Eina pažinti žolynų
„Su vaikais brendam į javus, rodau, kaip grūdeliai auga, kur varpoje slepiasi. Sutrinu varpą delnuos, grūdeliai išbyra, jiems šitiek džiaugsmo! Maga paragauti, pakramtyti žalią, laukų vėju kvepiantį grūdą. Paskui ir patys delniukuose trina, ašutus numetę grūdelius išrenka“, – panevėžietė botanikė Danutė Montvilaitė pasakoja, kokias ekskursijas kas vasarą rengia savo mažiesiems giminaičiams.
Kol visi nueina iki javų lauko, ji vardija visų pakelėse žydinčių augalų pavadinimus: štai kraujažolė, bitkrėslė, bajorė, ramunė, dobiliukas.
Vaikai, žinoma, ne viską įsidėmi, kartais rūpi ne žolyno pavadinimas, o jo nauda. Tada botanikė pasakoja, kaip grūdą sėja, kaip saulelė ir lietus jį daigina bei sunokina, kombainai pjauna, iškulia, kaip sumalti grūdai virsta miltais, o iš jų kepami ragaišiai ir duona.
Su tetule po žolynus braidžiojančių ir augalus pažinti besimokančių mažųjų dabar jau keturi – du sūnėno vaikai ir du dukterėčios. Tiesa, mažajam dar tik 3 metai, kiti vyresni –septynmečiai ir dešimtmetė.
D.Montvilaitės po pievas vedžiojami vasaros ekskursantai – ir iš arti, ir iš toli: du panevėžiečiai ir du su tėvais gyvenantys Amerikoje. Pastarieji nuo pat mažumės kasmet vasaroms atskraidinami į Lietuvą.
Veržiasi į kaimą, kur daug laisvės
„Dukterėčios vyras – irgi lietuvis, jų vaikai lanko šeštadieninę lietuvių mokyklėlę. Tėvai labai nori, kad jų atžalos neprarastų ryšio su Lietuva“, – džiaugiasi D.Montvilaitė.
Amerikoniukus sutinka ir apgyvendina Panevėžyje gyvenantys jų tikrieji seneliai, D.Montvilaitės brolis su žmona. Atvykėlius jie vežioja po visą šalį, rodo gražiausius gamtos kampelius, veda į muziejus. Bet užsieniečiams labiausiai maga lėkti į prie pat Vaivadų prisiglaudusį Paežerio kaimą, į D.Montvilaitės tėvų sodybą.
Čia, kad ir nėra jokių patogumų, viskas sena ir gerokai nudėvėta, bet vaikams daug erdvės ir visiška laisvė.
„Sodybą prižiūrim kartu su brolio šeima, po tėvų mirties namų nutarėm neparduoti, kad turėtume tėviškę. Ji nėra išpuoselėta, o ir remonto reikia, tačiau širdžiai pats saviausias kampelis“, – savo kaimą su didele meile pristato pašnekovė.
Viena, bet ne vieniša
Mažiesiems giminaičiams iš JAV kaime viskas patinka, nestebina nei paprasta buitis, nei kad vanduo šuliny, o ne iš čiaupo bėga, nors namie, gražiame name Čikagos priemiestyje, viskas gerokai kokybiškiau ir prašmatniau.
Su tėvais čia atskrisdavo nuo mažų dienų, todėl jiems aišku, kad lietuviškam kaime yra taip, o ne kitaip.
Šiemet vaikai atskrido vieni, be tėvų, juos palydėjo kitas žmogus. Tėvai negalėjo tuo laiku atostogauti, o vaikai nė už ką nenorėjo praleisti lietuviškų atostogų.
Vaikus Lietuvoje stebina tik vienintelis dalykas: kad aplinkui visi šneka lietuviškai.
„Nežinau, kodėl vaikams su manim įdomu. Gal kad aš juos myliu?“ – spėlioja mokytoja dirbusi D.Montvilaitė.
Moteris niekad nebuvo ištekėjusi, neturi savų vaikų, bet niekad nesako, jog neturi šeimos. Brolio šeimą vadina sava.
„Sakau: mūsų marti, mūsų žentas, mūsų anūkai“, – taip ji kalba apie brolio šeimynykščius.
Smagu kelmą išpurtyt
Visas ketvertukas D.Montvilaitę vadina ne močiute ar tetule, o Dana, tarsi parodydami, kad augalų žinovę prilygina sau.
„Atlekia vienądien uždususios mergaitės, oi oi oi – pievą nupjovė, gėlyčių nebėra! Raminu, rodau, kad pakelėse dar žyduolių liko, tai bėga paknopstom, nešasi kieman glėbius prisiskynusios“, – dėl mažųjų draugių „bėdų“ šypsosi moteris.
Sūnėno vaikai kaime dažnai buvoja, regis, visus augalus jau yra matę, bet vis tiek labai nori Danos gamtos pamokų.
„Pakasiau darže bulvių, vėl triukšmas: kodėl jų nesivedžiau! Jiems labai smagu patiems kelmą išraut, nupurtyt, bulves surinkt. Reikalauja pažado, kad kitą kartą į daržą viena neisiu, nori patys ir agurką nusirėkšti, ir morką išrauti“, – juokiasi moteris.
„Dukterėčia iš Amerikos nuolat skambina, teiraujasi, ar tą ir aną parodėm, primena, kad vaikus reikia nuvežti ir prie prosenelių kapų“, – sako D.Montvilaitė.
Pagąsdino storastikliais akiniais
Dienos, praleistos su mažaisiais giminaičiais, D.Montvilaitei yra didelis džiaugsmas, tarsi grįžimas į jaunystę, kai ji dirbo mokytoja.
Paežerio kaime gimusi ir augusi D.Montvilaitė baigė Paliūniškio septynmetę, paskui mokėsi Panevėžio 2-ojoje vidurinėje (dabar V.Žemkalnio gimnazija). Tada išvažiavo į sostinę, ketino studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą pedagoginiame institute.
Kalbos dalykai gerai sekėsi, ji net rašė į moksleivišką spaudą, iš ten yra gavusi ir apdovanojimą – 5 knygas. Tai tapo paskata dar daugiau kurti, vėliau studijuoti kalbos mokslą.
Bet viską sumaišė vilnietis dėdė: ėmė protinti dukterėčią, kad mokytojos profesija labai jau nekokia, visą gyvenimą sėdės sukumpusi prie taisomų mokinių sąsiuvinių, nualins akis, galiausiai užsidės storastiklius akinius. Argi to norinti?
D.Montvilaitė ir sudvejojo. Pasidavė pažįstamos kalbinimui stoti į botaniką, esą toji specialybė perspektyvesnė, daug kur pritaikoma, nebūtina dirbti pedagoge. Štai Vilniuje ruošiasi statyti fermentų fabriką: reiks daug specialistų, bus galimybė gauti paskyrimą sostinėje.
Bet iš to irgi buvo naudos.
„Pagalvojau, gamtos mokslas ir literatūra net šiek tiek giminingi, o tuo galutinai įsitikinau, kai išleidau dvi novelių knygas, kiekvienoj vis gamtą aprašinėju“, – šypsosi pašnekovė.
Gyvenimo kaime sunkumą pajuto savu kailiu
Po studijų ji gavo paskyrimą į Pasvalio rajone esančią Joniškėlio mokyklą. Ten užsibuvo ilgiau nei priklausė, nes mokytojos darbas prie širdies lipte prilipo, gavo ir auklėjamąją klasę.
Su šiais mokiniais bendrauja iki šiol, pastarąjį kartą klasės susitikimas buvo pernai. Auklėtiniai jau patys žilagalviai, bet mylimos auklėtojos nepamiršta, į susitikimus tebekviečia.
„Gal kad aš juos labai mylėjau?“ – vėl spėlioja.
Paskui gyvenimas susiklostė netikėtai, sunkiai pasiligojo tėvai ir D.Montvilaitei teko grįžti į Panevėžį.
Čia buvo visokių darbų: „Kalnapilio“ alaus darykloje dirbo chemike, vėliau keliolika metų buvo „Lino“ darbuotoja, galiausiai vėl grįžo prie mokytojavimo, dirbo V.Žemkalnio gimnazijoje ir 4-ojoje vidurinėje.
Tuo laiku D.Montvilaitė jau turėjo butą mieste, bet jame buvo retoka viešnia.
„Nenorėjau apleisti sodybos, tai pasidariau gryna kaimietė: laikiau karvę, turėjau daržus“, – prisimena ji.
Tuomet, kai buvo vaikas ir gyveno su tėvais, nelabai jautė, kokia sunki kaimo žmogaus darbo diena, o kai pati viena ėmė rūpintis sodyba, suvokė, ką reiškia būti tikra kaimiete.
Prisimena, kad kaimo žmonėms daug streso sukėlė kolūkių griuvimas. Visi, aišku, troško laisvės, labiau vakarietiško gyvenimo, tačiau pirmieji laisvės metai ir permainos žmonėms atnešė daug streso. O kiek dar nervų buvo, kai prasidėjo žemių grąžinimai, vienas savą atgauna, kitam tenka nederlinga plynė, dėl to kyla pykčiai ir rietenos.
„Kolūkiai iškriko, pieno nebėra kur dėt, reikia karvę parduot, o su mylimu gyvuliu – oi, kaip sunku skirtis“, – atmena pašnekovė.
Tuos savo išgyvenimus D.Montvilaitė sudėjo ir į noveles.
Pasakoja ir apie tai, kaip prievarta į kolūkius suvarė
D.Montvilaitės galva visad buvo pilna minčių, tačiau raštu jų niekad neišguldė, dienoraščių nerašė.
Plunksnos ėmėsi tik tuomet, kai mirė motina ir širdy pajuto didžiulę tuštumą. Būdavo, grįžta sodybon, o ten niekas nelaukia, nepasitinka geru žodžiu.
„Tada ėmiau galvoti, kad reikia užrašyti, ką tėvai pasakojo, ką pati nuo mažumės buvau galvon įsidėjusi, antraip viskas išnyks ir užsimirš“, – sako moteris.
D.Montvilaitės tėvai buvę paprasti, bet gan išprusę žmonės, tėvas knygos iš rankų nepaleisdavo, mama irgi mėgo laiko nugriebusi paskaityti.
„O kaip jie lietuviškus spektaklius per televiziją žiūrėdavo! Būdavo, meta viską ir prilimpa prie televizoriaus, vienas kitą pašaukia, jei katras užsiėmęs“, – pasakoja D.Montvilaitė.
Tėvai jai, dar mažai, daug pasakojo apie Smetonos laikų gyvenimą gimtajame kaime, kaip anuomet žmonės bendravo, dirbo, linksminosi.
O kaip pokariu kūrėsi kolūkiai, kokia tai buvo katastrofa žmonėms, D.Montvilaitė ir pati atsimena.
„Tėvai turėjo atiduoti savo arklį, karvę, žemę, geresnius ūkio padargus. Lyg šiandien matau, kaip mano tėvas arkliu aria kolūkio dirvonus, juk iš pradžių jokios technikos nebuvo, viską nudirbo žmogaus jėga“, – kalba ji.
Javapjoves tempė arkliai, iš paskos lėkdavo suplukusios, nubraižytom rankom ir kojom moterėlės ir plikais delnais, be jokių pirštinių, rišdavo pėdus.
Laukus apsėdavo irgi rankomis. Būdavo, išsirikiuoja dešimt vyrų su saikeliais, semia ir pila grūdus, semia ir pila.
Apie tuos laikus D.Montvilaitė irgi pasakoja mažiesiems giminaičiams, tos istorijos jiems atrodo lyg pasakos, klauso akis išplėtę.
Visa esmė – tėviškės brangumas
Dažnas D.Montvilaitės klausia, kam jai to kaimo reikia, sėdėtų sau be rūpesčių miesto bute, rankų nevargintų.
„Išlipu Vaivaduose iš autobuso – ir prasideda pusantro kilometro trunkanti pati gražiausia mano gyvenimo ekskursija – dulkinas kelias gimtinėn. Labinuosi su kiekvienu pakelės žolynu, krūmu, kelio akmenėliu. Žmonės mašinom pro šalį važiuoja, o aš kulniuoju pėsčia. Man tai didelis širdies gerumas. Tik tada ir pasijuntu, kad tikrai gyvenu, nes porą dienų pabuvus mieste ima slėgti pilki šaligatviai ir daugiaaukščių mūrai“, – atsidūsta moteris.
Ir priduria: jei toji sodyba būtų pirkta kaip vasarvietė, ką dabar dažnai miestiečiai daro, ji tikrai tiek nesivargintų, keliskart per savaitę tų kilometrų nemintų.
„O dabar toji žemė aplink tėvų numindžiota, jų rankom išpurenta, kiekvienas grumstelis nučiupinėtas, užtat ten pargrįžti ir traukia. Visa esmė – tėviškės brangumas, jos į nieką neišmainyčiau“, – pokalbį baigia nostalgiška gaida.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Montvilaitė mėgsta fotografuoti gamtą.
2. Amerikoje gyvenančiam berniukui lietuviška gamta sava ir pažįstama.
3. Tėvų sodybos D.Montvilaitė su broliu neapleido, ją kiek galėdami prižiūri ir čia vasaroja.
4. Botanikos mokslus baigusi D.Montvilaitė suprato, jog gamta ir literatūra yra labai artimos.
5. D.Montvilaitė (pirma iš kairės) pernykščiame klasės susitikime Joniškėlyje su buvusiais auklėtiniais.
G.Kudirkienės ir asmeninio albumo nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2019 08 13