Rūpėjo, kaip jį atsimins
Panevėžyje yra Antano Vienuolio gatvė. Ji trumputė, atsiremianti į Ūkininkų turgaus aikštę.
Būtent nuo šio fakto buvo pradėtas vakaras apie Antaną Vienuolį-Žukauską.
Gal šiandienos skaitytojų akimis lietuvių literatūros klasikas jau ir nebe taip „madingas“, bet neseniai viena panevėžietė, jau daug metų gyvenanti Švedijoje, paprašė nuvežti jai „Užkeiktuosius vienuolius“ – ta meistriškai aprašyta legenda nuo vaikystės kerėjusi. Gerai, kad jos draugė namuose turėjo išleistus visus A.Vienuolio-Žukausko tomus, tad vieną paaukojo jų bičiulei.
Pirmiausia jau legendinės „Paskenduolės“ autoriaus pamiršti neįmanoma.
Diskusijos dalyviams, susirinkusiems į Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką, vis dėlto labiausiai rūpėjo, kaip po daugelio metų bus atsimenamas, kaip vertinamas A.Vienuolis-Žukauskas.
Būtent tam pasitarnaus jo korespondencijų dvitomis. Pirmasis tomas „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“ jau pasiekė skaitytoją.
Knygos rengėjai ir sudarytojai – mokslų daktarė Inga Liepaitė, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovė, ir anykštėnas muziejininkas Antanas Verbickas buvo pristatyti žinomos panevėžietės lituanistės, komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovės panevėžietės Lionės Lapinskienės.
Tarp klausytojų kukliai sėdėjo ypatinga viešnia – Panevėžio „Šaltinio“ mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Marcinkevičienė, daug lėmusi, kad jos kruopščioji mokinė I.Liepaitė pasuktų humanitarinių mokslų linkme.
Laiškais tvarkė paprastus kasdienius reikalus
A.Vienuoliui-Žukauskui Panevėžys, kaip sakė A.Verbickas, pirmiausia buvo dviejų garsių žmonių – Juozo Čerkeso ir Mato Grigonio – miestas.
Artimą bičiulystę su pirmuoju liudija ir tai, kad A.Čerkesas atsigauti po sūnaus žūties per Velykas važiavo būtent į Anykščius, taip pat rašytojui talkino kaip advokatas.
Rašytojo sūnus Stasiukas, važiuodamas į Kauną su persėdimais, dažnai nakvodavo pas J.Čerkesą.
M.Grigonis Anykščiuose penkerius metus direktoriavo mokykloje ir į Panevėžį atsikraustė iš ten. Bičiuliai ryšius palaikė laiškais.
Mokytoja Vanda Pazukaitė irgi dirbo Panevėžyje. Ji iliustravo partizanų leidinėlį ir parašė jam vieną tekstą – už tai buvo nuteista ir išvežta į lagerį. Vienuolis padėjo šitai merginai grįžti iš Sibiro. Ir jai netgi pavyko išsiveržti į Vakarus, nes sesuo gyveno Kanadoje. Emigracijoje ji kūrė ir atidarė savo darbų personalinę parodą. Ją irgi prisimename kaip Vienuolio ryšį tarp Panevėžio ir Anykščių.
Rašytojas susirašinėjo su Panevėžyje besimokiusiu sūnėnu Rapolu Šalteniu – iš laiškų galime sužinoti, kiek visokių reikalų jam padėdavo bičiuliai sutvarkyti, pagal tai dabar nustatytume, kur buvo vaistų sandėlis, optikos ir radijo prekių parduotuvė, kur dirba gydytojas Meras, kur veikė Masiulio knygynas, mat iš jo popieriaus reikėjo atvežti.
Atvirlaiškiai atskleidžia ir logistikos reikalus – kaip anykštėnai daugelį dešimtmečių keliaudavo į Kauną, nes juk Vilnius buvo atkirstas. Pirmiausia pūškuodavo siauruku į Panevėžį, ten permiegoję – plačiuoju geležinkeliu į Radviliškį, o tada jau į Jonavą ir galop į Kauną.
„Kaip tu man gražiai rašai, taip ir aš tau“
I.Liepaitė pirmiausia prisiminė pirmąją sudarytą knygą, išleistą prieš 7 metus – susirašinėjimą su tremtiniais ir politiniais kaliniais „Per tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“. Joje tilpo 34 adresantai, skelbiami 175 laiškai. Su visom klaidom, taip, kaip parašyti.
„Kai kurie tremtiniai vos raidę sujungė su raide – nusprendėm, kad būsimiems kalbos tyrinėtojams naudinga pateikti taip, kaip buvo parašyta“, – paaiškino viešnia.
Rašytojas čia labiausiai atsiskleidė ne kaip rašytojas, o kaip Aukščiausiosios tarybos deputatas – remdamasis aukštomis užimamomis pareigomis, jis galėjo daug padėti žmonėms tremtyje. Tad kaip nesugraudins laiškas, tremtinės ašaromis aplaistytas?
Dabar išleistame tome – vien asmeninė korespondencija. Čia tilpo 726 laiškai, o iš jų net 585 rašyti A.Vienuolio.
Mokslų daktarė priminė, jog ne vienam tekę girdėti, kad Vienuolis buvo mergišius.
Tad iš susirašinėjimo su įvairiomis moteriškėmis galima bus kažkiek nuspėti, ar tikrai taip buvo. Išties tai moteris jis pasitelkdavęs įvairioms paslaugoms atlikti – tekstams perrašyti ir pan.
Kraupiausi iššifravimo atžvilgiu buvo tėvo ir sūnaus Stasio rašyti laiškeliai vienas kitam – pribraukyta, priraizgyta, pritaisyta…
„Kaip tu man gražiai rašai, taip ir aš tau“, – rašydavo tėvas sūnui. Sūnaus laiškų trikampių išlikę tik dešimt.
„Transkribuoti yra didelis mokslas ir tam reikia kantrybės begalinės“, – apie I.Liepaitės vargus liudijo A.Verbickas.
Vis knieti tris duobeles paveiksle pamatyti
Vienas iš atradimų buvęs susirašinėjimas su garsiuoju dailininku kupiškėnu Kaziu Šimoniu.
I.Liepaitė sakė, kad kas lankėsi muziejuje, matė, jog rašytojo darbo kambaryje virš bufeto kabo jo vaikų Laimos ir Stasio portretai. Juos nutapė Šimonis.
Ir viename atvirlaiškyje Vienuolis pasakoja, kaip juos nutapytus vežėsi iš Kauno į Anykščius, kaip visą laiką lijo, o dar nuo Kurklių važiavo arklių traukiamu vežimu.
„Per tą laiką Stasio atvaizdas sušlapo ir trijose vietose liko įdubimai“, – rašė jis savo laiške.
Būtent todėl mokslininkė dabar, kai tik nuvažiuoja į Anykščius, vis žiūri, ar likę tie įdubimai, ar ne. Nors Vienuolis ir rašo laiške, kad greit išdžiūvo ir neliko, bet jai vis dar norisi patyrinėti tas vietas paveiksle.
„Jei ne tas atvirlaiškis, tai nebūtume ir sužinoję šito“, – pasidžiaugė tyrėja.
Pasiteisino sergančia žmona
Mokslininkei vienas iš sunkiausiai šifruojamų laiškų buvo ir 1954 metais sovietinės armijos kapitono rašytas.
A.Verbickas tai galėjo paaiškinti kartų skirtumu – jaunoji kolegė nebuvo išgyvenusi sovietmečio, dar ta rusų kalba. Jam gi, vyresniam, yra kiek paprasčiau.
Situacija susiklosčiusi tokia.
„Tas kapitonas Ponamariovas perskaito rusų kalba „Puodžūnkiemį“ ir parašo „Literaturnaja gazeta“ redakcijai laišką. Tam kapitonui reikia atsakyti, tad redakcija persiunčia jo laišką Vienuoliui. Laiške kapitonas pirma, kaip geras kritikas, išgyrė kūrinį, o paskui pridėjo: „Jūsų romane kai kas man nepatiko. Kodėl neišryškintas komunistų partijos vaidmuo ir spalio revoliucijos Lietuvos kaimo žmonės nežinojo?
O Vienuolis, ką jam daryti? Jei tada dar būtų Stalinas buvęs gyvas, gal kitaip būtų parašęs. Bet jau buvę laisviau ir jis atsakęs: „Žmona serga, aš nesveikatingas, ne tas man dabar rūpi“, – pasakojo anykštėnas.
„Čia to sovietmečio kvapas. Skaitai ir šiurpas eina: tave, rašytojau, teisia kažkoks sovietinis karininkas“, – dar ir jausmus apibūdino.
Patys cenzoriai išbraukė
Šiemet sukaks 80 metų, kai buvo parašyta „Išdukterė“. Pabaiga tada, anot kalbėtojo, išėjo tokia: našlaitė Nastutė, buožės nuskriausta, žygiavo į Rytus, kur Stalino saulė šviečia, ir t. t.
Tokią pabaigą parašė ne pats autorius, o sovietiniai redaktoriai. Ir Vienuolis žiauriai dėl to kankinosi.
Užtat kai šis kūrinys buvo įtraukiamas į mokinių programą, patys cenzoriai suprato, kad tokia pabaiga yra nesąmonė, ir nusprendė ją pakeisti, nes juk našlaitė Nastutė tada dar negalėjo žinoti apie Stalino saulę.
Žinia apie tokį sprendimą, anot A.Verbicko, be galo nudžiugino rašytoją.
Dėkojo ir dėkojo už viską
Knygų rengėjai neslėpė, kad toks kruopštus jų darbas, sudėta visa korespondencija gali praversti tuo atveju, jei kada kas nors bandys desovietizuoti ir Vienuolį. Nes esą gali būti, kad ir Panevėžyje iškils klausimas, o kam čia ta Vienuolio gatvė?
Juk jis buvo lojalus sovietams, klestėjo jų valdžios viršūnėje – buvo Aukščiausiosios tarybos deputatas.
„Jei ateis teismo diena, galės ir prokuroras, ir advokatas remtis šia medžiaga, o tada jau spręsti“, – sakė A.Verbickas.
Jo įsitikinimu, bus itin svarbūs faktai, liudijantys apie nenuilstamą Vienuolio pagalbą tremtiniams – ir buvusiems tremtyje, ir grįžusiems, dar kitiems varguoliams.
Muziejininkas įsivaizdavo, kaip į teisėjus tuomet prabils kad ir mokytoja Vanda Pazukaitė ar aukso žmogumi savo gelbėtoją vadinęs Stasys Grabauskas.
„Tremtiniai laiškuose rašytojui dėkojo ir už pinigus, ir už nusiųstas knygas, ir už pagalbą grįžti namo. Dėkojo ir dėkojo be galo be krašto už tą pagalbą“, – sakė kalbėtojas.
Itin juos sujaudino istorija apie pagalbą vaistinės bendradarbio Adomėno dukrai. Tą jauną moterį į Sibirą išvežė nėščią.
„Brangus krikšto tėveli! Būna ir toks momentas, kai norisi kartu su rąstais šokti į Manos upę, bet sulaiko dukrytė Audrutė. Vardas gal nekoks, bet kadangi Sibire gimė ir toj dienoj buvo nepaprastai didelė audra, tai daviau vardą Audra... Esu jums nepaprastai dėkinga už pinigus, nedrįstu prašyti, bet ir vėl paprašysiu, padėkite kiek galėdami. Esu labai blogoj padėty. Gyvenimas privertė prašytis pagalbos“, – rašė Vienuoliui jo krikšto duktė Stasė.
Ir rašytojas padėdavo. Tai liudija net išsaugoti piniginių perlaidų kvitai.
Daugelis žmonių tuo sunkiu metu prašė ir knygų.
„Dieve, kaip aš pasiilgau knygų! Jau metai kaip nemačiau knygų!“ – rašė ta pati Adomėnaitė.
Niekas nepaneigsiąs ir to fakto, kad rašytojo šeima priglaudė net kelis vaikus našlaičius, duodavo mokytojai pinigų, kad nupirktų varguoliams mokiniams drabužių, kitokių reikmenų.
„Antanai, tu jau nebe mūsų“
Staigi Vienuolio mirtis, muziejininko A.Verbicko įsitikinimu, kai kam buvo didelis palengvėjimas, nes nebeliko tokio nepatogaus žmogaus.
Jis drįso iškelti Vilniaus krašto lenkinimo problemą, ir tai daugeliui nepatiko. Bet užtat Čiurlionio žmona, laikiusi Vienuolį šiek tiek kaimiečiu, tai išgirdusi baisiausiai išgyrė tikrą patriotą.
Skandalu virto Vienuolio paruošta kalba – iš tribūnos jis turėjo garsiai pasakyti, kad reikia iš Sibiro paleisti tremtinius. Tuo metu, 1957 metais, kai Sniečkus ir Paleckis pasirašo įsaką neleisti tremtiniams grįžti, nes Maskva jau pranešė, kad leis.
Bet Venclova su Korsaku ištraukę iš jo tuos popierius su surašyta kalba.
Jis tos kalbos nebeperskaitė, bet kitą dieną nuvažiavo ir viską išdėjo Sniečkui. O tas rėžė: „Antanai, mes tau viską davėm, bet tu jau nebe mūsų.“
Gali būti, kad ir tie konfliktai prisidėjo prie staigios rašytojo mirties tų metų rugpjūtį.
Iš kraupiausių metų – nė vieno laiško
Rašytojas Rimantas Vanagas pirmiausia pasijuokė, kad greičiausiai tik dėl gražumo buvo pakviestas į vakarą – ir be jo esą viskas čia puikiai sudėliota.
„Kai pamatau didelę knygą, apima neviltis, kai pakilnoju tokią sunkią – dar didesnė neviltis. Ar jos tokios reikalingos, tada klausiu?“ – prisipažino kalbėtojas.
O šios pristatomos knygos yra ir didelės, ir sunkios. Būtent todėl jis ir kažkiek pasibaisėjęs. Tuo labiau kad Vienuolis yra fenomenas tuo, jog nė vienas rašytojas nebuvo taip iš visų pusių aprašytas kaip jis.
„Na vartau, vartau, vartau... O dar be galo daug išnašų, jos žmogų išmuša iš vėžių. Bet po truputį, po truputį, skaitau, skaitau... Išnašos, pasirodo, įdomios – jos papildo, paaiškina ir pradedi suprasti tą laišką“, – pripažino R.Vanagas.
Taip jis nusprendęs, kad tai, kas padaryta, tikrai turi išliekamąją vertę.
O dėl Vienuolio, anot kalbėtojo, tai kiekvienas žmogus yra kontraversiškas, tuo labiau rašytojas.
„Jei Vienuolis sovietams atėjus būtų nesusvyravęs ir išvykęs į Ameriką, nebūtų parašęs „Išdukterės“, nebūtų „Puodžiūnkiemio“, bet lygiai taip pat nebūtų tiek pagalbos jos prašiusiems žmonėms“, – svarstė R.Vanagas.
Jis tik pasigedo Vienuolio 1939–1941 metų laikotarpio laiškų – kai atėjo bolševikai, kai žydus šaudė.
„Ar žydus šaudant jis užsidengdavo pagalve galvą, kad nieko negirdėtų? Ar kaip kitaip?“ – klausė R.Vanagas ir vylėsi, kad dar nesurasti tie laiškai, galintys atsakyti į šiuos klausimus.
Arba klasikas tuo metu tiesiog nieko nerašęs.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Verbickas ir R.Vanagas per savo darbus literatūros ir muziejininkystės srityje daug kam žinomi, o į Panevėžį juos pakvietė kultūros puoselėtoja L.Lapinskienė (eina paskui svečius). Bibliotekoje juos sutiko Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Audronė Palionienė.
2. Mokytoja A.Marcinkevičienė tyliai pasidžiaugė savo auklėtinės I.Liepaitės dar vienu kruopštaus darbo rezultatu – parengta nauja knyga.
3. Lietuvių rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Nuotrauka daryta Aleksejaus Komarnickio fotoateljė Vladikaukaze apie 1905–1907 metus.
4. Į šias dvi dideles knygas sutilpo ne visi A.Vienuolio-Žukausko laiškai, tad rengiamas dar vienas tomas.
5. Knygos sudarytojai per klausytojų rankas perleido ir autentiškus rankraščius.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos nuotraukos
