Rodė padžiauti rankšluosčiai
Rokiškiečio menininko Arūno Augučio sumanytas ir jau 22 metus iš eilės organizuojamas langinių pleneras šiemet nusikraustė keliolika kilometrų už Rokiškio, bet jame apsilankyti mums – garbės reikalas.
Iš Rokiškio sukame į Žiobiškį, jo centre ieškome vietinių žmonių, galinčių pasakyti, kur yra į plenerą suvažiavusių menininkų stovyklavietė.
Tvoskia karštis, gatvė tuščia. Akys prilimpa prie bažnyčios pašonėje esančio mažo medinio namelio: vienintelis jo langas papuoštas išpieštomis langinėmis! Namelyje – kaimo krautuvė.
Pardavėja labai draugiška, pasišauna bėgti į gatvę ir parodyti, kur važiuoti, tik minutę turim palaukti – baigs aptarnauti pirkėjus.
Na va, kūrybinė stovykla čia pat, pušyne už kapinių, senosios mokyklos name. Bet saulės nutviekstoje proskynos pievoje nė gyvos dvasios, nematyti molbertų ir kūrėjų.
Automobilio termometras rodo 32 laipsnius karščio.
Aplinkui visiškai tylu, nei žmogaus, nei ūkinės veiklos garsų, tik vos pagaunamas miško šiurenimas.
Ant tarp medžių ištemptų virvių džiūsta rankšluosčiai, o namo langai atlapi, vadinasi, kažkur netoliese visgi yra krutančių.
Rokiškis ir iš Rokiškio
Lauko durys atviros, einame vidun, sukame koridoriumi link tylaus skrebenimo.
Oho! Kiekvienas tapytojas palinkęs prie savo kūrinio. Vieni tapo langines pasiguldę ant stalų, kiti jas atrėmę į sienas. Visų langinių spalvinis fonas toks pat – pilki apvadai ir prislopintai žalias pagrindas.
Mums pasirodžius rimta tyla akimirksniu virsta linksmu klegesiu. Dargi ir su armonikos garsais – instrumentą stveria barzdočius Arvydas Bagdonas, visai šaliai pažįstamas kaip vyriausias Senelis Kalėda.
„Rokiškyje gimiau, augau, net žmoną čia vykusiose pažįstamų vestuvėse radau. Nesvarbu, kad gyvenu Vilniuje, visa, ką turiu geriausio, yra Rokiškis ir iš Rokiškio. Langinės man ypač svarbios – tarsi pasaulin langą atvertum“, – lieja liaupses gimtinei.
Langinė, kurią A.Bagdonas dekoruoja, gerokai per didelė standartiniam langui. Ji ir nekabės ant namo, o tarnaus kaip dekoracija fotografavimuisi.
Didžiulis rėmas su simbolinėmis langinėmis Rokiškio centre stovėjo 6 metus. Prie miesto simbolio nuolat vyko fotosesijos, fotografuodavosi praktiškai visi svečiai.
Per kelerius metus dekoracija apšiuro, tad šiemet ji atnaujinama.
Pajuto plūstant jėgą
„Ant langinės tapau peizažą Justino Vienožinskio stiliumi, labai sudėtinga pagauti potėpių kryptį ir atkartoti pospalvius, prie vieno medžio gaišau net devyniolika valandų“, – aiškina A.Bagdonas.
Prieš plenerą jis važiavo į J.Vienožinskio muziejų, apžiūrėjo ekspoziciją, iš arti patyrinėjo paveikslus, rankose palaikė jo paletę. Tikina, kad jautė, kaip iš šios plūsta kūrybinė jėga, ir ja pasistiprinęs tą energiją grąžina štai čia.
Antrą dekoracijos langinę gražina dailės mokytoja dirbanti pandėlietė Aušra Viduolienė.
Jųdviejų tema bendra: priminti prieš 140 metų gimusį garsų kraštietį kūrėją J.Vienožinskį.
A.Viduolienė langinės viršuje pertapė J.Vienožinskio portretą, o apačioje pavaizdavo jo sodybą, kurioje įkurtas dailininko muziejus.
Tapytoja – plenerų senbuvė, piešinius langinėms kuria šešti metai iš eilės. Ir kai tik yra proga, tą reiškinį reklamuoja.
„Gimnazijoje turėjau gatvės meno būrelį, su mokiniais specialiai važiavome į Rokiškį žiūrėti langinių. Rokiškio langines jau plačiai žino. Ką tik buvau Žemaitijoje durų paišymo plenere, ten visi man iš karto: „Va, jūs langines turite“, – pasidžiaugia.
Apie gimtinę visiems kalba
Kiti šeši menininkai langines tapo vienam ir tam pačiam namui – Rokiškyje, Respublikos gatvėje esančiam antikvariatui. Kiekvienas po dvi. Namas tinkuotas, prigesintos gelsvos spalvos.
Prieš imdamiesi darbo važiavo apžiūrėti senų daiktų krautuvės ir pasišnekėti su jos savininke, ką ji norėtų matyti ant langinių. Ši pageidavo, kad langinės praeiviams sufleruotų, kuo krautuvėje prekiaujama.
Vilnietė Jolanta Konstancija Jasiukaitienė į langinę įtupdė iš pažiūros neįspūdingą daiktelį – senutėlį už virvelių tampomą medinį žmogeliuką. Prekių lentynoje tarp gražių daiktų tas sutvėrimas buvo nežymus, bet menininkės akį patraukė išraiškingai styrantys plaukai.
Iš Žemaitijos kilusi vilnietė sakė, jog jai, gana smalsiai, yra didelė atgaiva širdžiai pažinti šį Aukštaitijos kraštą, mėgautis atrandamomis miesto detalėmis.
Rasa Staskonytė dirba dailės ir keramikos mokytoja Kaune. Rokiškis – jos gimtinė, o plenero sumanytojas A.Augutis – buvęs mokytojas dailės mokykloje.
„Labai myliu savo kraštą, apie jį visiems kalbu ir kaip įmanoma garsinu. Svajojau, kad ir aš galėčiau savo kūriniu atiduoti duoklę miestui, ir štai aš čia“, – džiaugiasi kvietimu į plenerą.
Ji pažadėjo naujaisiais mokslo metais langinių tematiką įtraukti į mokykloje dėstomą kultūros paveldo dalyką, nes sužinojo, jog kitos plenero dalyvės tai jau padariusios.
Eini ir visą laiką dairaisi
Vilnietė grafikė bei dailės kuratorė Dovilė Tomkutė ant savų langinių dar tik eskizuoja piešinius, bus stilizuotos senovinės vazos ir augalai.
Garsių aktorių Vytauto Tomkaus ir Lilijos Mulevičiūtės-Tomkienės duktė sakė Rokiškiui jaučianti ypatingus sentimentus, mat buvimas plenere jai dar reiškia ir galimybę pereiti tėvų keliais.
„Tėveliai Rokiškyje daug vaidino – ir kultūros centre, ir dvare. Senais laikais rūmuose, kur dabar muziejus, buvo ir scena, ir viešbutis, ten ne kartą ir nakvojo“, – sako ji.
Rokiškyje netikėtai ir neplanuotai dailininkė pirmą kartą atsidūrė prieš trejus metus. Tada Vilniuje vyko jos personalinė paroda, o ekspoziciją aplankęs rokiškietis Leonardas Šablinskas, kultūra besidomintis verslininkas, autorei pasiūlė surengti didelę parodą Rokiškyje.
„Rokiškyje vyko ir vyksta daug teatrinių reikalų ir festivalių, man malonu ten pabūti“, – kvietimą moteris priėmė.
Ji ėjo tėvų takais ir susipažino su vietiniais menininkais, buvo pakviesta į langinių plenerą.
„Tada su Kalėdų Seneliu ir Viduoliene tapėme langines pačiame miesto centre esančiam namui, kavinei „Pupelė“, mūsų bendras kūrinys ir dabar kuo gražiausiai kabo“, – džiaugėsi rezultatu.
Pirmą kartą atvažiavusi į Rokiškį ji iškart įvertino miesto išskirtinumą, dėl tapytomis langinėmis išpuoštų namų jo jau su jokia pasaulio vieta nesupainiosi.
„Labai graži įvairovė, eini ir visą laiką dairaisi. Dabar mes patys aplankėme kelis pastatus ir paakinom savininkus pasikabinti langines, kad tokios kūrybos būtų kuo daugiau matoma. Kai kūriniai ne kažkieno kolekcijoje nugula, o nuolat eksponuojami, miestui prideda didžiulę kultūrinę vertę“, – kalbėjo ji.
Ant skrynių karvių ir kiaulių tikrai nepaišė
„Aš – kaimynas, atvykau iš Dusetų“, – šypsosi Romas Pučekas.
Viena jo kuriama langinė bus moteriška, kita vyriška, o lyčių skirtumus perduos per simbolinių vazų formas.
Plenere jis – po ilgos pertraukos. Anąkart dekoravo langines kalvio namui, kuriame buvo meniškų dirbinių parduotuvė. Ant langinių išpaišė stilizuotus kalvio įrankius, patį kalvį ir kalvio žmoną.
„Kiek važiuodavau ta gatve, matydavau, kad langinės kabo, o šiemet jau nebėra“, – neslėpė nusivylimo.
Prie namo pastatyta lenta, jog valda parduodama. Gal tai ir lėmė nukabinimą.
Tapytojas sako, jog į langinių dekoravimą šiandien turi jau visai kitokį požiūrį: nėra reikalo vaizduoti namo šeimininkus ar jų veiklą. Jo manymu, namas ir jo pagražinimai turi gyventi savarankiškai, kaip architektūrinė dalis, o ne siauro profilio reklama.
„Prisiminkim, kaip kraičių skrynias dekoruodavo. Ant jų niekas nepaišė vištų, karvių ar kiaulių: ką žmonės augino, nevaizdavo tikrovės, nes tai neatrodė gražu“, – linko į filosofines plotmes pašnekovas.
Entuziastė gidė sudarė specialų maršrutą
Su plenero dalyviais kalbame apie įtaką pasauliui.
Link Rokiškio centro vedančia Respublikos gatve nuolat vaikšto turistai, nes joje daugiausia langinėmis padabintų medinukų.
Kaip rokiškėnai reklamuojasi, jei ir tolimuose kraštuose sužino apie juos?
Iš Obelių kilusi vilnietė dailininkė Diana Zviedrienė patikina, jog nebereikia specialiai reklamuoti ar rekomenduoti aplankyti Rokiškį.
„Dirbu mokykloje, pas mus yra tema „Langinės“, kai tik parodau, mokiniai vienas per kitą šaukia: „Mes gi žinom, čia Rokiškis, langinių miestas!“ Labai džiugina, jog jaunoji karta vietovę atpažįsta“, – sako.
Plenerų įkvėpėjas A.Augutis primena, jog garsas apie langinių miestą yra pasiekęs net Japoniją. Prieš kelerius metus specialiai į Rokiškį buvo atvykusi japonų grupė, ji kūrė filmą apie langus.
„Gaila, kad mes to filmo nematėm“, – apgailestauja, jog tada niekas nepaėmė svetimšalių kontaktų.
Anot pašnekovo, pastaraisiais metais Rokiškį gausiai lanko žydai, gatvėse vis dažniau girdisi jų kalba. Jie – palikuonys Rokiškio žydų bendruomenės, kadaise emigravusios į Pietų Afrikos Respubliką.
Rokiškio kultūrinę vertę šiandien kelia ir gido licenciją turinti mokytoja Edita Lapienienė. Ji savo iniciatyva sukūrė maršrutą, vedantį pro kiekvieną langinėmis papuoštą namą.
Daina apie lunginyčias
Langinių plenero idėja, iš karto prigijusi ir tapusi miesto identiteto reiškiniu, A.Augučiui kilo poilsiaujant Nidoje.
Išpuoselėtos tenykščių namų langinės glostė akį, gyventojai jas labai saugo, nuolat perdažo.
Dailininkas pats nustebo supratęs, kad Rokiškyje, kaip niekur kitur, irgi pilna namų su langinėmis. Ypač senų, tarpukariu statytų medinukų gausu pagrindinėje gatvėje ir beveik visi turi langines.
Nidoje viskas aišku, vėjai siaučia, langines uždaro, kad stiklų neišdaužytų, o kodėl Aukštaitijos pakraštyje langinių mada iki tol užsiliko, belieka tik spėlioti.
„Gastautos“ folkloro ansamblio senbuvis dar ir mūsų kraštų dainą prisiminė: „Aukšti mūrai, kaminyčios, maliavotos lunginyčios“. Jis pasufleravo, jog čia kadaise langinės grožiui tarnavo.
Mada nukeliavo tolyn
Pasak A.Augučio, vienu metu langinių tapymo plenerams buvo iškilusi grėsmė nutrūkti.
Visą dešimtmetį plenerus finansavo Rokiškio kultūros centras, juos globojo anuometė centro vadovė Nida Lungienė. Pasikeitus direktorei, finansavimas nutrūko.
Laimė, viskas susiklostė palankiai – langinių plenerais ėmė rūpintis visuomeninė kultūros organizacija „Tyzenhauzų paveldas“.
„Šiemet penkių dienų plenerui skirta apie 3 tūkstančius eurų. Daugiausia kainuoja langinių gamyba. Dailininkai aprūpinami dažais ir nakvyne. Anksčiau plenere būdavo po 12 menininkų, dabar už skirtą sumą įstengiame pakviesti tik aštuonis“, – vadovas atskleidė ūkinius reikalus.
Pašnekovas nemano, kad pleneras galėtų išsikvėpti, mieste dar daug namų, kuriuos galima papuošti langinėmis. Prieš dešimt ir daugiau metų išpieštas langines tenka restauruoti.
Nuolat atsiranda rokiškėnų, norinčių gražių langinių. Jie susiranda A.Augutį ir prašo paslaugos.
Įdomu, kad tapytų langinių mada Rokiškio ribas peržengė, obeliečiai net buvo susiorganizavę vietinį plenerą savam miestui. Išpaišytų langinių jau atsirado Anykščiuose bei Ukmergėje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Aktorių duktė D.Tomkutė Rokiškiui jaučia sentimentus, čia jos tėvai daug kartų vaidino festivaliuose.
2. Miesto langai išskirtiniai, nenusibos kiek besižvalgytum, nes vis kitokie.
3. A.Viduolienė kūrė langinę Rokiškį reklamuojančiam fotografijų rėmui apie kraštietį tapytoją J.Vienožinskį.
4. J.K.Jasiukaitienė pasirinko nupiešti įspūdingą personažą – už virvelių tampomą seną medinį žmogeliuką.
5. Į plenerą suvažiavusi smagi menininkų kompanija šiemet rezidavo nuostabioje vietoje miško pašonėje.
6. Atvykėliai dažnai aikčioja nuo stebinančio Rokiškio langų gražumo.
7. 8. 9. Plenere sukurtos langinės papuoš vieną namą – bus pakabintos ant netoli centro esančios antikvarinių daiktų krautuvės.
10. Sena parduotuvė miesto aikštėje tiesiog pražydo, kai jos stiklines akis papuošė meniškai išpaišytos langinės.
11. R.Staskonytė džiaugėsi galėdama gimtinei atiduoti savąją duoklę menais.
12. Dusetiškis R.Pučekas langines padalijo į vyrišką ir moterišką puses.
13. Vilniuje gyvenanti D.Zviedrienė langinių tapybą įtraukė į mokyklinę programą.
14. A.Bagdonas ant langinės tapė peizažą pagal J.Vienožinskio stilių.
15. Prie garsiam kraštiečiui tapytojui J.Vienožinskiui skirtų langinių greitai galės fotografuotis miesto svečiai ir vietiniai gyventojai.
16. Per ankstesnį plenerą pačiame miesto centre esančiai kavinei įspūdingas langines kūrė trise: D.Tomkutė, A.Viduolienė ir A.Bagdonas, jos gražiai prižiūrimos, atrodo lyg naujos.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
