Dviem arkliais pakinkyta
Ankstyvą 1882 metų balandžio dieną – iš Rokiškio apskrities Ilgalaukių kaimo sodybos išvažiavo dviem arkliais pakinkyta lineika ir pasuko Panemunėlio bažnyčios pusėn.
Visą pulką atvykėlių – jaunus tėvus, jų prieš aštuonias dienas gimusį sūnų bei tėvus Juozą ir Barborą Tūbelius prie Didžiojo altoriaus pasitiko kunigas Jonas Katelė.
Vaikas buvo pakrikštytas ir tėvo garbei pavadintas Juozu.
Kad šis faktas tikras, suabejoti negali – Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčios metrikų knygoje yra toks įrašas.
Iš jo ir sužinome, kad prieš 140 metų garsiojoje Panemunėlio parapijoje, Ilgalaukių kaime, gimė Juozas Tūbelis – Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras, vėliau – ministras pirmininkas.
Greitai liko našlaitis
Vaikui buvo lemta beveik nepajusti motinos meilės – ji, Barbora Stašytė-Tūbelienė, mirė vos 22 metų. Antroji tėvo žmona Veronika Jankevičiūtė-Tūbelienė dar pagimdė tris vaikus: Oną, Emiliją ir Lionginą. Sako, kad ji ir abu posūnius mylėjo.
J.Tūbelio tėvas buvo tikras darbštuolis. Jis iš tėvų paveldėjo 20 hektarų žemės ir plotą greitai padidino iki 56 hektarų. Martiniškėnų kaimo gyventojas Romas Zizas yra pasakojęs, kad ūkio šeimininkas buvo imlus naujovėms – jau tuo metu turėjo vilnų karšimo mašiną.
Pinigų jis užsidirbdavo kirsdamas ir parduodamas mišką. Visą medieną tada vietos ūkininkai teikė geležinkelio bėgiams tiesti.
Vieną naktį kilo gaisras
Netrukus J.Tūbelis įsigijo nustekentą svetimtaučio ūkį Augustinavoje. Žemė seniai nebuvo mačiusi plūgo, pelkėta, krūminga. Pasamdyti darbininkai iškirto krūmus, iškasė griovius vandeniui nutekėti.
Galop darbštuolis dar papildomai išsinuomojo 200 hektarų žemės Meldeikių kaime, nes ten dvarelio savininkas žemės nedirbo, tik uliavojo Dinaburge ir kituose miestuose. Naujasis nuomotojas ne tik mokėjo už žemę, bet ir skolindavo jam pinigų. Skola išaugo iki 10 tūkstančių rublių. Ir štai tada vieną naktį buvo padegtas Tūbelių namas. Šeimyna vos spėjo išsigelbėti.
Po gaisro J.Tūbelis dėl skolos net nesibylinėjo.
Įkaušusį griebė policija
„Mano mama Ona Galvydytė tarnavo pas Tūbelius. Ji siūdavo šeimynai drabužius. Reikalui esant šeimininkas siūti ją nuveždavo į Turdvario dvarą. Kiekvienos dienos pavakarę grįžtant mamutei šeimininkė įdėdavo 5 kiaušinius parnešti mano bobutei. Nepamiršdavo į maišelį įpilti miltų gyvuliams. Nukirstus ir sutvarkytus žabus, storesnius medžius liepdavo vežti labai sunkiai gyvenantiems parapijos gyventojams“, – pasakojo Janina Kazickaitė.
Panemunėlietis Vladas Stakulis iš tėvų buvo girdėjęs, kad vieną kartą įkaušusį J.Tūbelį Rokiškio mieste areštavo policija. Kai seniukas pasakė kas esantis, tvarkos saugotojai ėmė atsiprašinėti. Tada ministerio tėvas tik perbraukęs per ūsus ir pasakęs, kad su visais žmonėmis, ne tik su juo, reikia elgtis pagarbiai.
„Juk kiekvienas turim teisę atsipalaiduoti šventadieniais po sunkių darbų“, – dar pridėjęs.
Didžiavosi savo juodmargiais
J.Tūbelio skirtos lėšos sudarė trečdalį viso Panemunėlio bažnyčios biudžeto. Danutė Jurgelionytė-Vinkšnelienė prisiminė, kad jo dviejų juodmargių arklių vežimaitis visada kukliai stovėdavo prie bažnyčios, o užtat pono Vlado Biknevičiaus karieta – klebonijos kieme.
J.Tūbelis ūkininkavo ministru tapusio sūnaus patarimų klausydamas. Laikėsi sėjomainos reikalavimų, augino grūdines kultūras, linus, gerino gyvulių produktyvumą. Labiausiai jis didžiavosi juod-margiais žirgais ir juos ypatingai prižiūrėjo. Vietos gyventojai juos vadino juodvarniais.
Visur buvo geriausias
Sūnus Juozas beveik viskuo buvo panašus į tėvą.
Jo gabumus pirmasis pastebėjo kunigas švietėjas J.Katelė, o kaimynas ir draugas Juozas Kubilius jaunystėje sakydavo, kad labai norėtų žinoti, kas bus iš J.Tūbelio.
Mintaujos (dabartinis Latvijos miestas Jelgava) gimnazijoje jaunasis Tūbelis nuo pat pirmos klasės buvo geriausias klasės mokinys. Taupydamas tėvo lėšas, sūnus gyveno labai kukliai. Su visais draugais kalbėdavo tik lietuviškai. Slapčia dalino ir skaitė iš tėviškės atvežtas uždraustas lietuviškas knygeles.
Mokiniams buvo nurodoma melstis rusiškai. Kartą maldos tekstą turėjo skaityti geriausias klasės mokinys J.Tūbelis. Jis griežtai atsisakė ir už tai iš gimnazijos buvo pašalintas. Tada iš gimnazijos buvo išmesti net 32 lietuviai.
Tėvas nuvyko pas sūnų į Mintaują, bet už tai jo nebarė. Paliko jam savo laikrodėlį, kad nebūtų toks „markatnas“ besimokydamas privačiai.
Draugas kalbino J.Tūbelį studijuoti istoriją. Jis ilgokai galvojęs pasakė, kad istorikas gali negauti progos savo krašte įsikurti, tad pasirinko studijuoti mediciną Varšuvos universitete. Bet per metus suprato, kad medicinai pašaukimo neturi. Tada pasirinko agronomiją.
Vaidinimas – kaip stebuklas
Per vasaros atostogas studentai atlėkdavo į Panemunėlį.
Bažnytkaimis sukrutėdavo kaip bičių avilys.
Pirmojo slapto lietuviško vaidinimo premjera, įvykusi kaimyniniame Naujikų palivarke, tuo laiku prilygo stebuklui.
Bene 1901 metais J.Tūbelis tėvo daržinėje Augustinavoje pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Išmokė vaidmenų savo seserį Onutę, vieną savo darbininką, aplinkinių sodžių siuvėjus Kazimierą Naujiką ir Apoloniją Čypaitę, pats režisavo, pats pasiėmė vieną vaidmenį ir pastatė vaidinimą.
J.Tūbelio pakviestas tyrinėti Panemunėlio krašto tarmės, atvyko Mintaujos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas J.Jablonskis.
Žemės ūkio ir valstybės turtų ministru Lietuvos vyriausybėje J.Tūbelis tapo būdamas 28 metų.
Po 11 metų jis jau ministrų kabineto vadovas. Tarpukario Lietuvoje ministru pirmininku jis išbuvo ilgiausiai – beveik 9 metus. Visi žinojo, kad jis yra prezidento A.Smetonos geriausias draugas dar nuo Mintaujos laikų. Visi žinojo, kad prezidentas, nepasitaręs su J.Tūbeliu, nepriimdavo jokio sprendimo.
Bromas iš ąžuolo lapų
Didelis sujudimas Panemunėlyje vyko 1927 metų rugsėjo 9 dieną. Visi laukė atvykstant Lietuvos prezidento A.Smetonos ir saviškio ministro J.Tūbelio.
Prie mokytojo M.Misevičiaus namų buvo pastatytas bromas. Jį iš ąžuolo lapų nupynė ir gėlėmis papuošė merginos. Prezidentą sutiko tradiciškai – su duona ir druska. Tai paliudijo šiuos vaizdus matęs tada šešiametis Juozas Rudokas su savo tėvu.
1937 metų rugsėjo 1-oji buvo išskirtinė šventė visame valsčiuje – vyko mokyklos atidarymo šventė. Atvykusį ministrą pirmininką sutiko mokiniai.
„Jį apsupę nulydėjome į mokyklos salę. Šventėje dalyvavo mano tėvas. Programą ruošė nedidelis skaičius mokinių. Aš programoje nedalyvavau, nes buvau labai nedrąsi. Vėliau iš kitų girdėjau, kad garbingas svečias priekaištavo mano tėvui, kad mokykla turėjo būti išvaizdesnė“, – pasakojo D.Jurgelionytė-Vinkšnelienė.
Naujoji mokykla buvo pavadinta „Garbės Piliečio Juozo Tūbelio pradžios mokykla“.
„Aš lankiau mokytojo J.Simi-nonio vadovaujamą jaunųjų ūkininkų būrelį. Kartu su mokytoju sodinome mokyklos sodą, gyvenvietės skverą, prižiūrėdavome aplinką, gėlynus. Labiausiai laukdavome mokytojo draugo J.Tūbelio atvažiuojant, nes jis mums duodavo saldainių. Pastačius naują mokyklą J.Tūbelis davė 100 litų, kad vaikams nupirktų saldainių“, – prisiminė ta pati panemunėlietė.
Žilus plaukus taršė vėjas
Menininko Juozo Vaičionio prisiminimuose yra vaizdžiai aprašyta J.Tūbelio viešnagė ant Moškėnų piliakalnio. Svečiui ši vieta buvo brangi – čia jis ne vieną vaikystės dieną su kitais vaikais lakstė.
,,Visi ištempę kaklus ir vieni kitus stumdydami, žiūrėjo į pamažu atvažiuojančius motociklininkus policininkus. Jau iš tolo prieš saulę blizgėjo jų žalvarinės sagos ir auksinės kokardos ant kepurių. Išlipo iš mašinos ir pats Tūbelis – senukas žilais ūsais, netgi truputį panašus į mūsų tėvelį. Žmonės lipant J.Tūbeliui į kalną šaukė valio, plojo ir mėtė gėles. Jis šypsojosi ir vis ranka mojuodamas ėjo taku iki pat kalno viršūnėje sukaltos medinės tribūnos. Orkestras trenkė maršą, kai ant stiebo kilo Lietuvos vėliava. Lietuvos himnui grojant, visi stovėjo pasitempę. Kariškiai savo kepures laikė rankose. J.Tūbelis kepurės neturėjo ir jo žilus plaukus taršė vėjas“, – prisiminė J.Vaičionis.
Gimtinei – linų fabriką
J.Tūbelis, su kitais valstybės vadovais įvertinęs Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės ateities strategines galimybes – transportavimo kelius, žemės tinkamumą, vietos svarbą regione, nusprendė čia pastatyti linų fabriką. „J.Tūbelio iniciatyva buvo gautas vyriausybės leidimas prie Šetekšnos upės statyti linų apdirbimo fabriką. Iš ūkininko Mykolaičio buvo nupirkta 12 hektarų žemės ir 1937 metais buvo pradėta statyti. Statybas vykdė rangovas Ivanovas, statė brigada iš Kauno. Pirmiausia buvo pradėtas statyti pagrindinis fabriko korpusas, vėliausiai administracijos pastatas, sandėliai ir kiti pagrindiniai pastatai. Visi statybos darbai buvo vykdomi rankiniu būdu, nenaudojama jokia technika, medžiagos ir įrengimai buvo vežami arkliais. Žaliavą fabrikui tiekė linų supirkimo punktai“, – rašoma istorinėje medžiagoje apie fabriką.
Mirtis – tarsi ir laiku
J.Tūbelis mirė sušlubavus sveikatai palyginti nesenas – 57 metų. Palaidotas jis buvo ne Panemunėlyje, o Kaune. Jo garbei šalyje buvo paskelbtas gedulas, surengtos valstybinės laidotuvės, prie kapo kalbėjo A.Smetona.
„Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu“, – tada sakė valstybės vadovas.
Galbūt ankstyva mirtis J.Tūbeliui ir buvo išsigelbėjimas nuo to, ką netrukus patyrė Lietuva – sovietų okupantų atneštas kančias, žudynes, trėmimus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Juozas Tūbelis buvo itin darbštus ūkininkas, bažnyčios fundatorius ir puikus pavyzdys sūnui.
2. Sūnus Juozas Tūbelis Mintaujos gimnazijoje 1894 m. Jau tuomet jis pasižymėjo kaip lietuvis patriotas.
3. Panevėžio slaptos lietuviškos mokyklos auklėtiniai su mokytojais Juozu Tūbeliu 1903 m.
