Su penkiolikmete Iza bei jos mama Natalija susipažinau sporto aikštelėje prie namo, kuriame Charkive gyvenu. Į aikštelę kartais užsuku pamėtyti krepšinio kamuolio, o netoliese su mama ir šuniuku vaikščiojusi Iza paklausė, ar galėtų irgi pabandyti.

Po to pro langą pamačiusi, kad mėtau kamuolį, paauglė nuolat prisijungia pažaisti. Po truputį Iza ir išsikalbėjo, papasakojo, kodėl mama nuolat tokia liūdna. Paaiškėjo, kad prieš metus kovose prie Bachmuto be žinios dingo Izos tėtis Volodimyras.

„Mama viliasi, kad tėtis nežuvo, bet pateko nelaisvėn, todėl įsitraukė į moterų, kurių vyrai kare pradingo be žinios, grupę. Rengia piketus, rašo laiškus prezidentui reikalaudamos tiesos ir greitesnio belaisvių apsikeitimo. Aš netikiu, kad tėtis liko gyvas, nes jo draugai pasakė, kad per tą mūšį niekas iš būrio neišgyveno, mat rusai panaudojo kažkokias uždraustas medžiagas. Mama su tuo nenori susitaikyti, iš nevilties ėmė vakarais slapta išgerti, ėmėme bartis, namai tapo slogūs, nors iki karo buvome laiminga šeima“, – liūdnai pasakojo paauglė.

Nepalaidotas guli mūšio lauke

22 metų Sofiją Kazan pamačiau Kyjivo centre esančioje Maidano aikštėje, pievelėje, šalia kurios yra susmeigta keliolika tūkstančių vėliavėlių su žuvusių karių pavardėmis arba slapyvardžiais. Mergina keliolika minučių stovėjo sustingusi, laikydama rankoje žuvusio vaikino nuotrauką, o aš kantriai laukiau, norėdamas ją prakalbinti.

„Jau praėjo metai nuo Taraso žūties, tačiau jis vis dar yra nepalaidotas, o palaikai guli mūšio vietoje prie kaimo netoli Avdijivkos, nes tą teritoriją užėmė priešai ir kritusių karių neleidžia pasiimti“, – pasakojo mergina.

Kai 2014 metais Rusija okupavo Krymą, Sofijos šeima skilo – tėvas liko ten, o ji su mama ir keturiais metais vyresne sese atvyko į Kyjivą pas gimines. Po metų persikėlė į Chersoną, Sofija įstojo į medicinos koledžą, o jį baigusi universitete studijavo farmaciją ir įsidarbino vaistinėje.

Besimokydama susipažino su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo. Prasidėjus karui ir Chersoną ėmus pulti okupantams, su mama ir sese pabėgo į Rivną pas gimines, vėliau į Šveicariją. Kai po pusmečio grįžo tėvynėn, Tarasas pasipiršo ir jie susituokė. Tačiau kartu gyventi teko neilgai – savaitę vestuvių proga, dar dvi savaites vyrui gavus atostogų ir kažkiek Kyjive, kur jis atvyko į mokymus.

Tačiau tada jiedu susipyko, nes priremtas faktų Tarasas prisipažino buvęs neištikimas. Sofija buvo perspėjusi, kad neištikimybės neatleis, todėl išsiskyrė. Po pusmečio Tarasas, kovojęs 3-iosios šturmo brigados sudėtyje, žuvo netoli Avdijivkos.

„Susitikinėju su kitu kariu, jis irgi nori, kad susituoktume, o aš nežinau, ką daryti – man jis patinka, bet prisibijau, nes kare vėl gali visko nutikti.

Tarasas nėra palaidotas, bet kai būnu Kyjivo centre, ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie jo nuotraukos.

Jis buvo geros širdies vaikinas, baigė teisės studijas, bet užsiėmė butų remontu ir planavo steigti statybų įmonę. Labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po to, kai patyrė rimtą sužeidimą ir tris kontūzijas, tapo lėtas ir abejingas, o paskui ėmė darytis nervingas, nenuspėjamas. Jei ne karas, gal viskas būtų susiklostę kitaip, jo mama turi Lvive didelį namą, kuriame planavome kurti gausią šeimą ir visą gyvenimą vienas kitą mylėti...“ – pasakojimą liūdnai užbaigė Sofija.

Po studijų padės tėčio bendražygiams

21 metų Anią Belan sutikau Chelmo geležinkelio stotyje, kai išlipę iš traukinio, atvykusio iš Kyjivo, sėdėdami ant to paties suoliuko laukėme traukinio į Varšuvą. Pasidomėjus, kodėl mergina tokia liūdna, ji papasakojo, kad prieš išvykdama lankė tėčio kapą, tad vis dar galvoja apie jo netektį, su kuria niekaip negali susitaikyti.

„Kilus karui tėtis mane, mamą ir jaunesnę sesutę įsodino į traukinį Lenkijon, o pats išskubėjo ginti Charkivo. Žuvo Bachmute po metų, praėjusią vasarą. Po jo mirties viskas kardinaliai pasikeitė. Suvokiau, kad netekau žmogaus, kuriuo visada galėjau pasitikėti ir kuris mane visada palaikė“, – kalbėjo studentė.

Ania pasisakė Lenkijos mieste Vroclave studijuojanti mediciną. Po karo ketina grįžti į Ukrainą ir dalį savo laiko skirti nemokamai sužeistų karių konsultacijai. Be to, planuoja įsidarbinti karių reabilitacijos centre, nes nori padėti tėčio bendražygiams.

„Buvau tėčio numylėtinė, linksmuolė, o dabar šypsotis sunkiai prisiverčiu. Matydama Lenkijoje besilinksminančius ukrainiečius vyrus, jaučiu jiems pyktį, kad negina tėvynės. Nebendrauju su jais“, – tvirtino studentė.

Apie sužeidimus nepasakoja

Aštuoniolikmetė Alina Chrenko, Kyjive studijuojanti biologiją, tą vakarą į Maidano aikštę atėjo įsmeigti vėliavėlę fronte žuvusiam vaikystės draugui Bohdanui. Apie jo mirtį mergina sakėsi sužinojusi ryte, todėl nusprendė, kad privalo ateiti čia, į šventą žuvusių karių pagerbimo vietą.

„Iki maštabiško karo gyvenau nesusimąstydama apie mūšius Donbase, nes jie vyko keletą metų, pastaruoju metu buvo aprimę, o iš giminaičių niekas ten nekovojo. Viskas pasikeitė 2022 metų vasarį, kai okupantai rusai ėmė supti sostinę, o jos ginti išėjo tėtis. Vėliau į frontą išvyko krikštatėvis, keli kiemo bičiuliai, ir ėmė persekioti baimė dėl jų likimo“, – sakė mergina.

Alina spėja, kad tėtis nepasakoja apie sužeidimus, nes nenori, kad dėl to sielotųsi ligota mama, jos senelė. Tačiau užuolankom mergina visgi sužinojo, kad tėtis buvo du kartus kontūzytas ir gydėsi sužeistą ranką, tačiau to nesako nei mamai, nei jaunesnei sesutei, nei senelei.

„Mama ir taip be vaistų naktimis neužmiega, suseno ir pražilo, nors visada gėrėjausi, kokia ji jaunatviška ir graži. Jaučiu, kad mano nervai irgi darosi pakrikę – kai kelias dienas neateina žinutė iš tėčio ir mamos akyse ima kauptis ašaros, tada nebegaliu nei susikaupti mokslams, nei juokauti su draugais“, – kalbėjo mergina.

Ilgisi kovojančio brolio

„Po to, kai 25 metų brolis Romanas išėjo į karą, pašlijo tiek mano, tiek mamos Liudos sveikata – abiem sutriko miegas, pakriko nervai, sunegalavo ir mamos širdis. Su mama kas vakarą daug meldžiamės ir sukalbame specialią kareiviams fronte skirtą maldą, dažnai einame į cerkvę prašyti, kad jį globotų Dievas. Tačiau ašarų nesugebu sustabdyti net dabar, rodydama brolio nuotrauką, nes Romanas nuolat yra sunkiausių kovų sūkuryje: buvo Iziume, Bachmute, Avdijivkoje, dabar prie Pokrovsko“, – sakė 23 metų Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ana Panochko.

Mergina papasakojo, kad tėvai yra smulkūs ūkininkai, gyvena mažame Zvertivo kaimelyje dvidešimt kilometrų nuo Lvivo. Šeimoje yra penki vaikai, iš jų du yra visai maži, o Romano brolis dvynys Olehas yra silpnas.

Anai su Romanu teko daug dirbti, padėti tėvams, taip jiedu labai suartėjo, todėl sesuo labai išgyvena nesulaukdama žinučių iš mylimo brolio.

„Romanas į karą išėjo savanoriu, jo nesustabdė net antro vaiko besilaukusi žmona. Pasakė, kad privalo ginti tėvynę, nes seneliui, už pokario partizanų rėmimą Sibiro tremtyje išbuvusiam dešimt metų, buvo prisiekęs karui kilus tą padaryti.

Romanas daug žaisdavo su pirmagimiu Mateušu, todėl trejų metų berniukas labai jo ilgisi ir nesupranta, kodėl tėtis taip ilgai neparvyksta“, – liūdnai kalbėjo Ana.

Okupantai sugriovė svajones

Kristina pasakojo, kad kai Bachmute žuvo pirmas kaimo atstovas, jos bendraklasės Lidos vyras Vladislavas, palaikus nešant į kapines, visi Zvertivo žmonės klūpojo ant kelių. Tas pats buvo, kai vėliau žuvo dar du gyvenvietės vaikinai – verkė visas kaimas. „Zvertive jaunų vyrų beveik neliko – visi kariauja, todėl gyvename nerimaudami dėl fronte kovojančių šeimos narių, giminaičių ar kaimynų“, – sakė viešbučio administratorė.

„Savaitę prieš mirtį Jevgenas netikėtai paklausė, kaip vertinu siūlymą kariams prieš vykstant į priekinę fronto liniją spermos banke palikti mėginį tam, kad žūties atveju žmona galėtų apsivaisinti? Pasakiau, kad sutinku, bet nespėjo, žuvo. Praėjo beveik 3 mėnesiai po netekties, o man dar šokas – darbe dažnai sustingstu prisiminusi praeitį ir prarandu laiko nuojautą, prašau, kad kolegos kontroliuotų“, – kalbėjo 33 metų Kristina Veselova.

Su vyru mergina susipažino būdama devyniolikos, kai kartu Dnipro universitete įstojo į ekonomiką. Kai prieš dešimt metų kilo mūšiai Donbase, pora nusprendė neskubėti su vaikais, palaukti karo pabaigos, tačiau 2022 metais kovos dar labiau įsiplieskė.

„Buvome neišskiriami, tarsi sukibę. Jis dirbo barmenu, vėliau menedžeriu prekybos įmonėje, o aš fitneso trenere ir prižiūrėjau naminius gyvūnus. Planavome pirkti butą ir auginti mažiausiai tris vaikus, bet okupantai sugriovė visas svajones ir atėmė sutuoktinį. Su Jevgenu jaučiausi laimingiausia moteris, o dabar – tuštuma. Nekenčiu karo, nekenčiu užpuolikų“, – kūkčiodama ištarė našlė.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Sofija Kazan rodo fronte žuvusio Taraso nuotrauką.

2. Ania Belan liūdi dėl kovose žuvusio tėčio.

3. 18-metė Alina Chrenko gedi žuvusio draugo bei nerimauja dėl kovojančio tėčio ir krikštatėvio.

4. Anos Panochko brolis Romanas kariauja ir nuolat yra sunkiausių kovų sūkuryje.

5. Kristina Veselova gedi žuvusio sutuoktinio Jevgenijaus.

E.Butrimo nuotraukos