Teko raustis ir palėpėse
Prieš Kalėdas Biržų muziejininkai ir bibliotekininkai į Biržų krašto muziejuje „Sėla“ rengiamą parodą nešė dalelę savo namų saldumo – cukrines.
Parodos tikslas buvo – ne cukrinių grožio konkursas ar ypatinga, neįkainojama jų vertė, o žmonių bendrystė. Taip parodai buvo suneštos net 165 cukrinės. Visi žinome, kad jų paskirtis – jose laikyti saldžiausią namų produktą – cukrų.
Visos cukrinės į parodą muziejuje atkeliavo nuo kasdienio ar šventinio stalo, saugotos sekcijose ar surastos palėpėse. Vienų tarnystė skaičiuoja šimtmečius ar dešimtmečius, kitos – dar apynaujės. Vienos puošnios, kitos jau pametusios savo dangtelius. Bet jos visos labai svarbios. Nes kurgi kitur slėptume tą viliojantį namų saldumą!
Ir gėlėtos, ir sidabru spindi
Net keista, kokio margumo, blizgumo, pūstos, elegantiškos, gėlėtos, raštuotos gali būti mūsų namų cukrinės. Iš tokios daugybės vos viena kita buvo vienoda. Į visą šią draugiją muziejininkai, aišku, priėmė ir muziejaus rinkiniuose saugomas cukrines.
Cukrinių kelionė parodon taip įsisiūbavo, jog muziejininkai, pagauti azarto, cukrinių ieškojo ne tik savo namuose, bet ir pas giminaičius, o kas ir ten nerado – pirko sendaikčių turgeliuose. Nes labai jau smagu parodoje pamatyti savo indą.
Ir kokių įdomių istorijų tos cukrinės pripasakojo! Pavyzdžiui, sidabru spindinčią stiklo cukrinę vienos bibliotekininkės močiutė 1914 metais gavo dovanų per savo vestuves iš pamergės. Jaunavedžius lydėjo saldus ir laimingas gyvenimas. O po to cukrinė keliavo iš kartos į kartą ir buvo naudojama ant kasdienio stalo.
Saugojo, kad tik nesukultų
Iš vienų namų atkeliavo trys trijų kartų cukrinės, naudotos močiutės, mamos ir dukters.
Įspūdingų formų cukrinę iš močiutės namų viena muziejininkė kaip didžiausią lobį vežėsi ir saugojo, kai teko kraustytis iš vienų namų į kitus.
Iš muziejaus saugyklų atkeliavo cukrinė su rakteliu. Senais laikais cukrus buvo labai brangus ir laikomas kaip vaistas sveikatai pataisyti. Todėl buvo kruopščiai rakinamas. Dabar laikai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, kad cukrus kenkia sveikatai. Tad cukrų vėl slepiame ne tik nuo vaikų, bet ir nuo savęs.
Visa tai subendrinę muziejininkai parodą pavadino „Cukraus slėptuvėmis“.
Kiekviena taisyklė turi išimčių. Būtent Kalėdos yra ta šventė, kuomet be cukraus niekaip neišsiverstume.
Peketėlius irgi kolekcionavo
Paklausite, o kur pasidėjo cukrus?
Jis niekur nedingo! Jo parodoje taip pat yra!
Cukrinių paroda be cukraus būtų kur kas liūdnesnė. Todėl pa-rodą rengusios muziejininkės sumanė sukurti instaliaciją iš cukraus pakučių.
Tada paaiškėjo, kad muziejuje ir bibliotekoje yra cukraus kolekcininkų. Paketukai su nedideliu kiekiu cukraus vienam puodeliui arbatos ar kavos pasisaldinti atkeliavę iš įvairiausių pasaulio šalių, mena ir senas Vilniaus kavinukes, kurių šiuo metu jau nėra. Instaliacija sukurta iš beveik 500 cukraus pakučių – ir nė vienas nesikartoja!
Aplankius parodą laukia dovana. Muziejininkai jus pakvies į Pilies arkadoje įrengtą kalėdinę „Cukrinę“ ir pavaišins žolelių arbata.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Cukrinė, menanti 1914-uosius metus, dovanota vestuvių proga bibliotekininkės močiutei (kairėje), ir muziejaus darbuotojo sendaikčiuose pirkta kasdien naudojama cukrinė.
2. Prie Biržų krašto pilies muziejininkai įrengė cukrainę, kur kalėdiniu laikotarpiu vaišina žolelių arbata.
3. Vienos porcijos cukraus paketukai – irgi surinkta kolekcinė vertybė.
Editos Mikelionienės ir Aušros Jakubelskienės nuotraukos
