Koją kiša net mandagumas
Stovime rikiuotėje. Mokomės išeiti iš jos, kai vadas pakviečia, atsakyti, kai karius pasveikina, kairėn, dešinėn, aplink, kitų kariškos elgsenos dalykų. Seržantas pakviečia karį ateiti, tačiau mes kartais einame pernelyg įsitempę.
Seržantas priėjusiam kariui padėkoja už tarnybą. Kai kurie į tai atsako „Nuoširdžiai dėkoju“ ar panašiai. Rikiuotę perbėga linksmas juokas ir šurmulys.
Vėl viską kartojame iš naujo. „Tėvynės labui“ – taip reikia atsakyti. Jaučiame, kad seržantai nesiekia mūsų idealiai išmuštruoti, tačiau elementarius dalykus tiesiog privalome žinoti.
Tiesa, automatiškai to per savaitę išmokti neįmanoma. Po visų užsiėmimų, jau vakare, kai poilsio metas, prašome puskarininkio žygiuoti į aikštę papildomoms pamokoms. Daugelis jaučia, kad dar trūksta praktikos.
Jau aikštėje surengiame varžybas. Seržantas duoda komandą kairėn, dešinėn ar aplink, kažkuris vis tiek iš pradžių sukteli ne į tą pusę ir išeina iš rikiuotės. Privalai suktis gana greitai, mintys nespėja, todėl vis tiek suklysti.
Rikiuotėje likome gal keturi, po komandos pečius pasuku į priešingą pusę – ir to pakanka, kad iškrisčiau. Čia reikalingas didelis susikaupimas.
Rytą eidami į valgyklą visuomet išgirsdavome būrio vado komandą sukti į kairę – jau pramintu keliu. Vieną rytą vadas nusprendė vesti būrį kitu keliu ir davė komandą dešinėn. Beveik visas būrys, gal išskyrus kelis, pasisuko kaip buvo įpratęs – į kairę. Neištvėrėm nesijuokę.
Ir vėl pamoka – svarbiausia klausytis komandų.
Sunku išguiti civilio įpročius
Jau po bazinių mokymų esu pakviestas į tęstinius mokymus Panevėžyje dislokuotame Karaliaus Mindaugo husarų batalione. Atvykęs su draugu einu link štabo. Aš su kariška uniforma, draugas – ne.
Iš priekio ateina jaunas karininkas, aš pakeliu ranką ir atiduodu pagarbą, karininkas pabrėžtinai mandagiai ir maloniai atsako tuo pačiu.
Priėjome štabo pastatą, prieš jį išrikiuoti šauktiniai, jiems kažką kalba dar vyresnis karininkas, tikriausiai majoras, gerai neįžiūriu. Aš su draugu ateinu iš kitos pusės, bandome nepastebėti praeiti, nes tarp mūsų ir karininko koks dešimt metrų, jis kiek nusisukęs. Pagarbos neatiduodu.
Karininkas lėtai atsisuka ir daug ką sakančiu žvilgsniu mus palydi. Įėję į štabą supratome, kad karininkas viena akimi mus stebėjo, todėl privalėjau atiduoti pagarbą. Ką dabar galėčiau padaryti, tai atlikti kokių 30 atsispaudimų, kad kitą kartą pamatęs karininką reaguočiau kitaip.
Kariuomenėje nėra patyčių, niekas nelieps daryti atsispaudimų, tačiau egzistuoja savanoriškumo principas – jeigu manai, kad ką nors ne taip padarei, pats nuspręsk, kokiu būdu savo atmintį pamiklinti.
Kartą poligone po šaudymo išvalėme automatus ir sunešėme juos priduoti. Keli automatai spragtelėjo, kai seržantas nuspaudė nuleistuką. Vadinasi, kažkas išvalęs neatliko tikrinimo procedūros, ar ginklo spynoje nėra šovinio.
Dėl to suklydę kariai paėjo į šalį ir padarė atsispaudimų, kiek kiekvienas manė galintis padaryti. Išties negerai, kad pamiršo tai, ko seržantai mokė mus visą savaitę, net išlaikius ginklo valdymo testą.
Mūšio metu pasiskųsti nespėsi
Seržantai pasakojo, kad yra buvę atvejų, kai jaunas šauktinis prasižengia, tuomet vadas privalo rašyti raportą vyresniems karininkams, o šie paskiria nuobaudą.
Tačiau tokiu atveju šauktinis po tarnybos gali gauti mažesnę išmoką, todėl vietoj raporto tiesioginis vadas kartais pasiūlo pačiam pasirinkti – gal geriau atlikti atsispaudimus, prisitraukti prie skersinio. Karys geriau suprastų padaręs klaidą.
Yra buvę atvejų, kai vadui skambina to kario mama ir priekaištauja, kad iš jos vaiko kažkas tyčiojasi ir jį žemina.
Tikriausiai kiekvienas pagal savo supratimą turėtume nuspręsti, mama ar seržantas yra teisus.
Karys yra ruošiamas dideliems iššūkiams gyvenime, jis gali atsidurti mūšio lauke, jam gali būti sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl jis turėtų mokėti pats priimti teisingus sprendimus, jų laikytis ir neprašyti mamos pagalbos. Mūšio įkarštyje tikrai neprisiskambinsi nei mamai, nei tėvui.
Bus ruošiami kariai dronų mūšiui
Neseniai kažkas iš buvusių šauktinių viešai pasipiktino, kad per 9 tarnybos mėnesius negavo dronų valdymo pamokų. Pastaba rimta. O mums, komendantiniams kariams, teko droną valdyti simuliatoriuje, susipažinome su jų galimybėmis žvalgyti ir atakuoti. Tik tiek.
Tačiau man susidarė įspūdis, kad neįmanoma visų šauktinių paruošti profesionaliam dronų karui. Tarnybos metu karys pėstininkas nuolat privalo kartoti ir kartoti įvairių ginklų valdymo įgūdžius, judėjimą vietovėje pagal žemėlapį dieną ir naktį, taktines užduotis, išmokti įrengti apkasus, o artileristai – papildomai dar jiems reikalingų įgūdžių.
Nėra taip, kad vieną kartą kažką išmokai ir gali griebtis kitų užduočių, tarkime, dronų valdymo. Čia labai daug ko reikia, pradedant bepiločių būstinės įrengimu, daug lemia valdymo taktika, susiejant kelių dronų sistemas į vieną visumą, sąveika su kitomis kariuomenės rūšimis.
Skraidyklės pakėlimas ir pats skrydis – labai maža dalelė to mokslo.
Kartą vieno seržanto pasiteiravau, kiek laiko jam prireikė profesionalios tarnybos, kad pėstininko įgūdžiai veiktų automatiškai. Atsakymas – maždaug trejų profesionalios tarnybos metų.
Vienam fronte esančiam kariui, taip pat skraidyklės valdytojui, reikia net 7 kitų karių pagalbininkų, pradedant nuo logistikos, remonto, ryšininko, slėptuvės įrengimo.
Dronų valdymo komandos privalo nuolat keisti pozicijas, jas iš anksto maskuoti: vienas kabina sviedinius, kitas stebi monitoriuje skrydžius ir perduoda artileristams priešo koordinates, dar vienas juos tik skraidina, dar kitas turi tiekti energijos elementus, maistą.
Įsivaizduoju, kad galima tokias komandas darbui parengti per 9 mėnesius, tačiau po to jie išeina į atsargą ir – viso gero. Specialistų nebėra.
Lietuvos kariuomenėje šiuo metu prie kiekvieno bataliono kuriami specializuoti būriai, kuriuose tarnaus profesionalūs dronų kovos specialistai, jie pasirašo tarnybos sutartį keleriems metams. Tokių karių mokymas nenueis veltui.
Tačiau reikia pripažinti – kariuomenė, kaip ir švietimo ar kitos sistemos, yra inertiška, pokyčius reikėtų įdiegti greičiau.
Miške teko gintis nuo priešo
Kai vieni šaudo į taikinius, mūsų būrys žygiuoja į mišką mokytis apkasų kasti ir judėti miške.
Iš pradžių ant miško paklotės seržantai sukuria mokymų schemą, paaiškina užduotį, tuomet einame takeliu vienas už kito per kokius penkis metrus.
Staiga iš vienos miško pusės mus puola priešas, griūname į tą pusę prie medžių ir ieškome priedangos. Keliasdešimt metrų išsitęsusi vora privalo kažkaip sugrįžti, nes nežinome, nei kiek priešo karių yra, nei kiek jų dar priekyje mūsų tyko.
Vyniojamės vikšru atgal. Visas miškas aidi nuo šūvių, nes atsišaudome garsiniais šoviniais. Šaudome visi pavieniais šūviais. Toliausiai nuėjęs praneša, kad pradeda judėti, ir bėga taku atgal į voros galą, tuo metu kiti šūviais jį pridengia. Po to kitas ir dar kitas.
Taip susivyniojame atgal į saugią poziciją, vora vienas už kito nužygiuojame iki laukymės, visi sustoja ratu atsukę automatus į išorę, saugodamiesi galimo priešo puolimo. Rato viduryje renkasi seržantai ir būrio vadas tartis dėl tolimesnių veiksmų.
Visiems ši užduotis patiko, ypač vyrams, nes gavome nemažai pašaudyti į mus puolantį priešą. Turėjome gal po 10 šovinių, visi visus iššaudė dengdami atsitraukiantį draugą.
Iškasėme gerai, bet kvailai
Trisdešimties karių būrys suskirstomas į tris skyrius: kasame nedidelius, gal trijų vietų apkasus. Iš pradžių visas gudrybes pats kasdamas parodo seržantas.
Gruntas poligono miške mokymams labai tinkamas – smėlis. Pagalvoju, o kaip būna ten, Ukrainoje. Lietus, dumblas, juodžemis, akmenys. Taip būna tikrame kare, o mes dar tik mokomės.
Išsikasę tinkamo gylio apkasą, žemes supilame prieš jį. Dabar turime užmaskuoti taip, kad mišku judėdamas priešas apkaso nepastebėtų.
Smėlio kalnas iškart atkreips priešo dėmesį, todėl apkaso kraštai turi atrodyti lyg natūralus reljefas. Einame plėšti samanų, atsinešame šakų.
Seržantai aptaria skyrių darbą. Mūsų apkasas kaip ir neblogas, gerai užmaskuotas, tinkamo gylio ir ilgio. Bet koją mums pakišo tai, kad samanas ir kitokią maskavimo medžiagą plėšėme iš priekyje už kokių 20 metrų buvusios miško paklotės.
Eidamas priešo žvalgas būtinai pastebės tas išluptas dėmes, aplaužytus krūmus ir sujauktą miško paklotę. Ir tai bus ženklas, kad netoliese gali būti apkasas. Patys to nežinodami išsidavėme.
Baigę kasti apkasus išsitraukiame pietus. Košė tokia tikra kareiviška – pakelyje pati nuo kažkokių medžiagų užkaista. Arbatą užsikaičiame čia pat, bet tinka ir paprastas vanduo, nes nešalta – birželio vidurys.
Smalsumas brangiai kainuos
Granatas mesti mokomės dvi dienas. Pirmą dieną mokomės teorijos, ardome mokomąsias granatas, tada einame į stadioną jų mėtyti. Instruktoriai atidžiai stebi.
Nuvykę į poligoną metame jau tikras granatas, tačiau užtaisytas mokomuoju užtaisu. Nukritusi ji sušnypščia ir ima rūkti.
Puolamoji granata mažesnio galingumo ir bet kuriuo atveju skeveldros puolančiojo gali nepasiekti. Numesti ją galima 30–40 metrų, skeveldrų sklaida būna apie 25 metrus. Puolantieji privalo įmesti ją į apkasą, tuomet būtų geriausias variantas.
Besiginantieji būna geriau įsitvirtinę, turi geresnę priedangą už sienelės ar apkase, todėl jie gali mėtyti kur kas galingesnes granatas, jos priešą atviroje vietovėje gali pakirsti ir už 200 metrų. Puolant tokios nenaudosi, nes numesi toliausiai apie 40 metrų ir pats atsidursi sprogimo centre.
Stebiu kitų klaidas, instruktorių pastabas, stengiuosi viską įsiminti, ir galiausiai pats padarau tą pačią klaidą.
Mesdamas granatą iš už priedangos privalai greitai pasitraukti už priedangos, tačiau kai kuriuos nugali smalsumas ir jie dar kyšteli galvą pasižiūrėti, ar toli numetė, ar pataikė į apskritimą.
Pirmaisiais metimais numetėme granatas 20–30 metrų, todėl iškišusieji galvą jos kaip ir nebeturi – nunešė granatos skeveldros.
Man viskas tiko ir patiko
Bazinių ir tęstinių mokymų pabaigoje svarstau, ką man davė tie kario kursai.
Man asmeniškai neteko tarnauti sovietinėje armijoje, todėl buvo įdomu pagyventi pagal paprasto kario taisykles. Kitiems buvo įdomu palyginti su tarnyba sovietmečiu.
Studijuojant yra tekę šaudyti iš rusiško automato. Dabar iš vokiško automato Ak-4 švediškos jo versijos atlikau gal 130 šūvių ir įsitikinau, kad šaudau geriau nei vidutinis karys.
Esu ramus, nes dabar žinau, ką teks veikti, jeigu prasidėtų karas ar kiltų su tuo susiję neramumai. Į fronto liniją eiti netektų, tačiau blokuoti kelius, saugoti objektus, užtikrinti tvarką komendanto valandomis tektų. Tam ir esame rengiami.
Žinau, kad spintoje kabo kario uniforma, o batalione jau yra tik man skirtas ir mano paties jau priprastas automatas. Ir mūsų tokių vien tik mūsų apskrityje šimtai, mokymai vis dar rengiami, todėl mūsų kaskart vis daugiau. Naujausios grupės naujokų jau užpildytos.
Kaip ir kiti, nerimavau dėl sveikatos patikrinimo, tačiau reikalavimai nelabai griežti, lakstyti nereikia, ant sniego miegoti irgi neteks, didelių fizinių krūvių nebus, išskyrus tai, kad per dieną teks nueiti nuo 10 iki 15 kilometrų.
Dėl sveikatos patikrinimo taip ir liko neaišku, nes kiti sako buvo pristatę šeimos gydytojo pažymą, kad gali naudotis ginklu, o mane iškvietė į komendantūrą ir kartu su jaunais rezervininkais nuodugniai pagal visą programą ištyrė – baigė psichologiniais testais ir pokalbiais su psichiatru. Nepaisant to, kad jau turėjau leidimą laikyti šaunamąjį ginklą.
Mano šaukimą buvo atidėję, nes ligų istorijoje pastebėjo siuntimą operuoti peties sąnarį. Liepė gydytis ir tik po gero pusmečio pašaukė atlikti tarnybą.
Galutinai susidarė įspūdis, kad komendantiniu kariu vienaip ar kitaip gali tapti kiekvienas labai motyvuotas bet kokio amžiaus vyras ar moteris, suvokiantys pareigą valstybei bei siekiantys patirti gyvenime daugiau iššūkių nei kiti.
Prierašai po nuotraukomis:
1.Iškasę apkasus kariai mokėsi atremti galimo priešo atakas.
2. Komendantiniai kariai mokėsi blokuoti kelius, tikrino automobilius ir jais važiuojančius asmenis.
3. Kariai pietauja tiesiog miške, o jų ginklai būna tvarkingai suremti.
4. Net ir mokymuose kariams nebūna lengva – traukia pailsėti.
5. Mokymų vadai pasakoja, kaip elgtis sustabdžius automobilį ir apieškant asmenį.
B.Matelio nuotraukos
