Nedidukas, bet ypatingas
„Išblaškė likimas Bielinio vaikus po platųjį margą pasaulį, bet šauksmas gimtinės be galo stiprus“, – tai žodžiai iš ryškiausio lietuvių knygnešio Jurgio Bielinio palikuonių himno.
Viena iš jo giminaičių – sostinėje gyvenanti proanūkė Aušra Gaigalienė – korespondentei sakė, kad palikuoniai dukart surengė savo susitikimą.
Visi kartu prisiminė garsiojo protėvio „nuotykius“ slapstantis nuo žandarų, kalbėjo apie praeities įamžinimą, pasidžiaugė tuo, kad šalia Biržų esančio Suosto gyventojai tebebrangina jo atminimą.
J.Bielinis laikomas knygnešio prototipu, jo gimimo dieną – kovo 16-ąją – švenčiama Knygnešių diena. Šiemet bus minimos 180-osios jo gimimo metinės, ir Seimas pakvietė minėti šią svarbią sukaktį. Jis vadinamas laisvės šaukliu, knygnešių karaliumi.
Jis dar vadinosi Bieliaku, Jakuliu, pasirašinėjo Juozapo Baltojo Erelio, J.B.Erelio, Jurgio ir kitais slapyvardžiais. Draudžiamas lietuviškas knygas platino 32 metus, buvo nepagaunamas ir tapo legenda.
J.Bielinis gimė ir gyveno visai šalia Suosto, Purviškių kaime, dėl to šis nedidukas kaimas tautos istorijai yra ypatingas.
Čia tebestovi sodyba, kurioje gyveno knygnešys, auga ąžuolas, prie jo guli paminklinis akmuo. Po juo bendražygiai slapstydavo lietuviškas knygas. Dar – koplytstulpis, rodyklė į knygnešio gimtinę.
Slėpėsi po žmonos sijonu
A.Gaigalienė šypsojosi, kad apie jos garsųjį prosenelį sklando įvairiais mitais apipintų, kartais komiškų, pasakojimų. J.Bielinis nuo žandarų slapstėsi metų metais, o iš sudėtingiausių situacijų išsisukdavo sumanumu, gudrumu.
„Sugebėdavo pro adatos skylutę pralįsti“, – lygino pašnekovė, bet patikino, kad dalis šių pasakojimų yra visiška tiesa.
Tai įrodo ir Biržų krašto „Sėla“ muziejuje saugomas kuklus, bet labai įdomaus turinio sąsiuvinis – mokytojo ir poeto Konstantino Snarskio-Žvaigždulio užrašyti Suosto kaimo žmonių prisiminimai.
Pavyzdžiui, Petras Vaiginas taip prisiminė: „Vieną kartą Bieliniui teko vandenin atsigult, sodžialkon, kad nematytų uriadnikas. Tik galvą buvo iškišęs, knygos jo sušlapo... Chrabras buvo Bielinis, zukus.“
Emilis Klyvis prisiminė, kad knygnešio žmona Ona Bielinienė ateidavo pas juos į namus ir pasakodavo, kaip vyras slapstėsi. Vaikai šiuos pasakojimus taip pat girdėdavo.
„Kartą Jurgis, uriadniko ieškomas, buvo pasislėpęs po žmonos sijonu. Žmona verpė linus ir nuo krėslo nesikėlė. Anie visur ieškojo ir neradę išėjo. Kitą kartą Jurgis buvo pasislėpęs nuo uriadniko pečiuje. Ir ten jo nerado“, – užrašyta sąsiuvinyje.
Dar muziejus turi kitą brangų eksponatą – J.Bielinio lazdą.
Vos neužtroško dūmuose
Pašnekovė tęsė, kad, be amžininkų šių prisiminimų, ne pramanas yra ir pasakojimas, kaip J.Bielinis slėpėsi krosnyje, už malkų.
Tą kartą knygnešys ir duoną kepti susiruošusi jo žmona pastebėjo, kad žandarai artinasi prie trobos. Pabėgti nebuvo kaip, nes namas buvo apsuptas. Tuomet J.Bielinis atitraukė jau į krosnį sukrautas malkas ir mikliai už jų užlindo.
Kad žandarams nekiltų įtarimas, O.Bielinienė brūkštelėjo degtuką ir užkūrė krosnį.
Ir tą kartą likimas drąsuoliui buvo palankus, nes žandarai greit išėjo, ir knygnešys neužtroško dūmuose.
Maža to, išlindęs lauk dar sugebėjo papokštauti.
„Tų pasakojimų tiek daug, kad gal ir kūrybos yra nemažai, nežinau. Gali jais tikėti, gali netikėti“, – šypsojosi A.Gaigalienė.
Anūkas toks pat patrakėlis
Paklausta, ar gimtinės šauksmas išties toks stiprus, kaip parašyta giminės himne, moteris patvirtino, kad Purviškiai jai labai jautri tema. Mat ji pati gimė ir augo J.Bielinio troboje.
Po kurio laiko tėvai pasistatė savo namą, bet visai netoli Purviškių, ir pašnekovė pamena, kad ir tuomet dažnai atbėgdavo pas senelius.
Ten buvo smagu ir įdomu. Vakarais susirinkdavo barzdoti nebejauni kaimynai, kalbėdavosi, kokia turi būti Lietuva, giedodavo gražiais balsais.
Iš šios sodybos ją, sentynmetę, išvežė į tremtį. Lemtingą baisią dieną močiutė liepė slėptis, ji su jaunesne sesute įlindo į didelį serbentų krūmą. Žinoma, abi surado.
Po tremties tėvai negalėjo grįžti į namus, ir pašnekovė vėl gyveno Purviškiuose.
Paklausta, ar po pasaulį išsibarsčiusi giminė paveldėjo knygnešio patrakėlišką būdą, A.Gaigalienė sakė, kad Kauno rajone gyvenęs knygnešio anūkas Jurgis Algirdas Bielinis buvo toks pat bebaimis ir atkaklus kaip ir jo senelis.
„Jo dėka Bielinis tebėra visų – artimųjų, biržiečių, Lietuvos žmonių – prisiminimuose. Vadinome jį neramia dūšia“, – kalbėjo pašnekovė.
Deja, jo nebėra šiame pasaulyje, kaip ir pašnekovės vienos iš seserų, gyvenusios Biržuose.
Gatvei – knygnešio vardas
Suoste gyvenančios Aldona Vėjelienė ir Aldona Kolopailienė patvirtino, kad J.A.Bielinis ir pats stengėsi įamžinti senelio atminimą, ir kitus sujudino.
Į Purviškius jis atvyko pradėjus kilti Sąjūdžiui, apsidairė, su žmonėmis pasikalbėjo. Po metų grįžo su tautodailininku Leonu Juozoniu, atvežė medinius stogastulpį ir rodyklę į knygnešio gimtinę.
Dar jo sumanymu šalia ąžuolo ratu prisodinta ąžuoliukų. Pašnekovės atviravo nelabai tikėjusios, kad jie užaugs po medžio šakomis, bet dalis prigijo.
Sovietmečiu buvo pastatyta ir tvora iš masyvių grandinių.
Kaime vyrai nakvojo tris naktis, išvyko tik darbus baigę.
Ąžuoliuką tuometės Suosto Jurgio Bielinio pradinės mokyklos mokiniai pasodino ir spaudos atgavimo šimtmečio proga.
Nuo to laiko praėjo nemažai laiko, tad moterys pasidžiaugė, kad ir stogastulpis, ir rodyklė, ir paminklinis akmuo buvo sutvarkyti, atnaujinti.
A.Vėjelienei itin džiugu, kad renkant Suosto gatvei pavadinimą gyventojai vienu balsu nusprendė – ji turi vadintis J.Bielinio vardu.
Pravirko dėl sūnaus
Kodėl šioms moterims taip rūpi išsaugoti knygnešio atminimą?
Buvusi pradinių klasių mokytoja ir mokyklos direktorė A.Vėjelienė sakė, kad kur beeitum – knygnešio takai, kur bepažvelgtum – jo laukai.
O buvusi bibliotekininkė A.Kolopailienė net gyvena visai netoli jo buvusios sodybos. Tiesa, sodyba nebepriklauso jo giminei daug metų, joje gyvena ir prižiūri nauji šeimininkai. Pastarieji tik įsidėjo langus ir pakeitė supuvusius sienojus – o šiaip troba tokia, kaip ją kadaise perstatė knygnešio sūnus Juozas Bielinis.
Ant namo kabo paminklinės lentos – šviesuoliams tėvui ir sūnui Kiprui.
Abi moterys renka medžiagą apie J.Bielinį, paprašytos pasakoja apie jį.
A.Kolopailienė kalbėjo, kad J.Bielinis ją žavi ne tik savo veikla, bet ir tuo, kad stengėsi į mokslus leisti vaikus. Šeimoje išaugo vaikų pulkas, sūnūs Juozas, Kipras ir Baltrus, dukterys Liucija ir Matilda.
„Bielinis nesilankstė prieš žandarus, nerodė silpnumo, bet pravirko, kai pamatė katorgoje grandinėmis surakintą sūnų Kiprą. Šis ramino, kad eina tomis pačiomis pėdomis“, – knygnešio meilę vaikams ir žmogiškumą pabrėžė pašnekovė.
Mat šviesuolio sūnus carinės Rusijos laikais taip pat platino literatūrą, už tai buvo areštuotas, kankintas, ištremtas.
Žmona taip pat verta karūnos
O A.Vėjelienė svarstė, kokia tvirta buvo jo žmona Ona. Ji citavo knygnešio dabar jau šviesaus atminimo proanūkę Gražiną Navalinskienę.
Giminaitė yra kalbėjusi, kad O.Bielinienė verta karūnos – už tai, kad ne tik nuolat baimėje gyveno, bet ir ūkį ant savo pečių laikė, vaikus augino.
„Ji svarstė, ar davė Dievas kryželį ir nešk per amželį, ar tai buvo meilė, atsidavimas“, – prisiminė A.Vėjelienė.
Anksčiau jos abi prižiūrėjo J.Bielinio ir žmonos Onos bei vyriausiojo sūnaus Juozo ir žmonos Joanos kapus prie bažnyčios. Dabar juos tvarko pašnekovė.
Knygnešio paminklas sulipdytas iš akmenų, suvežtų iš jo gimtųjų laukų.
Suoste buvusios mokyklos, o dabar bendruomenės patalpose veikia pačių gyventojų įkurta biblioteka. Ši idėja kilo A.Kolopailienei, kai ji sulaukė pensinio amžiaus.
„Kaipgi Bielinio kraštas liktų be knygų?“ – svarstė gyventojai.
Tuomet jie surinko bibliotekoms nebereikalingas knygas, atnešė savų, kraštiečiai siuntė iš toliau. Kreipėsi į leidyklas, ir šios pagelbėjo.
Parašė prašymą prezidentei Daliai Grybauskaitei, ir po kurio laiko sulaukė jos atstovo su 9 naujutėlaitėmis knygomis.
Dabar bibliotekoje skaitytojų penktadieniais laukia A.Vėjelienė.
J.Bielinio 180-ąsias gimimo metines suostiečiai paminės kukliai. Poryt, po šv. Mišių bažnyčioje, aplankys knygnešio kapą.
Surado šviesuolio mirties vietą
Jau esame rašę, kad daugiau nei prieš dešimtmetį A.Vėjelienė kartu su vyru, dukra, anūke ir vairuotoju leidosi į Pasvalio rajoną, Katinų kaimą, ieškoti Mitkų trobos ir kryžiaus, prie kurio suklupo ir mirė garsiausias šalies knygnešys. Ilgai klaidžioję keliais palei Lėvenį, pagaliau aptiko trokštamą vietą.
Bet senojo kryžiaus nebebuvo – jis buvo išvežtas į Bistrampolį Panevėžio rajone.
A.Vėjelienė sakė žinojusi, kad vienkiemyje jo nebėra, bet jai svarbiausia buvo aplankyti J.Bielinio mirties vietą. Šią akimirką vaizduojantis paveikslas taip pat kabo Bistrampolio dvare.
O Mitkų sodyboje prieš 3 dešimtmečius buvo pastatytas ir pašventintas kitas ąžuolinis kryžius – jame išskaptuotas suklupusio knygnešio bareljefas ir ornamentai.
Net premija nepadėjo sugauti knygnešio
Knygnešys, publicistas Jurgis Bielinis Rygoje baigė pradžios mokyklą. Nuo 1873 m. pradėjo nelegalų darbą, buvo M.Valančiaus ir lietuvių spaudos leidėjo Prūsijoje J.Zabermano ryšininkas. 1885 m. su kitais įkūrė Garšvių draugiją. Nuo 1890-ųjų knygnešys profesionalas, išugdė knygnešių ir švietėjų, Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė spaudos platinimo tinklą. Į Latgalą gabendavo draudžiamą katalikų spaudą ir elementorius lotyniškaisiais rašmenimis.
Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Tėvynės sarge“, „Vienybėje lietuvninkų“, vėliau – ir „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Leido neperiodinį laikraštį „Baltasis erelis“.
Kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių.
Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs penkis kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti.
Mirė 1918 m. Katinuose (dab. Pasvalio r.) eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šalia Suosto, Purviškių kaime, auga J.Bielinio ąžuolas ir guli paminklinis akmuo. Žiemą per gilų sniegą iki jų atbėgdavo tiktai stirnaitės, bet jau šiomis dienomis bus minimos 180-osios knygnešio gimimo metinės.
2. Knygnešio proanūkė A.Gaigalienė (centre) džiaugėsi, kad J.Bielinį prisimena ne tiktai artimieji, bet ir kraštiečiai bei istorikai.
3. Muziejininkė Aušra Jakubelskienė džiaugėsi, kad „Sėlos“ muziejus turi medinę J.Bielinio lazdą.
4. J.Bielinis su žmona Ona, sūnus Juozas su žmona Joana palaidoti prie Suosto bažnyčios. Paminklas – iš gimtinės laukų akmenų.
5. Suosto gyventojai vienbalsiai nutarė, kad gatvė būtinai turi vadintis knygnešio vardu.
6. Rodyklė kviečia pakeleivius užsukti į Purviškių kaimą.
Justinos Vėjelytės nuotraukos
