_sk0.jpg)
– Kada prisijungei prie Ukrainos kariuomenės?
– 2023 metų gruodį. Mintis vykti kilo iškart, kai 2022 metų vasario 24-ąją Maskva pradėjo plataus masto puolimą ir ėmė supti Kyjivą. Pagalvojau, kad tai panašu į 1939 metus, kai mus užpuolė Vokietija, o niekas neatėjo į pagalbą. Tuo metu visa Lenkija užjautė Ukrainą, su bičiuliais rinkau paramą, kai kurie apgyvendino pabėgėlius. Norėjau vykti, bet suvokiau, kad niekuo nebūsiu naudingas, nes nesu nei kariškis, nei medikas, tad pirmiausia nusprendžiau išmokti šių dalykų. Įstojau į Teritorinės gynybos organizaciją, buvau apmokytas. Vėliau tobulinausi sukarintose organizacijose ir privačiose karinėse mokyklose. Įgijau ir karo mediko bei greitosios pagalbos darbuotojo pažymėjimus. Maniau, kad jei karas Ukrainoje per tą laiką pasibaigs, galėsiu sąžiningai pasakyti, kad nelikau abejingas – ruošiausi padėti.
– Ukrainoje patekai į užsieniečių legioną. Kur teko kovoti?
– Pradėjau nuo legiono ir jame praleidau daugiau nei pusę tarnybos laiko. Vėliau perėjau į specialiųjų pajėgų dalinį, paskui – į kitą jo skyrių, kuriame tarnauju ir dabar. Be vadovybės leidimo negaliu bendrauti su žurnalistais, tad nesakysiu, kur tarnauju, ir nerašykit vardo bei pavardės. Man 41 metai, tarnauju šaukiniu Bebaimis. Kariauti teko Donecko, Charkivo ir Zaporižios srityse. Kai atvykau 2023 metais, man, užsieniečiui, padarė išimtį – leido dirbti mediku. Mat kiti nemokėjo ukrainiečių kalbos ir galėjo vykdyti tik kovines užduotis.
Prieš atvykdamas buvau pasisamdęs mokytoją ir neblogai pramokau kalbos, nors iki tol Ukrainoje nebuvau lankęsis. Formaliai buvau medikas, tačiau teko ir šaudyti, nes kartu su pėstininkais vykau į užduotis. Kovinių medikų labai trūksta, nes dauguma apsiriboja mažiau rizikingu darbu stabilizuotame punkte arba evakuacijos grupėje.
– Ar nebijojai?
– Bijojau, bet norėjau viską išbandyti, juk tam ruošiausi. Legiono vadovybė neprieštaravo, tad, pritrūkus pėstininkų, leisdavo prisijungti prie jų su ginklu.
2023 metais ir karas, ir legionas buvo kitokie. Iš Vakarų šalių tuomet dažniausiai atvykdavo kariai profesionalai, o dabar jų atvyksta mažiau, beveik niekas neturi kovinės patirties. Dauguma užsieniečių dabar atvyksta iš Lotynų Amerikos. Vakarų šalių profesionalai arba žuvo, arba buvo sužeisti, arba po kurio laiko grįžo namo ir nebenori atvykti, nes karas tapo labai pavojingas – visur dronai.
Kartą mes, pėstininkų grupė, ilgiau nei mėnesį pratūnojome slėptuvėje po žeme ir tik sykį sugebėjome surengti nedidelę ataką, nes kitu metu, išlindę į paviršių, būtume iš karto sunaikinti dronų.
– Kur ir kaip netekai dalies kojos?
– Prieš pusmetį, netoli Zaporižios. Buvo pavasaris. Po kelių savaičių vykome iš užduoties. Į sužėlusią žolę rusai dronais primėtė daugybę minų, jas buvo sunku pastebėti. Viena mina prie manęs sprogo. Bendražygis uždėjo turniketą, bet turėjau pats nueiti dar dešimt kilometrų, nes minų buvo tiek daug, kad manęs negalėjo nešti. Ėjome visą savaitę, nes reikėjo slėptis nuo dronų. Šešiese slinkome nuo vienos slėptuvės iki kitos, o naktį nelįsdavome į viršų, nes dronai turi termovizines kameras ir mus iš karto būtų pastebėję.
Normalios evakuacijos dabar beveik neliko. Nebeįmanoma, kaip karo pradžioje, per kelias valandas privažiuoti prie sužeistojo. Dabar jis pats arba padedamas bičiulių turi nusigauti iki evakuacijos punkto, esančio už keliolikos kilometrų, tad paramedikui kartu eiti nebėra prasmės.
– Ar pasikeitė ukrainiečių požiūris į tave po to, kai Lenkijos prezidentas atėmė ordiną iš V.Zelenskio, o tavo gimtinėje padaugėjo agresijos aktų prieš ukrainiečius?
– Požiūris į mano tėvynę čia kiek pasikeitė. Nieko blogo nepatyriau, tačiau pajutau atšalimą. 2023 metais išgirdę, kad esu lenkas, ukrainiečiai tiesiog „bučiuodavo rankas“ – dėkodavo už karo pradžioje suteiktą paramą, o dabar reaguoja santūriai. Manau, kad Lenkijos politikai, atgaivinę 1943 metų Voluinės žudynių temą, padarė didžiulę kvailystę, nes tokioms diskusijoms dabar visiškai netinkamas metas. Tai pigus populizmas, tačiau paveikus neišsilavinusios visuomenės daliai, kuriai įtaką daro ir tikslinga Rusijos propaganda.
– Ar daug lenkų kariauja Ukrainoje?
– Iš pradžių sutikdavau daugiau, dabar – retai. Gal jų nematau, nes nuo pat pradžių tarnauju anglakalbiuose daliniuose kartu su amerikiečiais, kanadiečiais arba ukrainiečių būriuose. Su dviem tautiečiais buvau artimiau susipažinęs. Gaila, abu žuvo. Tomekas buvo pėstininkas, o Peteris, gimęs lenkų emigrantų šeimoje Vokietijoje, – karo medikas kaip ir aš.
– Ar fronto bičiulių žūtys tavęs neišgąsdino, nekilo noras išvykti iš Ukrainos?
– Ne. Mano supratimu, tai būtų bendražygių išdavystė ir reikštų, kad jų gyvenimas neturėjo prasmės. Visi, atvykę padėti Ukrainai, tikėjo, kad bus naudingi, ir tokie buvo, tad privalome tęsti jų darbus. Kai po kelių savaičių man pritaikys kojos protezą, būtinai grįšiu į savo dalinį – su vadais jau susitariau.
– Bendraujant su kitais kariais keli išsidavė, jog fronte patiriamas adrenalinas jiems tapo tarsi narkotikas, ar tu irgi tai patiri?
– Mano atvejis kitoks. Sąmoningai ruošiausi būti naudingas Ukrainai ir atvykau padėti. Neslepiu – kare įdomiau nei įprastame gyvenime, tačiau čia yra ir blogybių. Viena jų – galimybė žūti.
– Kokią įsivaizduoji karo pabaigą?
– Manau, kad karo baigtimi bus nepatenkintos abi pusės ir išliks potenciali kovų atsinaujinimo grėsmė.
– Gal teko tarnauti kartu su lietuviais?
– Neteko, bet per mokymus buvau sutikęs lietuvį instruktorių. Smagu skaityti, kad Lietuva yra viena iš daugiausia Ukrainą remiančių šalių. Ir lenkai, ir lietuviai privalome padėti Kyjivui, šio karo likimas mums yra gyvybiškai svarbus.