Nelinki ekstremalios situacijos, bet apmąstyti reikia
Nedaug kas žino, kad Respublikinės Panevėžio ligoninės požemiuose yra medicinos muziejus. Jame saugomi eksponatai iš įvairių įstaigos gyvavimo tarpsnių, yra net tokių, kuriems beveik šimtas metų.
Į ligoninės požeminius tunelius mus palydi direktoriaus pavaduotojas medicinai Mindaugas Vaitkus.
Muziejui atiduota viena buvusios slėptuvės patalpa.
Slėptuvę nuo tunelių tinklo skiria dvejos itin sandarios ir smūgiams atsparios geležinės durys. Už jų platus koridorius, palubėje raizgosi įvairaus storio vamzdžiai, o pasieniuose sustatytos medicininės lovos. Matyti ir keliolika senovinių brezentinių neštuvų.
„Tai, ką čia saugom, gal morališkai ir pasenę, bet gali dar praversti. Karui nesiruošiam, bet maža kas gali nutikti. Jei būtų ekstremali situacija, tuos daiktus panaudotume. Pavyzdžiui, aplinkkelyje apsiverčia autobusas su keliomis dešimtimis žmonių, visiems neštuvų nei lovų neužteks, tada praverstų ir seni“, – paaiškina M.Vaitkus.
Ligoninė neišmeta ir iš sovietmečio laikų likusių baltų chalatų. Anot pavaduotojo, drabužiai juk negenda, vietos daug neužima ir valgyti neprašo, ištikus bėdai ir juos būtų galima „įdarbinti“.
Slėptuvės prižiūrimos, atnaujinta jų ventiliacija
Veriame muziejaus duris. Didelė patalpa grūste prigrūsta senienų.
„Ne viena ligoninė turi savo muziejus, dažniausiai kaupia atitarnavusią įrangą ir tai, ką randa pacientų viduje. Visi šie egzemplioriai – mūsų ligoninės, nėra nieko pirkto“, – medikas nurodo, kokie šio muziejaus eksponatai.
Baltai dažytos geležinės medicininės spintos – pokario laikų, kai kurie baldai dar senesni.
Į akis krinta regiono žemėlapis ant stiklo sienos. Jis buvo sudarytas sovietmečiu pagal civilinės saugos reikalavimus, kai iškilo naujieji ligoninės pastatai su juos jungiančiu tunelių tinklu ir slėptuve.
Žemėlapyje sužymėta, kur reikėtų kelti ligonius, jei būtų kokia nors dujų ataka ar kažkas kito, dėl ko šioji ligoninė nebegalėtų funkcionuoti.
Pasak M.Vaitkaus, slėptuvės patalpos nėra apleistos, jos ir dabar prižiūrimos, yra paruoštos naudoti, atnaujinta atskira ventiliacijos sistema.
„Ištikus ekstremaliai situacijai ligoninė bus pasiruošusi tęsti savo veiklą, skyriai persikeltų į rūsį“, – sako medikas.
Gydytojai į darbą nešdavosi radiją
Nestandartinio ilgio ruda oda apmuštas minkštasuolis visai nepanašus į seną dėvėtą baldą, nors gamintas panašiai prieš šešis dešimtmečius ir stovėjo tuometinio ligoninės vadovo kabinete. Tikriausiai nebūta laiko juo dažnai naudotis. Iš ten pat ir veidrodis masyvaus tamsaus medžio rėmuose.
Įvairiausių dokumentų prikrauta medinė spinta, atrodo, gaminta tarpukariu, tik sovietiniais laikais ji savotiškai „atnaujinta“, nudažyta juodai.
Ant pokario laikų radijo stovi daili porceliano figūrėlė.
„Tai dabar gydytojų kabinetai beveidžiai, juose nėra jokių puošmenų ar individualių daiktų. Anksčiau medikai visokių papuošalų darbe turėjo: kas žvakidę, kas kokį širdžiai mielą suvenyrą iš kelionių, radiją iš namų atsinešdavo, kabinete klausydavosi žinių“, – paaiškina M.Vaitkus.
Žarnos ir kraujagyslės – mokymuisi
Medicininėje spintelėje išdėlioti dantų gydytojo įrankiai, žandikaulio chirurgo reikmenys, gerklės ir ausų specialisto apžiūroms bei operacijoms vartotos priemonės.
Kitoje lentynoje – ilgalaikio naudojimo įvairaus dydžio stikliniai švirkštai su metaliniais stūmokliais ir iki atbukimo atitarnavusios adatos. Ant spintelės viršaus kėpso „sėdynės“ – muliažai mokymuisi leisti vaistus.
Matyti ir šiurpoki spalvoti reljefiniai muliažai su žmogaus kūno pjūviu. Vienas detaliai vaizduoja visą kraujotakos sistemą, kitame išdėstyti visi vidaus organai bei išsiraizgęs žarnynas. Jie buvo skirti medicinos universitetų studentams ir besimokantiems slaugos specialybės.
„Tų universitetinių studentų ir šiandien turime, tik muliažai visai kitokie, naujoviški“, – šypsosi medikas.
Nors mūsų miesto kolegijoje ruošiami tik viduriniosios grandies medikai, Panevėžio ligoninėje nuolat yra ir būsimų gydytojų iš Vilniaus bei Kauno universitetų, jie pasirenka čia atlikti praktikas.
„Nemaža dalis praktikantų vėliau į mūsų ligoninę atvažiuoja dirbti“, – sako M.Vaitkus.
V.Kuzmą mena kone kaip Dievą
Dalis sienos nusagstyta įvairiais laikais dirbusių daktarų, seselių, slaugučių fotografijomis. Du portretai išdidinti.
„Čia daktaras Vladas Kuzma, Lietuvos chirurgijos tėvas. Bet kuris medikas, besidomintis chirurgijos istorija, V.Kuzmą žino kaip Dievą. Jį, kaip ir daug kitų gydytojų, iš Panevėžio ligoninės pasiėmė didieji centrai Vilniuje ir Kaune“, – paaiškina gidas.
V.Kuzma Panevėžio ligoninėje dirbo tarpukariu tik porą metų, jį persiviliojo Kaunas. Jis buvo daugelio chirurginių krypčių pradininkas, pirmasis Lietuvoje perpylė kraują. Dar 1927 metais V.Kuzma pradėjo daryti inkstų, šlapimtakio, žarnų, skrandžio, tulžies pūslės transplantacijos eksperimentus.
Antrasis portretas – Juozo Žemgulio, chirurgijos skyriaus vedėjo, 1940–1941 metais vadovavusio ligoninei. Jį, mediką karininką, už pagalbos teikimą sužeistiesiems 1941 metais besitraukiantys enkavėdistai suėmė ir žiauriai nukankino kartu su chirurgais A.Gudoniu, S.Mačiuliu bei gailestingąja seserimi Z.E.Kanis-Kanevičiene.
Medinės klumpės jau eksponatai
Grįžtam prie eksponatų. Medinėje dėželėje uždarytas senutėlis kraujospūdžio aparatas. Atitarnavęs daugiau nei pusę amžiaus jis iki šiol kuo puikiausiai veikia.
„Esu sutikęs gydytojų, kurie ir dabar tokius tebenaudoja“, – patikina mūsų gidas.
Ir paaiškina, kuo senoviškas pranašesnis už moderniuosius: elektroniniame matuoklyje išsikrovė baterija – ir nepamatuosi, nėra elektros lizdo, kur įjungti – irgi stop, o šis mechaninis veikia visokiom sąlygom.
Kitoje medinėje dėželėje stovi mikroskopas, kadaise naudotas mikrobiologijos laboratorijoje. Lygiai tokie pat, tik naujesnės gamybos, naudojami ir šiandien, kai iš paimtų biopsijų reikia ištirti organų patologijas.
Senovinis narkozės aparatas, su kuriuo operuojamiesiems buvo teikiamos linksminamosios dujos, nė iš tolo nepanašus į šiuolaikinę narkozės aparatūrą.
Nepavyksta atspėti, kur buvo naudojamas kitas dėžę primenantis prietaisas su keliomis stiklinėmis talpyklomis. Ogi tai dializės aparatas.
„Šitas mėgstamiausias, visi jį prisimena“, – kvatoja gidas ir rodo geležinį strypą su dailiais ornamentais išraitytu pedalu.
Tai koja minamas dantų gręžimo aparatas. Už jo įsprausta medinė, tikrai nepanaši į patogią kėdė su ranktūriais ir laikikliu galvai. Joje gerklės gydytojas operuodavo anginą.
Šalia senos ginekologijos kabineto įrangos išrikiuota eilė nudėvėtų papilkėjusių medinių klumpių. Ilgus dešimtmečius tai buvo pats geriausias operacinių chirurgų apavas.
Vaikai ryja monetas, suaugusieji – dantų karūnėles
Keisčiausias muziejaus kampelis – praryti, įsikišti ir medikų iš įvairių angų ištraukti „lobiai“.
Tie, kurie į pacientų pilvus pateko per burną, uždaryti į herbariumus panašiuose stenduose, didesnieji radiniai išrikiuoti ant klijuote užtiestos geležinės lovos.
Prarytųjų gausoje pirmauja monetos ir valgio metu gerklėje ar stemplėje įstrigę kaulai. Netikėčiausia, kas „suvalgyta“, tai penkiakampė spaliuko žvaigždutė, stiklinė pipetė ir gana nemažas laikrodis.
„Keistus mažmožius dažniausiai praryja vaikai, o suaugusieji netyčia nuryja įkvėpdami. Aš pats esu plaučių gydytojas, ne vieną nurytą dantų protezą ar karūnėlę ištraukęs. Valgant atitrūko karūnėlė, žmogus įkvėpė – ir ji kaži kur nugarmėjo – taip pasakoja pacientai. Sako, nei labai jaučiu, nei ką, kartais tik pakosčiu, bet rūpi, kur ta karūnėlė pradingo. Padarai rentgeno tyrimus ir matai, kad guli plaučiuose arba nuvažiavusi į apačią“, – pasakoja M.Vaitkus.
Regi visokiausių keistenybių
Keliuose indeliuose su formalinu panardinti iš inkstų ir tulžies pūslės išimti įspūdingo dydžio akmenys.
Šiurpūs svetimkūniai – trišakiai žvejybiniai kabliukai, dažniausiai ištraukti iš žvejų pirštų ar kitų kūno vietų, nes įstrigo neatsargiai užmetant meškerę.
Didžiausias svetimkūnis, ką panevėžiečiams chirurgams teko krapštyti iš žmogaus kūno, yra virtuvės rakandas – medinis kočėlas. Jį nelaimėliui teko traukti iš išeinamosios angos.
Muziejus nesaugo įrašų, kokiomis aplinkybėmis ir kokiam asmeniui tokia bėda buvo nutikusi.
Buvo atvejis, kai toje pačioje vietoje atsidūrė elektroninis prietaisas. Darant tyrimą gydytojai negalėjo patikėti, kad tokio dalyko negali būti, tiesiog neįmanoma tai, ką rodo nuotrauka.
Šiais laikais, kai nusikalstamumas visiškai sumažėjęs, gaujų karai – niūri praeitis, panašūs eksponatai muziejaus beveik nebepapildo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kiekvienas ligoninės muziejaus eksponatas galėtų pasekti savo istoriją – ir ji būtų įspūdinga, gal net pribloškianti.
2. Tokios palatos ir tokios aparatūros, kokia buvo naudota sovietmečiu, jaunoji karta net nebeįsivaizduoja.
3. Dviratis širdžiai stiprinti anksčiau atrodė taip.
4. Mokomieji muliažai buvo medicinos studentų kasdienybė.
5. Akmuo, išimtas iš tulžies pūslės.
6. Ausų, nosies ir gerklės gydytojas pacientą sodindavo į tokią kėdę.
7. Vyriausiojo gydytojo sofa, ant kurios jis galėdavo prigulti per naktinius budėjimus, irgi eksponatas.
8. Vidaus organų „radiniai“ – vienas įdomiausių muziejaus kampelių.
9. Dantisto instrumentų anksčiau buvo begalė ir įvairių.
10. Netgi basonai jau rado vietą senienų rinkinyje.
A.Švelnos nuotraukos
