„Septynis kartus patekau į bombų antskrydžius, bet Dievas buvo man gailestingas, galbūt todėl, kad gelbėjau nuo bado iš kaimo išbėgusių žmonių gyvūnus – 153 šunis ir 104 kates“, – sakė Ruskie Tiški kaimelio gyventoja Lena Bubenko.

58 metų moteris buvo liudininkė, kaip žuvo aštuonerių metų Sofija Jevlahova. Jos mirtis vietiniams tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu. Dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolę Ruskie Tiški tapo vienu labiausiai per karą sugriautų gyvenviečių Charkovo regione.

Pirmąją karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą atėjo išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Bet paprašė gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai.

Dar paprašė ant sodybų vartų ar tvorų užrašyti, kad name gyvena žmonės ir yra vaikų, kad žinotų, į kuriuos pastatus negalima šaudyti.

Okupantai keletą kartų dalijo maisto paketus ir agitavo vykti į Rusiją, gąsdindami, kad gali žūti per ukrainiečių atakas.

Atvykėlių draugiškumas pradingo Kijevo kariuomenei perėjus į kontrpuolimą. Keletą kilometrų nuo kaimo atsitraukę Rusijos kariai ėmė gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Ruskie Tiški neliko nė vieno sveiko namo, beveik pusė jų buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, todėl kaime net dabar nėra elektros, o gyventi sugrįžo vos dešimtadalis žmonių iš anksčiau gyvenusių dviejų tūkstančių.

Tą rytą, kai žuvo Sofija Jevlahova, L.Bubenko, kaip visada, ėjo maitinti gyvūnų.

Eidama šerti šunų L.Bubenko stebėjo, kaip aštuonmetė mergaitė kartu su šešiamečiu broliuku žaidžia šalia kelio ant sūpynių. Staiga kažkur netoli nugriaudėjus sprogimui Lena iš išgąsčio pritūpė, o vaikai pasileido bėgti į už trisdešimties metrų esantį tėvų butą, nes buvo primokyti taip daryti.

„Tai buvo kasetinės bombos: jos išrausia mažą duobę, tačiau paskleidžia daugybę skeveldrų. Jomis šaudė vien okupantai“, – pasakojo Lena.

Kai už akimirkos visai šalia nugriaudėjo antras sprogimas, Lena išsitiesė ant žemės ir nebematė, ar vaikai suspėjo įbėgti į butą. Dar po akimirkos prie jos prišoko rusų kareiviukas, tas pats, su kuriuo prieš dieną kalbėjosi apie šunų auginimą, ir už apykaklės įtempė į apkasus. Kareiviukas galbūt išgelbėjo moters gyvybę, nes netrukus visai arti nugriaudėjo dar vienas sprogimas.

„Po poros minučių pakėliau galvą ir pamačiau, kaip Sofijkos mama Oksana paklaikusiomis akimis neša dukrelę, o šiai per nugarą srūva kraujo upelis ir tykšta ant žemės“, – pasakojo Lena. Oksana garsiai šaukdama pagalbos nuskubėjo prie rusų bazės vartų, bet kai jų kareiviai Sofijką nuvežė į Lipcuose įsirengtą ligoninę, mergaitė jau buvo negyva.

Žuvusiuosius laidojo darže

„Oksanos mama Vera man papasakojo, jog Sofijka į butą pirma įstūmė broliuką, o pati įbėgo jam iš paskos, taip turbūt išgelbėdama jo gyvybę. Abu vaikai nugriuvo prieangyje, o durys liko praviros. Vera prilėkė prie jų ir klausė, ar viskas gerai? Nazarikas pakilo ir parodė kruviną delną, nes į jį pataikė skeveldra, o Sofijka nebepakilo, tik keistai gargaliavo“, – pasakojo Lena.

Sofija paskubomis buvo palaidota darže, o Oksana su sūneliu bei mama skubiai išbėgo ir apsigyveno Švedijoje.

„Kai po išlaisvinimo Oksana čia trumpam atvyko, grįžo nebe tamsiais kaštoniniais, bet žilais plaukais. Ji nenorėjo, kad Sofijką perlaidojant iš daržo į kapines būtų daroma ekshumacija, todėl paprašė paliudyti, kaip dukrelė žuvo ir kad tai jos kapas“, – kalbėjo Lena.

Per bombardavimą, kai žuvo Sofija, skeveldros sužeidė kitoje gatvės pusėje gyvenusį Nikolajų Vnukovą, o jo tėvą pensininką Vladimirą užmušė. Šiam žuvus po kelių dienų pasimirė ir ligos patale gulėjusi žmona Galina. Abiejų kapai tebėra darže, nes niekas iš giminaičių negrįžo į kaimą, o kiti bijo ten kelti koją, nes daržai ir pievos tebėra neišminuoti.

Savo namo darže tebėra palaidota ir kita Sofijkos tėvų kaimynė, aštuoniasdešimtmetė Vera Sičiova. Ji žuvo kitą dieną bėgdama gelbėti kaimynų karvės, nes okupantai kaimą atakavo fosforinėmis bombomis, o nuo jų užsidegė tvartas. Pensininkei skeveldra pataikė į galvą.

Gretimame darže styro dar vienas kryžius – ant 84 metų Marijos Kirjakinos kapo. Ši ligų kamuojama ir iš lovos nesikėlusi moteris mirė ne nuo skeveldrų, bet iš bado ir troškulio, nes visi kaimynai išbėgo, palikę ją be priežiūros.

Labiausiai gailėjo kaimo gelbėtojo Andrejaus

Lena graudenosi pasakodama apie tragišką visų žuvusių kaimynų likimą, tačiau ašaros jos skruostu netramdomai ėmė riedėti tada, kai pasakojo apie savo pagalbininko Andrejaus Zalatariovo žūtį. 34 metų vaikinas iki karo dirbo gaisrininku oro uoste, o per okupaciją tapo kaimo gelbėtoju – gesino po sprogimų užsidegusias sodybas, dviračiu vežiodavo humanitarinę pagalbą, padėjo Lenai maitinti gyvūnus.

Vaikino sesuo su dukrele ir mama išbėgo į Vokietiją, tėvas išvyko į Charkovą, o jis nusprendė likti kaime, norėjo saugoti namus nuo marodierių ir padėti senoliams. Kai tėvas pagaliau prikalbino sūnų atvykti į Charkovą, po dienos šis slapta su kariškiais grįžo atgal, o mamai telefonu teisinosi negalįs bado mirčiai pasmerkti žmonių ir gyvūnų.

Vaikinas žuvo rugsėjo 6-ąją, paskutinę masinio bombardavimo dieną, nes po to sustiprėjo ukrainiečių kontrpuolimas, priešas buvo nuvytas toli. Andrejus žuvo eidamas šerti gyvūnų, kai per netikėtai prasidėjusį bombardavimą įbėgo į kaimyno Genadijaus sodybą ir abu pasislėpė rūsyje.

Į kiemą atlėkus raketai S-300, nugriuvo pusė Genadijaus tėvų namo, o nuvirtusi rūsio siena Andrejų mirtinai prispaudė. Žuvo ir Andrejaus atsivesta besilaukianti kalė Laika. Genadijus liko nesužeistas, nors kaimynai jį leisgyvį ištraukė tik po trijų parų.

„Rusai artileriją sustatė už mūsų daržo ir pievos, o kai raketas „Grad“ šaudė į Charkovą, jos skriejo virš mūsų stogo ir kėlė nepakeliamą gaudesį. Mirties išvakarėse Andrejus užgesino skeveldrų sukeltą gaisrą mūsų name, bet geriau likti be namo, nei prarasti vienintelį sūnų, ir dar tokį, kuris buvo be galo geras ir padedantis visiems. Mano skausmo laikas nemažina, kaip kad ir pykčio okupantams, kuriems niekados neatleisiu“, – prie sūnaus kapo kalbėjo Tatjana Zolotariova.

Ryžtas gelbėti gyvūnus išliko

Žuvus Andrejui mama grįžo iš Švedijos ir kartu su vyru Leonidu apsigyveno apgriuvusioje vasaros virtuvėje, nes prisisapnavęs sūnus paprašė būti šalia. Mama kasdien lanko Andrejaus kapą ir nesibaimina, kad žiemą teks praleisti bakūžėje, kurios langų skyles dengia vien plastikinė plėvelė.

Ši žiema turėtų būti lengvesnė, nes persikelsime į savanorių statomą prieglaudą. Džiaugiuosi, kad jūs savo feisbuko paskyroje paraginote lietuvius aukoti pinigus. Už juos darėme remontą bei įrengėme vandens gręžinį, kad gynūnai turėtų ką gerti“, – sakė Lena Bubenko.

Kol kas maistą šunims Lena vis dar verda daugiabučio namo kieme įrengtoje krosnyje. Kartais dirbti tampa labai sunku, tačiau viliasi, kad jos ryžtas gelbėti gyvūnus paskatins kaimynus grįžti į kaimą ir netrukus čia vėl krykštaus vaikai.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Gelbėdama gyvūnus L.Bubenko septynis kartus patyrė bombų antskrydžius.

2. Tatjana Zolotariova prie sūnaus Andrejaus kapo lankosi kasdien.

3. Savo darže jau antrus metus guli į kapines neperlaidoti sutuoktiniai Vladimiras ir Galina Vnukovai.

E.Butrimo nuotraukos