Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre jaunas režisierius Adomas JUŠKA sukūrė spektaklį „Priešinimosi melancholija“ pagal Nobelio premija apdovanoto vengrų rašytojo Laslo Krasnahorkajaus (Laszlo Krasnahorkai) to paties pavadinimo romaną. Pradėjęs darbą režisierius kėlė sau ir teatro trupei daugybę klausimų, bet sako, kad žiūrovai atsakymus turi rasti patys. Spektaklis jau sulaukė nemenko pripažinimo ir net 7 nominacijų. Apie tai ir kalbėjomės su režisieriumi.
– Spektaklis „Priešinimosi melancholija“ nominuotas net 7 Auksiniams scenos kryžiams: jūs pats – už spektaklio režisūrą, Aušra Pukelytė už Tiundės Esternės vaidmenį, Albinas Kėleris už Derdžio Esteros vaidmenį, Donatas Želvys už Janošo Valuškos vaidmenį, Lauryna Liepaitė už spektaklio scenografiją, Eugenijus Sabaliauskas už šviesų dizainą, Vygintas Kisevičius už muziką. Ar tikėjotės tokio ryškaus jūsų paties kūrybos ir panevėžiečių aktorių įvertinimo?
– Nei tikėjausi, nei galvojau apie nominacijas. Spektaklis yra komandinis darbas. Personažus su aktoriais kūrėme kartu. Šiais laikais sunku įsivaizduoti režisierių, kuris apsimestų genijumi ir lieptų jo besąlygiškai klausyti. Kalbuosi ir tariuosi su visais. Kaip tik džiaugiuosi, jei, sakykim, apšvietėjai pasiūlo geresnį variantą nei aš buvau numatęs. Apšvietimas, muzika yra tokia pat svarbi spektaklio dalis, o ne koks nors pagražinimas.
Džiaugiuosi, kad šiame teatre, galbūt dėl jo istorijos, vis dar išlikęs jame dirbančių žmonių rūpestis teatru ir tikėjimas, kad stengtis verta. Jis persiduoda ne tik aktoriams, bet ir techniniam personalui. O tai tikrai nedažnas dalykas.
Techninis personalas nebus nominuotas jokioje kategorijoje, bet jis spektakliui labai svarbus.
Be jų atsidavimo spektaklis nebūtų toks, kokį dabar žiūrovai mato. Pavyzdžiui, kostiumuoti montuotojai stumdo scenoje traukinį. Galėjo nesutikti to daryti, bet sutiko, ir dargi žiūrovų akivaizdoje. Todėl visus juos labai vertinu ir esu jiems dėkingas.
– Scenoje besisukantis traukinio vagonas virsta valgykla ir butu, jis tai priartėja, tai nutolsta. Žiūrovams salėje tai labai netikėta, įdomu ir patrauklu. Ar kurdamas spektaklį nuo pat pradžių ir turėjote tokią viziją?
– Ne, tai daugiau Laurynos Liepaitės nuopelnas. Scenografijos idėjos paieška šįkart užtruko labai ilgai. Pavyzdžiui, statant Klaipėdos dramos teatre spektaklį „Vakarų krantinė“ (už šį spektaklį A.Juška pripažintas geriausiu 2023 metų režisieriumi – aut. past.) scenografijos esminę idėją turėjome jau po penkių susitikimų. O čia darbas užtruko ilgiau nei mėnesį. Atmetėme daugybę skirtingų variantų, kol apsistojome ties šiuo.
– „Priešinimosi melancholijos“ autorius vengrų rašytojas Laslas Krasnahorkajus apdovanotas daugeliu premijų, o pernai – Nobelio premija už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, atskleidžiančią meno galią apokaliptinio siaubo akivaizdoje. Jo stilius laikomas unikaliu ir hipnotizuojančiu, o ši knyga – negailestinga.
Tai sudėtingas ir emociškai nelengvas kūrinys. Ar pirma nusprendėte statyti šį spektaklį ir tuomet rinkotės teatrą pagal aktorių galimybes ar – atvirkščiai?
– Atsakymas – kažkur per vidurį. Seniai žinojau, kad kažkur ir kada nors statysiu „Priešinimosi melancholiją“, bet nežinojau nei vietos, nei laiko.
Į Juozo Miltinio dramos teatrą statyti spektaklį mane pakvietė Aleksandras Špilevojus. Rinkausi iš kelių medžiagos variantų. Man pasirodė, kad ši knyga labiausiai tiktų miestui, jo atmosferai, teatro trupei.
Visuomet vyksta balansavimas. Nėra taip, kad visiškai neprisitaikau prie teatro, bet statau tik tai, kas man pačiam įdomu.
– Ar spektaklis turi tiksliai atitikti knygą, laikytis autoriaus matymo? O gal jūs, kaip režisierius, sudėjote ir išryškinote jums pačiam svarbiausius momentus?
– Amžinas klausimas. Bet kaipgi atrodytų spektaklis, jei visiškai atitiktų knygą? Sakykim, pirmame skyriuje keliolikoje puslapių ilgais, intensyviais, tirštais sakiniais pasakojama, ką mąsto ir jaučia Pflaumnė važiuodama traukiniu. Ir visa tai vyksta jos galvoje, tad kaip spektaklyje tai tiksliai pavaizduoti?
Arba situacija, kai į miestą įvažiuoja milžiniškas gargaras su nudvėsusio banginio iškamša. Reikėtų pagaminti tokį pat banginį?
Bandymas beatodairiškai laikytis autoriaus matymo, statant prozą, o ne dramaturgiją, yra labiau mitas. Galima stengtis nebent išlaikyti jo filosofiją. Spektaklis – tai savarankiškas naujas kūrinys, tik paremtas, įkvėptas knygos.
Panašiai galima sukurti muzikos kūrinį, įkvėptą paveikslo. Tačiau juk nebūtų įmanoma „atitikti“ paveikslo muzikos kūrinyje.
Abiem atvejais kuriame skirtingomis priemonėmis. Rašytojas kuria žodžiais, teatras – per erdvę ir žmogaus kūną. Mes renkamės, ką rodyti ir kaip.
– Teatro galimybės labai paveikios, nes tuo pačiu veiksmu parodomi skirtingi įvykiai. Sakykim, kai į dalis išardomas traukinio vagonas, juk šitai reiškia ir nusistovėjusios tvarkos panaikinimą, ir miesto sugriovimą?
– Man pačiam tai labiau asocijuojasi su romano pabaiga, kai keliuose puslapiuose išsamiai aprašomas žmogaus kūno irimas. Leitmotyvas – ar egzistuoja visuma ar tik atskiros dalys?
Mes negalime kaip knygos autorius vienu sakiniu nupiešti miesto vaizdo, žmogaus būsenos.
Romaną žmonės skaito skirtingu tempu, o mes turime nustatyti, kiek truks spektaklis.
Daug skirtumų tarp knygos ir teatro, tai sunku, bet įdomu.
– Šiurpą romane kelia, kai aprašoma aikštėje stoviniuojanti minia, po du, po tris... Grėsmės nuojauta, baimė, kas vyks toliau. Bet ir spektaklyje net susigūži girdėdamas, kaip žmonės virsta numeriais, statistiniais skaičiais, kai pilki siluetai eina nepakeldami galvų... Duriate tiesiai į dešimtuką.
– Romane rašoma, kad aikštėje būriuojasi 500 žmonių, tad suprantama, mes tiek aktorių scenoje niekaip nesurinksime. Turime kažko kito griebtis.
Skaičiais paversti žmonės gali sistemos neištverti ir bandyti ją nuversti.
– Spektaklio pradžioje į akis krito, kad beveik visi personažai yra pilki, o Pflaumnė vilki spalvingus drabužius. Pirmasis įspūdis, kad ji bus šviesus personažas, bet iš tiesų yra aplinkinius niekinanti, su pasidygėjimu į juos žiūrinti miesčionė. Atstūmusi sūnų, kurį daugelis laiko keistuoliu ar idiotu, ji laiką leidžia tarp niekučių, augalų ir tvarkingai pagal spalvą sudėliotų stiklainių su konservais.
– Toks buvo mudviejų su kostiumų dailininke Sandra Straukaite sprendimas – klausti, kas yra minia ir kas yra individas, kaip žmonės veikia minioje ir kaip mes, stebėtojai, skirtingai matome žmones minioje ir žmones kaip individus.
Nors minia susideda iš daug individų, bet minioje jie pradeda veikti pagal kitus dėsnius, nei galioja atskiriems žmonėms.
Pflaumnė, kaip ir kiekvienas kitas, nusipelno užuojautos ir supratimo. Bandome suprasti jos miesčioniškumą – tai yra jos tvarka. Jai svarbu, kaip sudėlioti stiklainius virtuvėje.
Profesoriaus Esteros miesčioniu nepavadinsi, jis, užsidaręs nuo pasaulio, irgi ieško savos tvarkos – muzikoje. O laiškininkas Valuška, kurį vienintelį laikyčiau šviesos ieškotoju, – kosmose. Bet jis patenka į beprotnamį – ir šviesos nelieka.
Tvarkos siekia ir Esternė, bet ji nori viską ir visus sutvarkyti pagal save.
Visus keturis veda tas pats tvarkos siekis, bet skirtingai išreikštas.
– Pflaumnė tikisi, kad pavojai ją aplenks, negandos jos nepalies, jei tyliai lauks rytojaus savo kamputyje. Ar šis personažas nėra žmogaus abejingumo įsikūnijimas?
– Man labai suprantamas ir pažįstamas jos noras. Daugeliui būdingas jausmas, kad turiu teisę gyventi ramiai ir niekieno netrukdomas, nes aš irgi niekam netrukdau.
Manau, ji turi teisę šitaip jaustis. Turėti saugią erdvę – žmogiškas troškimas. Aš jos neteisiu, man ji nėra abejingumo įsikūnijimas.
– Ar siejate agresijos nuojautą, netikrumą, įtampą su pasaulyje vykstančiais karais?
– Be abejo. Panašioje situacijoje kaip Pflaumnė esame ir mes.
– Kai kurios valstybės tikisi kaip nors pralaukti visus kataklizmus ir likti nuošalyje. Nors neramumai, o tuo labiau karai, jei ne įtraukia, tai netiesiogiai visus paliečia. Likti pasislėpus – nerealu.
– Gal ir nerealu...
– Mąstydama apie „Priešinimosi melancholijoje“ rodomus santvarkos pakitimus, pradedu abejoti – kas iš tiesų yra blogis? Prieš tai juk irgi buvo pilka minia…
– Man labai nepatinka, kai meno kūrinys ima aiškinti, kaip turi būti, kaip jį suprasti. Nesiekiu to. Gerbiu žiūrovus, pasitikiu jų intelektu, jautrumu ir leidžiu patiems spręsti.
Man visavertis yra tas spektak-lis, kuriame žiūrovai kiekvienas sau atranda, kas jiems svarbu.
Jei jums Pflaumnė yra abejingumo įsikūnijimas, galbūt jūsų patirtis atvedė iki tokio požiūrio. Ir neturiu teisės jums sakyti, kad ji tokia nėra. Aš ją matau kitaip, bet tai nepaneigia jūsų spektaklio patirties.
Mokykloje mokiniai mokomi atsakyti į klausimą, kokia literatūros kūrinio pagrindinė mintis. Atsakymas – teisingas arba ne. Ir žmonės pradeda bijoti savo nuomonės, su menu elgtis atsargiau, užuot ieškoję savito santykio su meno kūriniu.
– Vadinasi, kaip supratau spektaklį – tai ir yra teisinga?
– Žiūrovai neturi galvoti, ką turi spektaklyje įskaityti ir ar tai teisinga, ar ne. Jie turi jį pajausti, išgyventi emocijas.
Nesvarbu, ar meno kūrinys pripažintas, ar ne, svarbiau tai, ar jis man kalba apie mane supantį pasaulį ir mano gyvenimą. Spektaklis nėra receptas, tai pasakojimas, jis neprivalo būti didaktinis.
Žinoma, tai nereiškia, jog meno suprasti neįmanoma, ir viskas yra absoliučiai subjektyvu. Galima išmokti giliau suvokti meną. Pavyzdžiui, pradėjęs mokytis piešti labiau pastebiu paveikslų kompoziciją, linijas, spalvų pasirinkimą. Bet vis tiek svarbiau už tai man yra asmeninis santykis ir individualus kūrinio patyrimas.
– Kaip žmonės reaguoja į nusistovėjusios santvarkos žlugimą? Kaip gyventi šalia jėgas viršijančios grėsmės? Ar gali žmogus kurti savo vidinę, asmeninę tvarką ir ar tai turi prasmę visuotinio chaoso apsuptyje? Šiuos klausimus kėlėte kurdamas spektaklį.
Tad kokia svarbiausioji jūsų žinutė?
– Jau sakiau, kad nesiunčiu jokios žinutės.
Jei trijų valandų spektaklį būtų įmanoma sutraukti į tris sakinius, tai būtų blogas spektaklis. Stengiuosi kurti tai, kas nesusitraukia, ką žiūrovai atėję turi pamatyti ir pajausti.
Nemėgstu, kai man, kaip žiūrovui, kūrėjai bando kažką pasakyti iš viršaus, pamokyti. Ir pats taip nedarau.
O jūsų minėtus klausimus kėliau repeticijų pradžioje ir dar kokį 50 kitų klausimų. Bet repeticijoms pasibaigus lieka ne atsakymai, išreikšti žodžiais, o spektaklis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Šiais laikais sunku įsivaizduoti režisierių, kuris apsimestų genijumi ir lieptų visiems jo besąlygiškai klausyti“, – kalbėjo A.Juška.
2. Spektaklio „Priešinimosi melancholija“ herojai ieško savos tvarkos, bet visi – skirtingai.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (Arvydo Gudo) nuotraukos
