos įrenginį, bet atvykstame į galutinį tašką ir – ogi nieko panašaus. Kelio paklaustas vyras liepia pervažiuoti tris sankryžas, tuomet sukti į dešinę. Bet ir ten pasukusios nusprendžiame, kad tai kažkokia klaida, vėl grįžtame.
Išsiaiškiname, kad ne per seniausiai pasikeitė geležinkelio stoties adresas, vėl jos ieškome. Galų gale atvykstame ten pat, kaip vyras buvo nurodęs, tik reikėjo dar į priekį pavažiuoti.
Visai kaip gyvenime, kai tikslas būna jau ranka pasiekiamas, bet patys sukuriame papildomų bėdų.
Vairuotoja automobiliu įvažiuoja į traukinio vagoną. Jis vėliau bus prikabintas prie viso sąstato.
Nėra vienodų suomių
Per naktį ilsėsimės traukinio kupė. Prieš miegą neatsispiriame pagundai apžiūrėti restorano.
Mažoje patalpoje užklumpa garsūs suomių balsai, nevaržomas kalbėjimas ir juokas. Prasibrauname pro keleivių būrį, kad šio to nusipirktume ir dar pasižvalgytume.
Akies krašteliu stebiu, kaip mergina sėdi kažkodėl užsikabarojusi ant vagono palangės. Šalia porelė stovi, bet tyli, nesikalba. Dvi jaunos moterys gurkšnoja alų ir, akivaizdu, šiame triukšme jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Jos – be ištatuiruotų antakių, be pripūstų lūpų, be makiažų ir be manikiūrų.
Apsirengusios ne taip, kad kitiems būtų gražios, o kaip joms patogu.
Užtat, kaip sakė viena iš kelionės draugių, suomiai yra saviti, nes natūralūs, nėra vienodų.
Jausmas – lyg kino filme, kuriame kiekvienas personažas yra įdomus.
Atskiri traukinio vagonai skirti keleiviams su dviračiais, kiti – važiuojantiems su šunimis. Keturkojai puikiai prižiūrėti, veikiausiai grynaveisliai.
Daug keleivių – su miegmaišiais, su didelėmis kuprinėmis, pasirengę aktyviam savaitgaliui.
Atsigulusios kupė prisimename, kaip kadaise garsiai dundėdavo sovietinio traukinio ratai, užtat šiuolaikiniai rieda lygiai, ramiai.
Po mirties švedai lygūs
Traukiniu pervažiuojame beveik visą Suomiją išilgai. Išlipame šiauriniame Rovaniemio mieste ir riedame į Švediją. Sustojame šiauriausiame mieste Kirunoje.
Turizmo centre prašome pagelbėti susimokėti už automobilio stovėjimą, nes atsisiųstoje programėlėje nėra Lietuvos. Darbuotojai dėl to šiek tiek sutrinka, o mums belieka konstatuoti, kad esame pirmosios lietuvės, įkėlusios koją į Kiruną.
Čia sustojame prie kapinių. Žolėje sustatyti kuklūs antkapiai, kai kur padėta gėlių. Švedai po mirties – visi lygūs. O gyvieji neturi lakstyti ravėti ir laistyti gėlių. Kada mes išmoksime šią pamoką?
Ketinome apsigyventi namelyje miške. Nuvažiavusios jo apžiūrėti išgirstame lojančius šunis ir staugiančius vilkus. Baugu, bet kaip romantiška! Deja, namelį spėjo užsakyti kažkas kitas.
Apsigyvename naujausiame, prašmatniausiame viešbutyje Kirunos centre, stebimės, kad nebrangu – net 50 eurų vienam nekainuoja. Rytą matome pravažiuojantį autobusą lietuviškais užrašais ir numeriais.
Tai gal vis dėlto mes nesame pirmosios lietuvės šiame mieste?
Vėliau sužinome, kad tikrai ne pirmos, bet apie tai parašysime atskirai.
Tektų lyžtelėti vandens
Pervažiuojant per sieną sustabdo norvegų muitininkai. Klausia, kiek turime mėsos produktų, alkoholio, tabako. Liepia viską išimti iš bagažinės, kai kurias kuprines iškrausto, apžiūri iki pat dugno. Vis klausinėja apie tabaką.
Viena iš muitininkių iki siūlelio išpurto priekyje sėdinčios keleivės daiktus. Niekas neužkliūva, tad šypsodamiesi konstatuoja, jog viskas nuostabu, ir palinki geros kelionės.
O Norvegijoje – lyg būtų brūkšniu užbrėžta – prasideda akimi neaprėpiami kalnagūbriai su panašiais į švedų tamsiai raudonais namais. Tik jie kažkuo skiriasi. Gal baltomis langinėmis ir baltais apvadais? Tai vasarnamiai, be pamatų. Lofotenuose nameliai jau įvairių spalvų, daug baltų.
Važiuojant kraštovaizdis nuolat keičiasi, bet išlieka žavinga rudens spalvų gama. Prasideda kalnai – žemesni ir aukštesni, su sniego lopiniais, apaugę medžiais ir pliki, ežerai ir ledynų suformuoti fiordai. Tai – tarp kalnų įsiterpę siauri ir gilūs jūros užutėkiai stačiais uolėtais kraštais. Norint įsitikinti, ar telkšo ežeras, ar fiordas, tektų lyžtelėti vandens. Pastarieji užpildyti sūriu jūros vandeniu.
Dar pakeliui – įspūdingi kelio vingiai, tiltai, tuneliai.
Beržai prilenkti prie žemės
Apsistojame netoli Lekneso miesto. Čia gyvenantys pažįstami biržiečiai aprodo apylinkes, veda ant netoliese stūksančio kalno. Ganosi avelių pulkas, jos nebaikščios, bet arti žmonių neprisileidžia.
Nustebina ant kalno augantys berželiai – kamienai stiprių vėjų išraityti ir nuolatinio vėjo prilenkti prie žemės.
Biržietė rodo į tą pusę, kur dvi salas jungia povandeninis tunelis. Kitą dieną ir mes juo važiuosime.
Žinodama, kad virš galvos – vanduo ir dar jūros dugnas, nenorėčiau ilgam užstrigti.
Mums su orais pasiseka. Pasiruošėme ir šalčiui, ir smarkiam lietui, vėjų sūkuriams, bet taip ir nepamatėme norvegiškų audrų. Vieną vakarą, kai jau šiltame kambaryje dairėmės pro langą, nes smarkiai vėjas ūžavo, girdėjome, kaip vietos jaunimas žaidžia futbolą. Jie išmokę taip gyventi – jiems nėra blogo oro.
Norvegai savo namų langų nedengia užuolaidomis. Biržiečiai jau įprato, kad kaimynas kitapus gatvės atsisėda terasoje ir žvelgia į jų langus. Tuomet tenka jam pamoti.
Važinėdamos po salyną matome namų su žole apaugusiais stogais. Gyventojai žolę arba nupjauna, arba užkelia avis, kad nuėstų. Mums pamatyti tokio vaizdo su žolę rupšnojančia avimi neteko.
Stebina ne skoniu, o kaina
Biržiečiai aprodo savo miestelį, pavežioja po Leknesą, žymiausius aplinkinius paplūdimius.
Šiltuoju metų laiku jie būna nugulti poilsiautojų, o vienas – banglentininkų, čia vyksta net pasaulio čempionatai. Bet yra buvę, kai varžybas nutraukė pasirodžiusios dvi orkos.
Netoliese veikianti kavinė skelbia siūlanti skaniausias pasaulyje bandeles. Jos, kaip ir beveik visur, cinamoninės, tik su grietinėle ir vaisiais. Išalkus būtų neblogai, o šiaip – nieko ypatingo, išskyrus kainą, siekiančią 10 eurų.
Sužavi kalnų fone nušvitusios dvi ryškios vaivorykštės. Čia daug lyja, tad ir vaivorykščių būna.
Lofotenuose galima pasigrožėti vidurnakčio saule. Juk žiemą saulė čia kelias savaites nenusileidžia už poliarinio rato.
Turistai į Lofotenus veržiasi pamatyti Šiaurės pašvaistės. Šeimininkė pasakojo, kad vieni jos svečiai prancūzai džiaugėsi ja kaip vaikai. Deja, šio gamtos stebuklo mums nepavyko išvysti. Jis, labai kuklus, pasirodė jau mums išvykus.
Trumpiausias pavadinimas
Šeimininkas mums aprodo norvegišką vasarnamį. Namas, kaip ir kiti, neatrodo labai didelis, bet dviejų aukštų, vietos tikrai pakankamai. Keliuose kambariuose – ir įmantrūs, išdrožinėti, ir visiškai minimalistiniai baldai, kelios žvėrių iškamšos, paprasta virtuvė.
Neypatingi vikingų bei žvejų muziejai. Pirmasis – tai dvi salės su vikingų laikų eksponatais ir romantiškas filmukas apie praeitį.
Autentiškas žvejų kaimas-muziejus veikia Lofoteno salyno gale, kaimelyje, kurio pavadinimas yra trumpiausias pasaulyje, nes iš vienos raidės.
Jis tariamas kaip O raidė, o norvegiškai rašomas kaip A su skrituliu viršuje. Šį ženklą kaip suvenyrą nekart yra pasisavinę turistai.
Žvejų muziejų sudaro keli pastatai. Jų ekspozicijose atkurta menkių kepenų aliejaus gamykla, kalvė, senasis paštas, valčių namai. Iki šiol tebeveikiančioje 1844 metais pastatytoje kepykloje galima suvalgyti bandelę su kava.
Muziejaus pastatuose daug džiovintų žuvų, kvapas nemalonus.
Pasaulio pakraštys ties Atlantu labai klampus
Įspūdingiausias čia kitas taškas – jis vadinamas pasaulio pakraščiu, nes sala fiorduose kraštinė. Čia baigiasi ir greitkelis E10. Po lietaus iki vandenyno daužomų uolų brendame per vandenį ir purvus.
Buvo verta, nes pamatome, koks galingas tas Atlanto vandenynas.
Grįžtame per Reinės kaimą, vadinamą gražiausiu Norvegijoje. Čia stūkso Reinebergo, arba Karalienės, kalnas. Į jo viršūnę stačiu šlaitu veda beveik 2 tūkstančiai akmeninių laiptų – geras kilometras aukštyn.
Lentelė apačioje įspėja būti atsargiems, nes nėra atramų, laiptai siauri.
Pas šią karalienę patekti ne kiekvienam lemta. Kai kas pažvelgia į viršūnę ir iš viso nesiryžta iššūkiui, kai kas palypėja keliolika minučių, kai kas užkopia gal iki pusės kalno.
Mane sustabdęs anglakalbis keliautojas užjaučiamai papasakoja, kad iki viršūnės užkopti bus labai sunku. Vis dėlto pagiria už pastangas. Uždususi tik klausausi ir linksiu.
Išties – nepakanka vien pastangų ir gerų norų.
O ištvermingiausioji iš mūsų ne tik užlipa iki pat viršaus, bet dargi išvadina Reinebergą ne kalnu, o kalneliu. Taip jau yra, kad kiekvienam savi kalnai ir savos viršūnės.
Per Rovaniemį grįždamos namo užsukame aplankyti Kalėdų Senelio jo rezidencijoje Laplandijoje, bet šeimininko nesutinkame.
Užtat jau atvežtos eglutės ir kai kurios jau pastatytos – tikros, ne plastikinės.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Net rudenį Norvegijos paplūdimius lanko turistai ir vietos gyventojai. Saulės nušviesti kalnai sužėri neįtikėtinai ryškiomis spalvomis. Tik viršūnės lieka pasislėpusios debesyse.
2. Trolis – Norvegijos mitologinis ir kultūrinis simbolis.
3. Autentiškas žvejų kaimas-muziejus sudarytas iš kelių pastatų. Nežinomas dailininkas paveiksle įamžino jo grožį ir ore sklandančią ramybę.
4. Reinebergo, arba Karalienės, kalno viršūnę pasiekė tik ištvermingiausioji kelionės draugė.
5. Tarp kalnų išsidėstę kaimai ir miesteliai lyg magnetas vilioja turistus.
6. Norvegijoje tiesiog turi apsilankyti vikingų muziejuje. Šis žodis reiškia „jūros žygį arba piratą“, bet lankytojams rodomas filmukas – romantiškas.
7. Namai su užauginta vešlia žole ant stogų mums buvo didelė atrakcija.
8. Norvegams įprasti tokie vaizdai su įvairių spalvų pastatais ir grakščiais laiveliais, o turistams tai vieni įspūdingiausių kelionės prisiminimų.
9. Muziejuje vikingai vaizduojami šviesiaplaukiai ir mėlynakiai.
10. Dangų perskelia neįtikėtinai ryški vaivorykštė.
11. Vėjai tokie stiprūs, kad berželiai auga palei žemę.
L.Rušėnienės ir S.Balandytės nuotraukos
