Nukirpo elektros laidus
Pasvalietė Elena Monkevičiūtė gyvena Namišių kaimo pakraštyje, dar senelių statytame šimtamečiame name. Šalia kelio stovinti sodyba apaugusi dideliais medžiais, bet ir per žiemos speigus matosi, kad jie negenėti, o namas seniai neremontuotas.
Tad nieko nuostabaus, kad jau prieš dešimtmetį viename kambaryje pradėjo kibirkščiuoti seni laidai.
„Aname gryčios gale kažkas tik sužybsėjo, gryčia sudrebėjo ir šviesa dingo. Aš bijojau net sukrutėti. Pasikviečiau elektriką, tas sako: „Sutaisysiu, saugiklius pakeisiu.“
„Ne, nereikia, apsieisiu, dar kils gaisras, bus daugiau bėdos. Nukirpk laidus ir man bus ramu“, – tada buvusi neperkalbama prisiminė moteris tą įvykį.
Ko gero, būtų užtekę tik įsukti saugiklius, tačiau Elena laikėsi savo.
Suskaičiavo likusias žvakes
Tuomet Elena buvo jaunesnė, galbūt lengviau orientavosi tamsoje. Vasarą problemų nekildavo, o štai ilgus rudens ir žiemos vakarus apšviesdavo žvakės liepsnele.
Vieną žvakę sudegindavo rytą, kitą vakare. Kiek jų sudegino per tiek laiko, dabar 81-erių E.Monkevičiūtė pasakyti negali.
Tačiau bėgant metams ir silpstant jėgoms, pasišviesti ir sušildyti seną namą darėsi vis sunkiau. Elena niekam nesiskundė ir pagalbos neieškojo.
„Pradeda temti, bet vis dar laukiu. Kai jau visai pasidaro tamsu, užsidegu žvakę. Žiemą jas labai taupau. Dabar turiu nusipirkusi trisdešimt, gal iki vėlyvo pavasario užteks. Jau iš vakaro atsinešu malkų, kad iki ryto išdžiūtų. Vištas palesinu ir einu vakarieniauti. Šviesoje jau būnu išsivirusi vakarienę – kokios nors sriubos. Arba nuo pietų likusios mėsos užvalgau. Kartais nenoriu, išgeriu tik arbatos su sausainiais. Einu miegoti, užsikloju trimis antklodėmis, kad nesušalčiau“, – pasakojo moteris.
Senolė užsirišusi galvą net trimis skarelėmis, prie stalo sėdi su pirštinėmis. Šilta tik virtuvėje, kambaryje vėsu.
„Buvau susirgusi plaučių uždegimu. Socialinė darbuotoja nuvežė pas daktarus, ligoninėje gulėjau“, – pasakoja su nerimu, kad gali dar kartą susirgti.
Tėvas ir jo brolis buvo šauliai
Vietinių Aliute vadinama moteris vengia svetimų žmonių, ranka dangstosi nuo ryškesnės šviesos. Nenori būti fotografuojama.
Bet Pasvalio šaulius į savo namus įsileido be baimės. Mat tėvas buvo šaulys.
Kad būtų aiškiau, ji noriai papasakojo savo gyvenimo istoriją.
Jos tėvas tarnavo Smetonos laikų kariuomenėje, buvo Šaulių sąjungos narys. Turėjo trylika hektarų žemės. Pasikeitus valdžiai slapstėsi, bet vis tiek buvo suimtas. Tremties per stebuklą išvengė.
E.Monkevičiūtės dėdė, tėvo brolis, taip pat buvo šaulys, o užėjus sovietams išėjo į mišką su partizanais. Buvo nušautas netoli Saločių, ten ir palaidotas.
Moteris iš gimtųjų namų niekur nebuvo iškėlusi kojos. Dirbo kolūkyje lauko darbininke. Pavasarį rinkdavo akmenis, vasarą laukuose ravėdavo, žiemą plūkdavosi grūdų sandėlyje.
„Darbo nebijojau, dirbau ir fermoje, šukavau karves. Namuose laikiau gyvulius. Turėjau ir karvę, bet dabar turiu tik šešias vištas. Tik jos kiaušinių vis mažiau deda“, – apgailestavo pašnekovė.
Su savimi pasikalba – va, toks bendravimas
„Kosmosas. Trisdešimt penkeri metai nepriklausomybės, o dar kažkas gyvena be elektros. Dabar, kai mes net penkioms minutėms mobiliųjų telefonų nepaleidžiame iš rankų, neįsivaizduojame savęs be televizoriaus, be interneto. Grįžęs iš tos moters negalėjau užmigti. Kodėl tiek metų niekas jai nepadėjo?“ – klausė Pasvalio 507-osios kuopos būrio vadas Darius Vadapalas.
Viskas prasidėjo nuo paprastos idėjos – prieš šv. Kalėdas aplankyti Pasvalio rajono šaulių artimuosius, juos pasveikinti ir pasiteirauti, ar nereikia kokios nors pagalbos.
Namišių seniūno pavaduotoja atvežė juos pas E.Monkevičiūtę.
„Iš karto sumojau, kad reikia įvesti elektrą. Ar gali taip būti, kad šiais laikais kažkas svajoja apie elektrinį arbatinuką ar bidoną su maistu nuleidžia į šulinį, kad nesugestų“, – stebėjosi būrio vadas.
Tamsiųjų namų šeimininkė nuolat šaulių klausinėjo, ar jai nereikės už įvedamą elektrą mokėti. Patikinta, kad tikrai nereikės, sutiko.
„Pasikartosiu, kad negalėjau patikėti, jog žmogus dešimt metų gyvena kaip balanos gadynėje. Klausiu, kaip sužinote, kas vyksta pasaulyje? Gerai nors tiek, kad laikraštį skaito. Teiravausi, su kuo pasikalba? Sakė, vakare meldžiasi garsiai, kad savo balsą girdėtų. Su savimi pasikalba. Tas ir nužudė mane“, – prisiminė D.Vadapalas.
Kaip padėti neperkalbamai?
Kas, jeigu ne seniūnija turėtų rūpintis vienišais žmonėmis?
Paklaustas, kodėl nepadėjo E.Monkevičiūtei susigrąžinti elektrą, Namišių seniūnas Kęstutis Valantonis nesutriko. Jis tikino bandęs padėti senutei, bet toji buvo neperkalbama.
„Buvome ir elektriką atsiuntę, siūlėme sutaisyti, kol laidai dar nebuvo nukirpti. Ji nepasidavė nei geruoju, nei piktuoju. Jeigu ji būtų sutikusi atkurti elektros tiekimą, gal būtume ir mes ką nors sugalvoję. Aišku, seniūnijos lėšomis negalime mokėti už privataus žmogaus reikalus, bet galima rasti išeičių“, – kalbėjo seniūnas.
Pas senutę į namus nuolat nueina ir socialinė darbuotoja, ir medicinos slaugytoja, tačiau kodėl nė vienai nešovė į galvą paviešinti jos problemą, neaišku.
Greičiausiai, kaip visi, manė, kad užsispyrėlės nepakeis.
Aukojo net mažučiai vaikai
Tą pačią dieną, kai lankėsi pas E.Monkevičiūtę ir kai išsiaiškino, kad Namišių seniūnija pinigais prisidėti negali, šauliai savo socialiniuose tinkluose paskelbė akciją.
Žmonės pradėjo aukoti.
„Kas po vieną, kas po penkis eurus. Aukojo netgi vaikai, kartu prirašydami, kad atiduoda nuo pietų sutaupytus pinigus “, – sakė būrio vadas.
Atkurti elektrą privačioje valdoje kainuoja per 3 tūkstančius eurų. Šauliai neabejojo surinksiantys reikiamą sumą. O tada jau supurtė žinia, kad ESO – Energijos skirstymo operatorius – elektrą įves tik rugsėjo vidury.
„Reikia parengti techninį projektą, derinti darbus su kitomis institucijomis. Visur nustatyti terminai ir tai užtrunka“, – paaiškino ESO atstovė Rasa Juodkienė.
Žurnalistams pradėjus domėtis, ar negalima paspartinti proceso, ESO vis dėlto surado išimčių ir elektrą pasvalietei pažadėjo įvesti trimis mėnesiais anksčiau – jau gegužę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Monkevičiūtė daug metų gyvena viena ir nenori bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.
2. E.Monkevičiūtės senelių Namišiuose statytas šimtametis namas regėjo visko – net ir elektros atjungimą.
3. E.Monkevičiūtė ilgai gyveno be elektros ir niekam labai nesiskundė.
4. Žibalinė lempa – ir šiems laikams.
5. Nuo elektros stulpo laidai seniai buvo nukirpti šeimininkės valia.
6. Deginama kasdienė žvakė saugiai įstatyta į vazonėlį su žemėmis.
7. Kiek tokių žvakių sudegino Elena, jau nebesuskaičiuoja ir pati.
8. Kambaryje laidai seniai tvarkyti, laukia išmaniųjų rankų.
9. Paskatintas šaulių, Namišių seniūnas Kęstutis Valantonis klausinėja E.Monkevičiūtės, kokios reikia pagalbos.
Z.Paškevičienės nuotraukos
