Kaimas išgyveno tragediją
Ukrainoje nėra tradicijos lapkričio 1-ąją eiti į kapines pagerbti mirusiųjų, tačiau dėl daugybės kare žūstančiųjų kapinėse kasdien pilna žmonių.
Man neretai tenka dalyvauti laidotuvėse ar bendrauti su žuvusių karių bei civilių artimaisiais. Neretai girdžiu klausimus: „Kodėl tanko šūvis užmušė kitus kovotojus, o ne mane?“, „Kodėl dronas smogė į kaimynų butą, o ne į mano?“ Apie tai, kad kare niekas nėra saugus, o žmogaus likimas yra nenuspėjamas, diskutavo visas Pohreby kaimas, išgyvenęs baisią tragediją.
Trijų tūkstančių gyventojų kaimas įsikūręs vos keli kilometrai nuo Kyjivo miesto riboženklio, dauguma jo gyventojų dirbti važiuoja į sostinę.
Spalio 21 dieną, antradienį, 38 metų Jaroslavas Negoda po darbo statybos bendrovėje nutarė negrįžti į Pohrebus, o likti miegoti savo bute Kyjive. Ten jis gyveno kartu su vienmete žmona Antonina ir pusės metų dukrele Adelina.
Tačiau sostinę šį rudenį žymiai dažniau ėmus atakuoti Kremliaus dronams bei raketoms, sutuoktiniai paklausė Jaroslavo tėvų patarimo laikinai persikelti pas juos. Mat per visą karą kaime nebuvo sprogimų.
Atsibudęs Kyjive šeštą valandą Jaroslavas telefone ėmė skaityti pranešimus apie nakties įvykius ir informaciją, kokiuose regionuose paskelbtas oro pavojus. Dvidešimt minučių po šešių paskambino žmonai, domėjosi, kaip mažylė, ar rami buvo naktis. Antonina pasakė, kad Adeliną jau pamaitino, ši vėl užmigo, naktis buvo palyginti rami, nes girdėjo vien kelių skrendančių į Kyjivą dronų ūžesį, o ten įvykusių sprogimų ne.
Jaroslavas paprašė, kad žmona parodytų telefone miegančią dukrelę. Adeliną sutuoktiniai labai mylėjo, nes pora jos susilaukė tik po dvidešimties metų laukimo.
Pasiuntęs oro bučinį dukrelei ir žmonai, vyriškis nuėjo pusryčiauti ir ruoštis į darbą. Po pusvalandžio valgydamas Jaroslavas išgirdo tolimo sprogimo aidą, o dar po kelių minučių jo gyvenimą aukštyn kojom apvertė mamos skambutis ir kraują stingdantis klyksmas: „Dronas pataikė į mūsų namą, mergaičių kambarys ugnyje, įeiti neįmanoma, niekas neatsiliepia.“
Iki tol dronai lėkė pro šalį
Į tragedijos vietą nuvykęs po kelių valandų ugnį radau užgesintą. Kieme netoli gaisravietės stovėjo trys moterys, viena iš jų pasisakė esanti Jaroslavo teta Varvara, tėvo sesuo. Moteris papasakojo, jog brolis gyveno senelių statytame mediniame name, šis po drono smūgio akimirksniu užsiliepsnojo. Ugniagesiai atvyko greitai, tačiau išgelbėti nepavyko, nes sprogimas įvyko tame kambaryje, kur miegojo Antonina, Adelina ir vienuolikmetė Anastasija. Pastaroji buvo prieš dvejus metus nuo infarkto mirusio kito sūnaus, Romano, duktė, kuri po tėvų skyrybų gyveno su tėvu pas senelius.
Sprogimas apgadino ir greta gyvenančios Marijos Radčenkos namą: išlėkė langai, apgriuvo stogas. Moters vyras nubėgo padėti gesinti gaisrą, nešė kibirais vandenį, tačiau jis užpiltas ant liepsnų akimirksniu išgaruodavo.
„Dronai pro mus beveik kiek-vieną naktį lekia, bet jie taiko į objektus Kyjive, o kad smogs į mūsų kaimo gyventojus, niekas nesitikėjome, nes čia nėra nei karių, nei strateginių objektų. Šiandien ryte mus atakavo ir antras dronas, jis sprogo gatvėje šalia bendrabučio, išdužo daug langų, kelis žmones stiklai nesunkiai sužalojo“, – pasakojo Marija.
Likimas taip lėmė, kad žūties išvengė ne tik Kyjive nakvoti likęs Jaroslavas, bet ir aštuoniolikmetis Anastasijos brolis Danilas, irgi negrįžęs iš sostinės. Po tėvų skyrybų vaikinas persikėlė gyventi pas kitą šeimą sukūrusią mamą, bet dažnai grįždavo miegoti pas senelius, kur buvo visų labai laukiamas.
„Universitete studijuoju mediciną, tą vakarą paskaitos ilgai užsitęsė, todėl likau miegoti Kyjive, nors buvau Anastasijai pažadėjęs atvykti. Jei būčiau grįžęs į Pohrebus, mane dabar laidotų kartu su sesute“, – taip per laidotuves pasakojo perbalusiu veidu vaikinas.
Karas pro kaimą nepraėjo
Danilas kalbėjo lėtai, rydamas ašaras. Pasakojo, jog sesutė buvo labai smalsi, ne pagal metus protinga, skaitydavo net jo vadovėlius, o klasėje viskas sukosi apie ją. Lankė teatro būrelį, svajojo tapti aktore arba veterinarijos gydytoja, nes labai mylėjo gyvūnus.
„Prieš kelias dienas sapnavau, kad raketa atskrido į butą Kyjive ir aplink ugnis, o aš negaliu ištrūkti iš kambario. Atsibudau suprakaitavęs ir persigandęs. Paskutinį kartą su sese kalbėjomės išvakarėse, ji buvo kiek nusiminusi, kad lieku miegoti Kyjive, bet pažadėjau atvykti kitą dieną. Paskutiniai jos žodžiai buvo „tai iki rytojaus“, o ryte 06.55 jos neliko, kaip kad ir tetos Antoninos bei jos dukrelės Adelinos.
Visas tris paras nuo to laiko neužmiegu, galvoje sukasi prisiminimai. Galvojau, kad karas praeis pro šoną, bet nepraėjo. Niekada nebebūsiu toks, koks buvau“, – liūdnai kalbėjo Danila.
Atsakymo vis klausia Dievo
Laidotuvių procesija Pohrebuose prasidėjo mišiomis kaimo cerkvėje, kur buvo sustatyti trys balti karstai. Po to visi pėsčiomis patraukė į kapines. Einant pro mokyklą įsijungė ir ilgai nenutilo paskutinis skambutis, skirtas Anastasijai, kuri mokėsi šeštoje klasėje.
Kapinėse karstai buvo sustatyti atsisveikinti. Šventikai dar kartą atliko apeigas, o graudžią kalbą sakant Zazimskos apylinkės seniūnui Vitalijui Krupenkai, pasigirdo skausminga aimana ir apalpo Antoninos mama, rymojusi prie dukters karsto. Kilo nemaža sumaištis, bet prišokęs medikas moterį atgaivino.
„Tame kambaryje iš tikrųjų turėjau miegoti aš su žmona, bet susirgau, problemos su plaučiais, statė lašines. Dėl ligos man nuolat trūksta oro, tad persikėliau į kitą, vėsesnį, kambarį. Prieš eidamas gulti, įžengiau į jų kambarį palinkėti ramaus miego. Ten sėdėjo ir mano žmona.
Ryte šeštą valandą įėjau pasisveikinti, bet visos trys dar miegojo, tad nuėjau praustis. Po to apėjau ūkį ir priguliau skaityti žinias telefone. Vos užsiklojau apklotą – sprogimas, ir ant manęs pasipylė lango stiklai bei lubų lentos.
Basomis pusnuogis išbėgau į lauką, matau, dega stogas, o iš jų kambario veržiasi liepsnos. Puoliau gelbėti, bet ugnis neįleido, apdegiau kojas. Bandžiau kibirais vandens gesinti, be šansų.
Dievo vis klausiu, kodėl jos, o ne aš? Už kelių metrų tvarte ir kiaulės, ir vištos – visos iki vienos liko gyvos, o mano abi anūkės ir marti sudegė. Kodėl taip, kodėl ne aš, Dieve?“ – iš skausmo drebančiu balsu klausė 67 metų Petro Negoda.
Karas mokinius labai pakeitė
Per laidotuves prie podukros Anastasijos karsto gailiai verkė ir karys Andrijus Baidalenka, „Burevy“ brigados seržantas.
Vyriškis kariauti su Rusija išėjo dar 2014-aisiais. Kovojo dvejus metus, o 2022 metų vasario 24 d. vėl stojo ginti tėvynės. Po sunkių sužeidimų Tetjanivkos kaime Donecko regione penkis kartus buvo operuotas ir vis dar gydosi, fronte jį pakeitė vyresnis sūnus iš pirmosios santuokos.
„Suprantu žūtis mūšyje, pats netekau daug kovos draugų, tačiau žudyti niekuo nekaltus civilius yra pati didžiausia niekšybė“, – sakė jis.
„Karo metu mokiniai labai pasikeitė, visi tapo nervingesni, bet kiekvienas pranešimus apie giminaičių žūtis ar sužeidimus bei girdimus sprogimus išgyvena skirtingai. Vieni tapo tylesni ir labiau užsidarę, kiti priešingai – perdėtai aktyvūs. Žinia apie Anastasijos žūtį jos klasės draugus nepaprastai sukrėtė, ir tai matydami dalis tėvų nusprendė vaikų į laidotuves nesivesti.
Anastasija ne tik gerai mokėsi, bet ir buvo geros širdies, užstodavo silpnesnius, išskirdavo mušeikas. Jos visiems labai trūks, be psichologų pagalbos neapsieisim“, – kalbėjo klasės auklėtoja Svitlana Silik.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prieš išvežant į kapines, cerkvėje šventikas atliko apeigas, už žuvusiąsias buvo laikomos šv. Mišios.
2. Tai, kas po rusų dronų atakos liko iš sudegusio medinio namo.
3. Bendraklasiai ir mokytoja S.Silik išgyvena dėl Anastasijos žūties.
4. Anastasijos patėvis, karo veteranas A.Baidalenka civilių žudymą vadino didžiausia niekšybe.
5. 67 metų Petro Negoda, išgyvendamas baisią tragediją, vis klausė, kodėl Dievas pasiėmė ne jį, o anūkes ir marčią?
6. Adelinai buvo vos šeši mėnesiai.
7. Giminaičiai kapinėse gaivina sąmonės netekusią Antoninos mamą.
8. Jeroslavas Negoda (dešinėje) neteko žmonos ir šešių mėnesių dukrelės.
9. Aštuoniolikametis Danila gyvas išliko todėl, kad naktį liko Kyjive.
E.Butrimo nuotraukos









