Žengiame septynmyliais batais
Šias dvi mano nuotraukas skiria dešimtmečiai. Vienoje jų esu 1991-ųjų sausio 13-osios kruvinų įvykių metu stovintis Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo poste, kai mus rengėsi pulti sovietiniai desantininkai. Rankose laikau iš izoliacijos ir virvelės pasigamintą metalinį strypą – tokiais apsiginklavę daugelis mūsų buvo pasirengę ginti atkurtos valstybės simbolį – Parlamentą.
Ir niekas tuomet nešaukė, kad mūsų tik trys milijonai, kad sutraiškys visus sovietų tankai kaip tuos vabalus. Ir nebuvome tuomet nei NATO, nei ES nariai, tačiau vieningi žmonės visgi pasiekė stulbinančių rezultatų.
Antroji nuotrauka liudija jau šių metų įvykius Marijampolėje esančiame kariniame batalione, kur kartu su dar 65 panašiais bendraminčiais atlikome tarnybą Karinių komendantūrų valdybos struktūroje. Pastaroji nuotrauka teikia daug vilčių, nes šįkart esame tinkamai pasirengę atremti priešo puolimą.
Per tuos 35 metus pasiekėme labai daug, nes pačiu tinkamiausiu laiku padarėme tai, ką ir turėjo padaryti savo šalies valstybingumą atkurti siekiantys žmonės.
Tarnyboje kariniame batalione daug ką bandžiau įsiminti, kai ką užsirašinėjau dienoraštyje, tad dabar pabandysiu tai atkurti tiesiogiai.
Mokė to, ko gali prireikti
Jau antrą savaitę tarnaujame, mokomės skyriais ir būriais saugiai judėti miške, kasti apkasus, karinės taktikos, kiekvienas į taikinius atlikome po 100 šūvių automatu.
Mokomės rikiuotės ir žygiavimo, pagarbaus elgesio su kitais kariais, profesionaliai skaityti žemėlapį ir juo naudotis judant iš vieno taško į kitą.
Valėme pastatus nuo įsitvirtinusio priešo. Daug ko mokomės, kas gali praversti tą dieną, jeigu vėl reikėtų imti ginklą į rankas.
Kodėl pasirinkau tarnybą Karo komendantūroje?
Prieš keletą metų Lietuvoje staiga visi pradėjo diskutuoti, ką turėtų daryti civiliai, jeigu prasidėtų karas? Vieni šaukė, kad valdžia nieko nepasako, kiti viešino planus, kad vilniečiai trauktųsi į Panevėžį, o pastarojo miesto gyventojai į Vilnių. Čia gavosi toks neblogas kalambūras – visi evakuojasi kas kur sugalvoja. Pagal situaciją.
Tuomet pagalvojau, kad geriausiai jaučiuosi, kai ne kažkas kitas ar kokia valdžia, o pats kuriu ir esu atsakingas už savo ateitį. Teliko pasirinkti tarnybos būdą.
Kai dvi kadencijas buvau Seimo narys, pats prisidėjau kuriant karines komendantūras, balsavau už šį įstatymą.
Sakoma, kad politikai bent kelias dienas turėtų patys pagyventi pagal įstatymus, kuriuos jie kepa kitiems. Pasitraukęs iš politikos ir nusprendžiau vykti į komendantūros mokymus Marijampolės Vytenio logistikos batalione.
Draudžiamų daiktų ieškojo šuo
Ir štai mes jau Vytenio logistikos batalione. Šioje tarnyboje kario amžiaus ribojimų nėra, todėl iš visos Lietuvos suvažiavo įvairūs žmonės, maždaug nuo 30 iki 68 metų. Vienas jaunas vyras, dirbantis Vokietijoje ir anksčiau jau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, atvyko tiesiai iš užsienio.
Visus mus 65 išrikiavo didelėje tentu dengtoje palapinėje. Man viskas nauja ir įdomu, nes tikriausiai būsiu vienintelis, anksčiau netarnavęs jokioje kariuomenėje.
Seržantas nurodo kuprines ir visus atsivežtus daiktus sudėti prieš save ir kelis metrus atsitraukti. Tada pasiteirauja, ar neatsivežėme alkoholio ir kitokių draudžiamų dalykų. Visi draugiškai tyli.
Tuomet atsidaro durys ir įeina kariūnė su belgų veislės šunimi, duoda jam komandą pasiknaisioti po mūsų kuprines.
Ta pačia proga tarnybinis šuo yra dresuojamas. Kariūnė į kas trečią kuprinę įmeta kažkokį maišelį, nes jeigu nieko nesuras, šuniui nebus linksma – negaus skanuko.
Suradęs maišelį šuo tiesiog nenusėdi vietoje, demonstruoja, kaip laukia prizo už puikų darbą. Mums irgi įdomu stebėti.
Mokslų daktarė neištvėrė
Pirmoji diena skirta įsikurti. Gyvensime metaliniuose dviejų aukštų konteineriuose. Antrame aukšte apsigyvenau su kitu panevėžiečiu Antanu Grinskiu. Jis – buvęs krepšininkas, už mane vyresnis, tačiau iki šiol sportiniu dviračiu kelis kartus per savaitę numina didelius atstumus.
Aprangą atsiėmėme tiesiai iš sandėlio – pasakai dydį ir gauni visą komplektą. Tačiau patys žinote, kaip ten būna su tais dydžiais, todėl po dienos kitos vėl einame į sandėlį pasikeisti tai kepurės, tai kitelio (kareiviško švarko), o po savaitės ir aš ėjau pasikeisti batų, nes gauti spaudė kojas.
Po kelių valandų renkamės į palapinę pirmam instruktažui. Pakeliui vienas seržantas papasakoja mano jau girdėtą istoriją iš ankstesnių mokymų.
Pirmąją dieną atvykusi grupė bando įsikurti, tokie nedrąsūs dar, o pro konteinerių tarpus ir iš visų pusių ima sėlinti su neperšaunamomis liemenėmis, šalmais ir automatais ginkluoti kariai. Jie nieko nekalba, tik gestais siunčia vieni kitiems signalus. Jų daug, gal kelios dešimtys, ir visi zuja tarp tų konteinerių bei naujokų.
Viena išsilavinusi moteris, berods filologijos mokslų daktarė, neištvėrė, ją užvaldė baimė ir ji pasakė, kad šito jai jau per daug – tarnybą ji įsivaizdavusi kitaip. Todėl išvyko namo vos atvykusi.
Išsiaiškinome, ko vykome
Per instruktažą, o jame dalyvavo aukščiausi vadai, tą temą vėliau tęsėme. Kai kurie ir iš mūsų grupės įsivaizdavo tarnybą kitaip. Vienas vyras sakė manęs, kad mokysis maistą gyventojams dalinti, o čia tenka apkasus kasti, šaudyti ir mokytis kitų kariškų dalykų.
Kai kurių miestų komendantūros smulkiai būsimų karių neinformavo, nors iš to, ką gavau iš Panevėžio regiono karo komendantūros, man tarnybos vaizdas buvo gana aiškus.
Buvome informuoti, kad batalione ir mokymuose fotografuoti negalima. Iš ankstesnių mokymų buvo sulaikytas vienas toks, vaikštantis po teritoriją ir fotografuojantis pastatus, todėl buvo dar kartą įspėtas. Manęs, kaip žurnalisto, tokia žinia nenudžiugino.
Iš pokalbio su vienu aukštu komendantūros karininku supratau, kad vieningos nuomonės dėl fotografavimo vis tiktai nėra. Jis sakė, fotografuokitės, rašykite, kalbėkite apie šią tarnybą socialiniuose tinkluose, kad kuo daugiau žmonių sužinotų ir ateitų po jūsų tarnauti.
Seržantai žiūrėjo atlaidžiai
Pirmosios tarnybos dienos pralekia akimirksniu. Vėliau supratau, kodėl. Esame nuo 7 valandos ryto iki 18 valandos vakaro ar net dar vėliau žiauriai užimti. Rytais žygiuojame į aikštę, ten seržantas veda mankštą, labai išsamią ir net su sunkesniais pratimais. Kas negali kokio nors pratimo atlikti, gali jo nedaryti, kas gali daugiau, po mankštos gali papildomai nubėgti kelis kilometrus.
Toks įspūdis, kad visur nespėjame, kad trūksta laiko. Bet štai jau vakaras ir visi skubame praustis į dušą atskirame konteineryje.
Visus vakarus po tarnybos dar eidavome į sunkumų kilnojimo salę, žaisti ant smėlio tinklinio ar krepšinio pažaisti.
Buvo nelengva priprasti nuo ryto iki vakaro į mokymus, valgyklą ir atgal eiti tik rikiuotėje. Buvome suskirstyti į du būrius, vieni mokosi teorijos, kiti važiuoja mokytis mėtyti granatos.
Stebėjome ir būtinosios tarnybos karius, jautėsi, kad mes dar kažkokie atsipalaidavę.
Vėliau vienas seržantas tiesiai šviesiai pasakė, kad, stebint iš šalies, mes atrodome tragiškai, todėl reikės daugiau drausmės žygiuojant į valgyklą ir ypač baigus valgyti.
Iki tol pirmieji pavalgę nusinešdavo indus ir eidavo į kiemą, jau ten baigdavo valgyti obuolį ar dar ką nors, eidavo parūkyti, kažkur įsitaisydavo pasėdėti. Iš šalies atrodome lyg palaida bala, kai kam sukeliame lengvą šypseną.
Tiesą sakant, jautėme, kad į mus karininkai ir seržantai žiūri šiek tiek atlaidžiau, bet mes tokio požiūrio neprašėme ir nenorime būti „palaida bala“. Tad gavę pastabų nuo šiol valgome greičiau, pavalgiusieji laukia prie stalo kitų, stojamės kartu, rikiuojamės kieme ir žygiuojame į mokymus.
Maistas batalione tikrai puikus. Visuomet gali rinktis iš dviejų patiekalų, tarkime, iš lašišos, šnicelio, kotletų, cepelinų. Pats prisikrauni kiek nori ir kokių nori daržovių, vaisių ir saldaus deserto. Svarbu tik suspėti viską suvalgyti, nes pasisėdėjimui ir kalboms laiko tikrai nebūna.
Šauktiniai pavalgę visuomet sustoja ir trisdešimt vyrų garsiai sušunka: ačiū! Uždaroje patalpoje garsas įspūdingas.
Ginklą valdyti nelengva
Netrukus vyksime į karinį poligoną šaudyti iš švedų gamybos automatų Ak 4, Lietuvos karių praminto „Irklu“.
Vienas ginklų instruktorius papasakojo istoriją, kodėl šis ginklas gavo tokį pavadinimą. Prieš kelis dešimtmečius Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai dalyvavo pratybose ir jiems reikėję valtimi perplaukti ežerą, tai jie sėkmingai padarę irkluodami šio automato buože. Ji gana plati.
Šis automatas nėra patogus artimoje kovoje. Su pilna dėtuve ir be papildomos įrangos sveria apie 5 kilogramus, ilgas vamzdis, tačiau su optiniu taikikliu gali taikliai šauti į taikinį atstumu iki 600 metrų.
Danų kariai Afganistane šį kiek modernizuotą automatą naudojo ir kaip snaiperinį ginklą, prisitvirtinę optinį taikiklį.
Šiuolaikiniai mūšiai vyksta 30–100 metrų atstumu, todėl naudojami vokiški automatai G36, jie pagaminti iš šiuolaikinių lengvų medžiagų, šovinys mažesnio kalibro, pats ginklas daug trumpesnis ir sveria tik apie 3,5 kilogramo.
Prieš šaudymo pratybas keletą dienų mokėmės automatą išardyti, sutepti, vėl surinkti, saugiai paimti ir ištaisyti perduodant kitam kariui. Tada kiekvienas laikome ginklo valdymo testą (GVT). Tiesa, nereikia automato surinkti ar išardyti per tam skirtą laiką, svarbu atlikti tiksliai ir mąstant, o ne kaip robotui.
Laikant šį testą yra nemažai procedūrų, tokių kaip saugus ginklo paėmimas jį radus, darant jį saugiu ar ištaisant, perduodant kitam asmeniui.
Visos procedūros kažkiek skiriasi, tačiau pagrindinis dalykas – nepamiršti po kiekvienos procedūros nustatyti saugiklį į saugos padėtį, kad automatas netyčia neiššautų. Tai kritinė klaida, kurią padaręs eini dar kartą mokytis.
Ginklo valdymo testą kaskart iš naujo laiko visi karininkai, seržantai ir eiliniai, kai tik rengiasi šaudymo pratyboms. Maža klaidelė gali kainuoti gyvybę.
Tėvas išpildė sūnaus svajonę
Per 12 tarnybos dienų daug ko išmokome, nors instruktoriai buvo gana atlaidūs. Jie sakė jautę, kad už šauktinius buvome pranašesni vienu aspektu – mūsų motyvacija ir noras sužinoti kuo daugiau labai akivaizdūs.
Paskutinė tarnybos diena. Žygiuojame į aikštę, kur iškilmingoje rikiuotėje duosime kario priesaiką ir mums bus suteikti kariniai laipsniai. Esame pasitempę, nes žadėjo dalyvauti kariuomenės vadas, tačiau sužinojome, kad jis savo planus paskutinę minutę pakeitė.
Į batalioną stebėti iškilmingos rikiuotės suvažiavo karių giminaičiai. Vienas karys pasakojo, kad jo sūnus tiesiog iki išprotėjimo laukė momento, kada tėtis bus nufotografuotas su kario uniforma. Vaikui tai buvo svajonių išsipildymo diena.
Rikiuotėje buvo pagerbtas ir mano kambario draugas panevėžietis A.Grinskis. Kaip vyriausias karys. Ištvermingas Sibiro tremtinių vaikas, nuoširdžiai tikintis, kad jeigu eitume visi ginti savo šalies, joks priešas į Lietuvą net nežengtų.
Komendantiniai kariai bus ten, kur jų prireiks
Įsivaizduokime didelę ligoninę, kurioje staiga nebelieka medicinos slaugių, paramedikų, kitų gydytojų pagalbininkų. Ar sugebėtų gydytojai patys atlikti sudėtingas operacijas, patys ir operuoti, ir vaistus leisti, kraują perpilti, kartu stebėti širdies veiklą, patys pasiimti reikiamus instrumentus, vėliau pacientą slaugyti?
Ar tikrai ligoninėse nebereikia slaugytojų ir kitokių pagalbininkų, nes jie niekada nemokės operuoti ligonio?
Karo komendantūrų kariai dėl įvairiausių priežasčių tikriausiai irgi niekada netaps specialiųjų pajėgų kariais, tačiau jie gali užtikrinti fronto linijoje esantiems kariams saugų užnugarį. Kaip ir slaugytojai gydytojui.
Ką pajėgtų padaryti mūsų kariai fronte, jeigu jų užnugaryje būtų išprovokuotas gyventojų maištas, jeigu nebūtų kam saugoti valstybei svarbių infrastruktūros objektų, užtikrinti rimtį komendanto valandomis, užtikrinti kai kurias logistikos funkcijas?
Dar nė vieno mūšio nėra laimėjęs vienas karys, kariuomenė yra gyvas organizmas, o sąvoka „visuotinė gynyba“ užtikrina to organizmo gyvybingumą. Pavyzdys – Suomijos karių ir visuomenės ryšys, visų ryžtas prisidėti prie gynybos.
Baigusieji tarnybą karo komendantūrose ir gavę karinį laipsnį, toliau tobulinsimės regionų karo komendantūrose. Čia vyksta karinės pratybos kartu su policija ir šauliais, vyksta šaudymo pratybos.
Apie tai, kaip sekėsi mokytis rikiuotės, granatų mėtymo ir vėliau tęstiniuose mokymuose, parašysiu kitame kario dienoraščio tekste.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Karys mūšio lauke turi neišsiskirti iš aplinkos, todėl veidas maskuojamas specialiomis priemonėmis.
2. Atvykus į karinius mokymus pirmiausia reikia įsikurti, pasiimti patalynę.
3. Taktiniai mokymai prasideda nuo plano aptarimo, kaip ir kur judėsime, kokių tikslų norime pasiekti.
B.Matelio nuotraukos
