– Karolina, šiemet baigsite doktorantūros studijas Vokietijoje, Heidelberge. Mokslinį darbą dirbate prestižinėje Europos molekulinės biologijos laboratorijoje. Bet nepamirštate ir Pasvalio. Kuriuos namus laikote savais?
– Du kartus per metus, per didžiąsias šventes, būtinai stengiuosi aplankyti tėvus, susitikti su draugais. Kur mano namai? Tai filosofinis klausimas. Tėvų namai Pasvalyje visuomet liks ta vieta, kur jaučiuosi sava, mylima ir laukiama. Čia gera ir saugu.
Bet jau penkti metai gyvenu Heidelberge. Čia irgi tarp mane supančių artimų žmonių kuriu jau savus namus.
– Ar buvo lengva namus ir naują gyvenimą kurti užsienyje? Tuo labiau kad išvykote ne pramogauti, o dirbti mokslininke? Be to, juk vokiečiai – tai ne italai ar ispanai, jie nelinkę bičiuliautis su svetimšaliais...
– Išvažiuodama neįsivaizdavau, kaip viskas klostysis. Be to, pirmą kartą į Heidelbergą nuvykau pusmečiui – atlikti praktikos, kai dar studijavau molekulinę biologiją Vilniaus universitete. Šiame universitete baigiau bakalauro ir magistro studijas.
Atrodė, kad pusė metų – trumpas laikas, greitai prabėgs. Nieko nepažinojau. Prisimenu tą netikėtumo jausmą: „O... Neturiu draugų. Ir kaip dabar man jų susirasti?“
Nori kur nors išeiti, bet neturi ką pasikviesti. Tai supurto iš vidaus, tuo labiau kad Lietuvoje draugų netrūksta, lengvai susibičiuliauju.
Iš pradžių į koncertus, šokius eidavau viena – o ką? Vėliau viskas išsisprendė, nes į doktorantūros studijas Europos molekulinės biologijos laboratorijoje vienu metu atvyksta studentai iš įvairių šalių. Ir kiti kaip aš – be šeimų, senų draugų, visi patekę į vieną katilą. Susibūrė stabilesnė mano naujų draugų grupelė. Dabar jaučiu, kad kai kurie iš tų žmonių liks draugais visą gyvenimą.
Kaip ir sakote, artimiausi draugai – iš Italijos, Ispanijos, Graikijos, Pietų Amerikos. Juokinga, kai manęs klausia, kaip aš, lietuvė, patekau į pietiečių būrį.
Su vokiečiais artimai susidraugauti – sudėtinga. Kad jie patikėtų tavimi ir priimtų, reikia daugiau pastangų. Bet jei jau vokiečius prisijaukini, gali prašyti bet kokios pagalbos.
Galiu pasakyti, kad niekas manęs nediskriminavo dėl to, kad esu lietuvė. Nors, būna, nežino, kur žemėlapyje yra Lietuva, kad turime savo kalbą ir esame laisva valstybė.
Kambario, kurį nuomojausi, šeimininkė manė, kad pas mus net nėra interneto. O Lietuvoje internetinis ryšys dar geresnis nei Vokietijoje. Todėl atsakydama visus kviečiu aplankyti Lietuvą ir įsitikinti, kokia tai graži šalis.
– Šiaip tai drąsos prieiti, susipažinti, paprašyti jums netrūksta? Taip manau, nes į Heidelbergą patekote, kai pati dėl praktikos kreipėtės į dėstytoją, dirbančią Vokietijoje.
– Taip ir buvo. Niekas tavęs nekvies, jei nesi žinomas ir jei nerodysi iniciatyvos. Toks yra mokslininko kelias – turi visur kišti nosį, pats domėtis, rašyti laiškus.
Kai nuvykau, supratau, kad nėra taip sudėtinga, tik žmonės gal nežino, kur gali kreiptis, bijo, kad nepriims.
– Tai nestebina, nes niekam nėra malonu gauti neigiamą atsakymą – tai lyg antausis... Antra vertus, nerizikuosi – nelaimėsi.
– Man labai pasisekė ir dėl praktikos, ir dėl doktorantūros.
Žinau, kad kai kurie pažįstami rašė laiškus elektroniniu paštu, bet net atsakymo negavo.
– Į doktorantūrą patenka tik patys geriausi studentai. Vadinasi, esate viena iš jų. Ar svarbu ir žmogaus asmenybė? Galbūt jus pastebėjo ir dėl to, kad spinduliuojate drąsa, gyvenimo džiaugsmu, lengvumu?
– Iš pradžių buvo sudėtinga, nes priimant į doktorantūrą vyksta pokalbiai, ir supratau, kad kiti studentai atvykę iš garsiausių pasaulio universitetų.
Patekusi į tokį pačių geriausiųjų burbulą, net sutrikau. Atrodė, ir angliškai taip gerai nebemoku. Svarsčiau, ką aš, iš mažos šalies universiteto, čia veikiu.
Ne visur gali būti pačiu geriausiu. Verčiau nuleisti kartelę ir nekelti dėl to sau streso.
Matau, kad yra geresnių, bet pamąstau: „Ir vis tiek mane čia priėmė!“
Būna nuviliančių mėnesių, kai darbai nejuda į priekį. Tad jei užsibrėši būti pačiu geriausiu, gali įsivaryti depresiją. Antra vertus, be aukštų tikslų nebus ir rezultatų.
Mūsų darbe nepavyksta net 80 proc. užsibrėžtų užduočių. Vadinasi, mus laiko tas 20 ar 10 procentų sėkmės.
– Dabar džiaugiatės viskuo, kas vyksta jūsų gyvenime. Esate pavyzdys, kad neverta laužyti iečių, verčiau atsiduoti gyvenimo tėkmei – ir viskas bus gerai. Juk, mokydamasi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, svajojote apie mediciną, žurnalistiką, bet įstojote į molekulinės biologijos studijas.
– Bėda ta, kad neturėjau supratimo, kas tai yra molekulinė biologija. Iš viso neįsivaizdavau, ką veikia mokslininkai.
O įstojus labai pasisekė, kad dar Lietuvoje profesorius Kęstutis Sužiedėlis, vėliau Vaidotas Stankevičius pastebėjo, kad man labai įdomi ši mokslo sritis. Laboratorijoje dirbdavau ilgas valandas, mokydavau kitus studentus, ir pastangos atsipirko.
Tiesiog reikia, kad tavimi tikėtų kiekviename žingsnyje, ir skatintų, stumtelėtų į teisingą kelią.
O dėl rašymo niekur nepabėgsiu – viena iš mokslininko užduočių yra rašyti mokslinius straipsnius, ataskaitas.
– Tik patvirtinate posakį, kad gyvenime labai svarbu, kokius žmones sutinkame. O dėl mokslininkų darbo galiu patikinti, kad daugelis to tikrai neįsivaizduojame. Ar įmanoma papasakoti kuo paprasčiau, ką veikiate?
– Pabandysiu, o jūs man pasakysite, ar aiškiai papasakojau. (Juokiasi.) Dirbu su ląstelėmis, joje – organelės, branduolys, Goldžio kompleksas.
Įsivaizduokime, kad žmogaus organizmas – tai bendra sistema, pvz., kad pakeltum ranką, procesas prasideda nuo smegenų. Tas pat vyksta ir mažoje ląstelėje.
Buvo manoma, kad už DNR pažaidas atsakingi baltymai lokalizuojasi tik branduolyje, o mes radome ir Goldžio komplekse. Tyrinėjame, kaip jie migruoja, kaip siunčiami signalai, taisomos pažaidos. Nagrinėjame, kodėl iki šiol niekas baltymų nepastebėjo Goldžio komplekse?
Darai eksperimentus, žiūri per mikroskopą ir keli vis naujus klausimus, eini gilyn.
Kartais negali paaiškinti, kodėl 9 ląstelės elgiasi vienaip, o dešimtoji – visai kitaip.
– Kas šiame darbe smagiausia? Juk nepavyksta atsakyti į visus klausimus.
– Mus veda smalsumas. Gyveni atradime, tampi tos srities ekspertu, nes niekas dar iki tavęs kažko netyrė. Tarsi visatoje – ji tokia didelė, tiek visko daug joje prigrūsta, o žinome tik trupinius. Nors knygų kiek prirašyta.
Tas pat su ląstele – begalė neiškeltų ir neatsakytų klausimų.
Mano tėtis – laikrodininkas. Panašiai kaip aš ląstelę, jis analizuoja, žiūri mažas detalytes, kaip jas sudėti, kad veiktų visas mechanizmas.
Smagu, kad gali įgyvendinti savo idėjas. Žinoma, reikia suderinti su grupe, vadovu, bet vis viena perleidi per savo prizmę. Taigi daug kūrybiškumo. Mano grupėje darbuojasi 8 žmonės, bet būna grupių ir iki 60 žmonių.
Puiki atmosfera darbe, daugelis mūsų jauni, prikrečiame visokių pokštų, turėsime ką prisiminti. Kartais susizgrimbu, kad neatliksiu darbo, nes noriu su kiekvienu pasišnekėti.
Be to, galime planuotis savo darbą, nereikia atsėdėti darbo valandų, niekas netikrina, kada atėjome ar išėjome. Jeigu nespėju atlikti savo užduočių ar negalėjau dirbti mikroskopu, tai ir savaitgaliais ateinu. Savo darbą vis tiek turiu atlikti, o atlikti noriu vis daugiau.
Yra kolegų, kurie labai tiksliai susiplanuoja darbus ir laiką.
– Studijuodama Lietuvoje, dirbote Nacionaliniame vėžio institute. Ar jūsų tyrimai gali padėti įveikti amžiaus rykšte vadinamą vėžį?
– Nacionaliniame vėžio institute tyrinėjau storosios žarnos vėžį. O čia, laboratorijoje, konkrečios ligos neanalizuojame, bet mano darbas teoriškai iš tiesų galėtų prisidėti, kad chemoterapija nežudytų ir sveikų ląstelių, kad ji atakuotų ir naikintų tik jau ligos pažeistas.
– Pamenu, kaip kartą gydytoja man aiškino, kad medicina daugiau ar mažiau pajėgi kovoti su daugeliu ligų, bet prieš mažiausius, tokius kaip virusai, dažnai esame bejėgiai.
– Per koronaviruso pandemiją pamatėme, ką gali mažytis virusas.
Mokslininkų darbas tarsi nematomas, kol ko nors nenutinka. O kai koronavirusas užpuolė ir greitai buvo išrasta vakcina, suprato: „A, vadinasi, ir mokslininkai kažką veikia...“ (Juokiasi.)
Dabar šis virusas jau ištirtas skersai išilgai. Skiepai ir vaistai būtų rasti kur kas greičiau, jei būtų buvę skirta daugiau lėšų jo tyrinėjimui. Juk vienas rezultatas, jei laboratorijoje už 10 eurų darbuojasi vienas mokslininkas, ir kitas – jei dirba 100 mokslininkų, gaunančių ir lėšų, ir atlygį.
Eksperimentai daug kainuoja ir ilgai užtrunka.
– Pastaruoju metu į vieną vietą tiek daug ko sukrito: kovidas, baltarusių pas mus stumiami pabėgėliai, galop – Rusijos karas prieš Ukrainą. Kaip į visas šitas negandas reaguoja vokiečiai? Kaip pati jautėtės prasidėjus karui būdama toli nuo savo šeimos?
– Per pandemiją vokiečiai buvo drausmingesni, nes jie laikosi taisyklių. Taisyklės jiems patinka. Jei pasakyta dėvėti kaukes, tai daugelis dėvės. Ir kreivai žiūrės į jos nedėvinčius.
Lietuvoje greičiau sugrįžo renginiai, Vokietijoje suvaržymai trunka ilgiau. Gal ir dėl to, kad dėl geresnės ekonomikos čia vos ne ant kiekvieno kampo gali išsitirti antigenus.
Ukrainiečius vokiečiai užjaučia, juos priima, padeda įsidarbinti.
Bet čia iki karo jau buvo daug pabėgėlių, veikia migrantų ir iš kitų šalių stovyklos.
Lietuviai su ukrainiečiais jaučia didesnę bendrystę nei vokiečiai. Ukrainiečiai mums artimesni, savi, nes turime bendrą priešą. Vokiečiai tokios karo grėsmės kaip mes nejaučia.
Bet tai tauta, kuri ilgą laiką buvo bausta už tai, ką padarė per Antrąjį pasaulinį karą. Reparaciją (reparacija – tai nuostolių atlyginimas) mokėjo kelios kartos, tai jų gėda, jų dėmė. Apie karą kalba labai atsargai, bijo, kad jei ims daugiau ginkluotis, bus sakoma, kad naciai grįžta.
Mano bendraamžiai niekuo dėti, bet ir jiems vis dar tebeskauda. Ko jau ko, bet karo jie tikrai nenori.
– Vokiečiai bent jau pripažino dėmę, o Rusijos agresoriai vargu ar patys pripažins, nebent jėga bus prikalti prie gėdos stulpo.
– Kiek matau, karą palaikantys rusai vis dar jaučiasi Antrojo pasaulinio katro nugalėtojais. Bet ką toji pergalė jiems atnešė? Vokiečiai nuo nulio susikūrė gyvenimą, pakėlė ekonomiką. O kaip gyvena rusai atokiau nuo Maskvos?
Pirmomis šio karo dienomis kaip tik sirgau kovidu. Buvo labai baisu. Mano draugo meksikiečio bičiulis su mažu vaiku kaip tik buvo Kijeve. Labai nerimavome dėl jų.
Mano draugas turi ir bičiulių ukrainiečių, yra pas juos viešėjęs. Jis sako, kad aš ir ukrainiečiai esame didžiausi patriotai iš visų jo pažįstamų žmonių.
Bet neteisinga būtų kaltinti visus rusus ir baltarusius. Turiu tokių draugų, kurie karui nepritaria. Negali pasirinkti nei šalies, kurioje gimsi, nei religijos.
– Paminėjote, kad draugas – meksikietis. Ar lankėsi Lietuvoje, ką veikia? Laisvalaikį leidžiate kartu?
– Jis taip pat mokslininkas, dirba tame pat institute. Lietuvoje dar nebuvo.
Aš mėgstu šokti, labiausiai lindihopą, Lotynų Amerikos šokius. Mano visi draugai – šokantys, vakarėliai – būtinai su šokiais.
Mano tėtis Stasys irgi šokdavo, dalyvaudavo kapeloje, bibliotekininke dirbanti mama Marina – taip pat muzikali, labai gražiai dainuoja. Su draugėmis buvome sukūrusios roko grupę „Nenuoramos“. Mes esame geriausios draugės iki šiol. Baigiau muzikos mokyklą. Sesuo tapo muzikos mokytoja.
Su draugais rengiame vakarienes – susipažįstame su kitų tautų virtuve.
– Tėvai jumis turbūt labai didžiuojasi?
– Kad viso to pasiekčiau, jie labai daug dėl manęs padarė, rėmė finansiškai. Visuomet visko turėjau, už tai esu dėkinga. Jų dėka dabar išties gerai jaučiuosi, įšokau į savo roges.
– Ar, kaip mokslininkė, svajotumėte išrasti, pavyzdžiui, jaunystės eliksyrą. Jei galėtumėte rinktis, norėtumėte amžinai gyventi ir nesenti ar paklustumėte gamtos dėsniams?
– Kūnas ilgainiui pavargsta, bet man daug įdomiau, kas žmogaus galvoje ir širdyje. Laikinumas, rėmai, į kuriuos esi įspraustas, verčia stengtis. Jei turėčiau visą amžinybę – nieko neveikčiau.
Gimimo ir mirties paveikti negaliu, bet pats gyvenimas tik nuo tavęs, žmogaus, priklauso. Todėl rinkčiausi natūralius gamtos dėsnius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jaunajai mokslininkei gražūs visi metų laikai.
2. Kartais užplūsta prisiminimai apie tėvų namus, kuriuose K.Kuodytė jaučiasi sava, mylima ir laukiama.
Asmeninio albumo nuotraukos
