Ritualas su vandeniu, ugnimi
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje savo debiutinę knygą „Žiemojimas su mirusiais“ pristatė panevėžietė teatralė Greta Gudelytė.
Žingsnis į literatūrą autorei, regis, pasiteisino – tarp pirmosios knygos autorių jai neatsirado lygių, tad Lietuvos rašytojų sąjungos prizas keliavo į šios kūrėjos rankas.
Savo debiutinį kūrinį autorė parašė žiemą.
„Dar prieš kovido pandemiją, kai kainos dar nesikandžiojo, Klaipėdos apskrityje, Valėnų kaime, įsigijau vienkiemį. O kaime, kaip žinome, pragyventi lengviau – turėjau šulinį, susipjoviau malkų, buvo topinambų daržas pagraužti, magaryčių – kaimynai, kurie dalijosi maistu. Prinešdavo mėsytės, marinuotų produktų. Tad pragyvenau iš žemės dosnumo ir žmonių gerumo, o visą laiką galėjau skirti rašymui“, – pasakojo viešnia.
Rašymas jai buvęs ir kasdienė disciplina, ir kelionė, ir terapija.
„Kasdien rašant plonėja ribos tarp realybės ir fantazijų pasaulio. Juk įprastas mūsų sisteminio gyvenimo maršrutas – namai-darbas-buitis. O čia – atsikeli rytą, vanduo, pasikuri ugnį – viskas tampa ritualu, labai tiesioginiu santykiu su gamta. O paskui tereikia priimti visas iš tavo prisiminimų plaukiančias inspiracijas. Tu turi laiko, nes neturi laikrodžio, veidrodžio, vadinasi, leidi viskam tekėti ir apie tai mąstyti“, – sako G.Gudelytė.
Autorei itin svarbi anapusybė
Debiutinio kūrinio pavadinime esantis žodis „mirusieji“ signalizuoja, kad autorei itin svarbi anapusybė.
„Mirusiųjų ir gyvųjų santykis man yra lietuvybės dalis. Mes neapsieiname be kalbėjimosi su anapusiniu pasauliu. Šis ryšys puoselėjamas per mūsų ritualus, svarbiausias šventes. Per Užgavėnes mes dedamės kaukes (nuo žodžio „kauka“ – dvasia, namų dvaselė), velkamės išvirkščius drabužius – irgi anapusybės simbolis. Per Kūčias paliekame lėkštes mirusiesiems. Kabiname sodą, kur grįžusios namo permiegotų dvasios. Per Velykas užkasame į žemę maisto likučius, prašydami protėvių, kad duotų gausesnį derlių. Vienas pagrindinių šventųjų simbolių – žaltys – chtoniškojo pasaulio veikėjas. Pasakos ir pasakojimai: nuo dangun pupa užlipusių senelio ir močiutės iki kūdros dugne gyvenančių pinčiukų. Tai ir yra nenutrūkstantis dialogas su anapusybe, absoliučiai lietuviškas mentalitetas, liaudies lietuvybė“, – sako G.Gudelytė.
Jos teigimu, „Žiemojimo su mirusiais“ žanras – magiškasis realizmas, mistinės pasakos suaugusiesiems. Ši knyga – tarsi eksperimentas, kaip priims Lietuvos skaitytojas.
„Juk visgi mes esame labiau romantikos mėgėjai, galbūt istorinės, dokumentinės literatūros, bet ne fantastikos“, – svarsto autorė, šiuo metu skaitytojams ruošianti antrąją savo knygą.
Liesti, čiupinėti, ragauti
G.Gudelytė tvirtina nesanti sistemos žmogus.
„Žinoma, visiškai būti atskirai nuo jos neįmanoma. Tačiau man jau 40 metų, o tik pernai pirmąsyk gyvenime turėjau darbuotojo pareigybės etatą. Tik šiemet įsigijau elektroninį parašą. Nors man tai ir nepatinka.
Aš nesuprantu, kodėl kas nors turi reguliuoti mums duotą gyvenimą, nustatyti aštuonias darbo valandas, atlyginimą ir panašiai. O kol kas niekas man normaliai ir nepaaiškino šių dalykų“, – šypteli.
Ir taria radusi savo būdą bei ritmą gyventi, pagaliau – savo prioritetus.
„Man visiškai nesvarbu finansinis saugumas, įsigyti būstą ir jį apsistatyti. Televizoriaus neturiu nuo tada, kai išvažiavau iš Panevėžio. Mano prioritetai – keliauti, pažinti žmones, liesti, čiupinėti, ragauti. Daiktų man nereikia, aš jiems netarnauju. Esu laisvesnė, kad neturiu ko prarasti“, – teigia.
Gimtajame mieste nuolat ėjo savo Golgotos keliu
G.Gudelytės vaikystė Panevėžyje daugiausia sukosi maršrutu: namai M.Tiškevičiaus gatvėje, Vytauto Žemkalnio gimnazija, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, senosios kapinės, Skaistakalnio parkas, tuometė tuberkuliozės ligoninė. Šį Golgotos kelią, sustodama ties kiekviena stotele ir iš naujo perkratydama istoriją, apeina ir dabar grįžusi į gimtinę.
„Namus, kuriuose augau, vadinu dvaru. Savo architektūra tai yra aristokratų vila. Namą ant buvusio pastato pamatų pastatė dar mano prosenelis, čia gyveno visos mano šeimos kartos iki pat manęs, įvyko galybė istorijų. Todėl esu taip giliai į Panevėžį šaknis įleidusi, kad nesvarbu, kur gyvenu dabar“, – sako kūrėja.
Greta teigia neturinti ryškaus panevėžietiško kalbos akcento, tačiau geną – neabejotinai.
„Tai panevėžiečių išlikimo mechanizmas. Šioks toks piktumas, aršumas“, – šypsosi.
Kurdama, dirbdama užsienyje, tarkim, Pietų Amerikoje, panevėžiete neprisistato.
„Pirmiausia jiems dar tenka ilgai aiškinti, kur yra toji Lietuva. Kita vertus, susitinkame užsiimti tam tikromis veiklomis, tyrinėjimais, keistis idėjomis, o ne aiškintis tikslios kilmės vietos“, – sako bibliotekos viešnia.
Paklausta, ar nenorėtų tapti naująja teatro „Menas“ vadove, buvo itin konkreti ir nedviprasmė: „Mano kūryba kalba apie modernumą, žmogaus ir moterų teises. Tuo tarpu Panevėžys, mano supratimu, išlieka klasikinės sampratos miestas. Tektų taikytis prie steigėjų vizijos, reikalavimų, finansavimo. Kita vertus, neturiu komplekso nei būti didelė, nei vadovė“, – teigė G.Gudelytė.
Parengta pagal Panevėžio apskrities
Gabrielės Petkevičiatės-Bitės bibliotekos
darbuotojos Astos SARAPIENĖS pranešimą